Kino mėgėjai ją vadina lietuviškąja Catherine Deneuve, o jei Lietuva imtų prancūzišką pavyzdį ir išrinktų savąją Marianne – nacionalinį grožio simbolį, veikiausiai žinome, kas juo taptų. Tačiau pati Gražina aplinkinių liaupsių klausosi abejingai. Spėlioju – gal dėl to, kad visą gyvenimą jų girdėjo, kad komplimentai jai tokie pat įprasti kaip rytinis kavos puodelis ar lietus lapkritį. Kita vertus, ji puikiai žino, kad akiai miela išvaizda – toli gražu ne laimės garantas.
– Atrodo, tarsi jūs nuolat žingsniuotumėte plonyte riba – tarp jaunystės ir brandos.
– Jaunystės aš nesivaikau – tikriausiai kvaila būtų tai daryti sulaukus 56-erių. Raukšlės man nebaisios, neapraudu ir savo kūno – jis dar tvirtas, o jei ir pastebiu kokių nors pokyčių, sugebu viską priimti natūraliai. Žinoma, jaučiu prabėgusių metų ilgesį, bet labiau ilgiuosi ne pačios jaunystės, o senųjų laikų.
– Tarp tviskančių vakarėlių ir naminio chalato?
– Vakarėlių – nepatikėsite – niekada nemėgau. Gal kam nors atrodė, kad esu pati tikriausia bohemos atstovė, bet iš tiesų aš – tykus namų žmogus, kruopščiai saugantis visus keturis kampus.
– Tarp santuokos ir skyrybų?
– Skyrybos mano santuokai grėsė jau net ne keliolika, o keliasdešimt kartų. Išbandžiau visus būdus, kol supratau, kad vyro neperauklėsiu: mes visuomet būsime labai skirtingi žmonės.
Rizikuoju atrodyti nepastovi, bet situacija mano gyvenime keičiasi kone kasdien: vieną dieną, rodos, jau viskas, dėsiu tašką, tegul jis eina į visas keturias puses, tegul gyvena su savo alumi ir draugais.
Kitą, žiūrėk, vėl viskas gerai. Turiu neišpasakytos kantrybės, o Mikas sako: „Negi po tiek metų juokinsime svietą skyrybomis?“ Taigi šiandien yra ta šviesioji diena, kai aš gyvenu neblogai ir skirtis neketinu.
– Turbūt nėra nieko pastovesnio už laikina?
– Šis posakis man tinka kaip niekas kitas.
– Kaip dabar, po studijų prabėgus trisdešimčiai metų, vertinate savo profesijos pasirinkimą? Džiaugiatės ar dėl ko nors apgailestaujate?
– Kai nesiseka, kai ilgai sėdžiu be darbo, užpuola savigrauža ir abejonės, kad gal tikrai ne tuo keliu nuėjau, pradedu svarstyti, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei būčiau baigusi, pavyzdžiui, anglų kalbos studijas. Tačiau ten neįstojau, o kinas mane įsuko tarsi savaime.
– Savaime? Negi paauglystėje, sėdėdama prieš veidrodį, nesimatavote skrybėlių ir nebandėte sau nusišypsoti kaip kino žvaigždė?
– Bandžiau. Ir pantomimos teatre vaidinau, ir aktorių nuotraukas rinkau, bet apie tikrą kiną nedrįsau net svajoti! Taip ir būčiau likusi tik kino žiūrovė, jei sykį į namų duris nebūtų pasibeldęs vienas moldavų režisierius.
Tuomet man buvo vos devyniolika. Mane nufotografavo fotomenininkas Liudas Ruikas, nuotrauka paprastu pavadinimu „Gražina“ pateko ant „Nemuno“ žurnalo viršelio, apkeliavo daug tarptautinių parodų ir net pelnė medalį.
Ją pamatęs režisierius nutarė mane susirasti. Telefono tuomet neturėjau, taigi vieną dieną jis su filmo direktoriumi tiesiog įžengė į mano namus Kaune ir pakvietė vaidinti jo filme.
– Kaip į tokį malonų akibrokštą reagavo jūsų tėvai?
– Tėtis buvo įsitikinęs, kad visa tai – tik žaidimas, kuris ilgai nesitęs. Aktorystės jis nelaikė profesija, vylėsi, kad seksiu jo pėdomis ir tapsiu filologe. Tačiau aš jau buvau pagavusi bacilą: po moldavų juostos filmavausi Taline, paskui Minske, po to Sverdlovske.
Tiesa, tų vaidmenų nepavadinčiau svarbiais: juk buvau mergaitė iš gatvės, tikra Baikštytė, bijojau visų ir visko. Bet kinas traukė, neprofesionalė būti nenorėjau, tad pabandžiau stoti į Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje.
Merginas jie priimdavo ne vyresnes kaip devyniolikos, o man jau buvo 22-eji. Laimė, komisija nežiūrėjo į skaičiukus – aktorė Irina Skobceva vėliau prasitarė, kad kur kas geriau įsiminė mano trumputį sijonėlį. Savo pačios nuostabai, įstojau.
– Argi tai keista? Juk jūsų biografijoje jau buvo įrašyti penki filmai.
– Apie juos neprasitariau nė puse žodžio! Kurso vadovas Sergejus Bondarčiukas buvo įsitikinęs, kad filmai aktoriui uždeda štampus, kuriuos vėliau labai sunku ištrinti. Jis neleisdavo filmuotis studijuojant, tik retkarčiais padarydavo išimtį.
Tokia išimtimi man tapo Algimanto Puipos „Atpildo diena“ – įtikinau Bondarčiuką, kad tai rimtas istorinis filmas, be to, jis buvo kuriamas vasaros atostogų metu. Leido.
– Iš tuometinių fotografijų išskiriate tą, kurioje jūs nufoto-grafuota sėdinti ant rankų dviem Algimantams – Puipai ir Mikutėnui.
– Kai įstojau mokytis, režisierius Puipa jau buvo bebaigiąs, o operatorius Mikutėnas – po pirmo kurso. Susipažinome, kai jie atėjo padrąsinti stojančių lietuvių. Abu garsėjo kaip genijai, o aš ilgokai neatskyriau, kuris yra kuris.
Gelbėdavau juos nuo bado. Kai tėvai man atsiųsdavo pinigų, nueidavome į barą išgerti alaus. Anuomet barai buvo į barus nepanašūs – tekdavo stovėti prie stalų. Merginai ten būdavo nejauku, bet su savais vaikinais jaučiausi saugi.
– Netrukus jau atskyrėte, kuris yra kuris?
– Puipa buvo cinikas, kandus iki kaulų smegenų. Dabar jis pasikeitęs į gerąją pusę – jautrus, nebesikandžioja, ateidamas pas Miką nei iš šio, nei iš to atneša man puokštę gėlių. Malonu.
O Mikas, atvirkščiai: anuomet būdavo geranoriškas, vadindavo mane sese, labai rūpindavosi. Bendravimo kompanijoje mudviem nebeužteko, greitai pradėjome eiti į pasimatymus dviese. Paskui apsigyvenome kartu. Ech, buvo laikai.
– Kaip apsisprendėte susituokti su Mikutėnu? Įkalbėjo tėvai?
– Mano tėtis jau buvo miręs, demokratiškai mamai antspaudas pase neatrodė labai svarbus. Bet jis buvo gyvybiškai svarbus mano būsimajai anytai. Ji turėjo nemalonios patirties: Miko susilaukė būdama netekėjusi, prasigėrusiame kaime jos vaiką visi stumdė ir vadino benkartu.
Pats Mikas to beveik neprisimena, nes, jam sulaukus šešerių, mama ištekėjo, ir šeima įsikūrė Vilniuje. Tačiau anytai skaudulys liko. Pamenu, kaip ji primygtinai Miko klausė: „Kas tau yra Gražina?“ Tas susinervino, trenkė kumščiu į stalą, net indai pašoko: „Kas, kas... Žmona!“ „Tai ir ženykitės, vaikeliai“, – paragino ji. Mes ir paklausėme.
– Nė kiek nesudvejojote?
– Ne, juk buvo smagu – tėvai surengė vestuves, niekuo nereikėjo rūpintis, institute gavome dešimt dienų atostogų. Suknelę pasiskolinau iš pusbrolio žmonos, tik nuometo neėmiau – vietoj jo užsidėjau gėlių vainikėlį. Jaučiausi laiminga.
Man patikdavo klausytis Miko vizijų, jos buvo mane užbūrusios. Jis gali fantazuoti apie kiną iki begalybės – žinotumėte, kiek filmų mūsų virtuvėje „nufilmuota“! Mikas tikrai galėtų pats imtis režisūros, bet nenori – sako, kad jis operatorius, kad nėra ko lįsti į kito daržą.
O juk su Jonu Vaitkumi kurdamas filmą „Vienui vieni“ pats keliskart perrašinėjo scenarijų, nes Vaitkus – teatro žmogus. Mikas tikindavo, kad filmą galima nufilmuoti net ir su kibiru, tik reikia turėti fantazijos. Jis fantazuoja ir dabar, tik aš nebesiklausau. Viskas jau girdėta.
– Ištekėjusi ir baigusi studijas, buvote trumpam atsidūrusi Kauno dramos teatre?
– Taip, gavau paskyrimą pas tą patį Vaitkų. Bet džiaugsmo ten nepatyriau. Režisierius vis žadėdavo – vaidinsi, vaidinsi, bet nieko taip ir nevaidinau, net nerepetavau. Gal ne veltui sklido kalbos, kad jaunos aktorės vaidmenį jo spektaklyje gali gauti tik vienu būdu? Aš tuo būdu nepasinaudojau, taigi sėdėjau be nieko.
Plaukė pasiūlymai filmuotis, o aš vis atsisakinėdavau – juk dirbau teatre! Galiausiai supratusi, kad mano darbas taip ir apsiribos vieno muzikinio spektaklio masuote, pradėjau filmuotis Rusijoje.
Tada jau režisieriui pasidarė negerai: jis ėmė skųstis, kad manęs vis nėra. Iš kolegų ėmė lietis pavydas, jie su manimi pabrėžtinai pradėjo sveikintis rusiškai. Pagimdžiusi į teatrą nebegrįžau. Tie prisiminimai man skausmingi iki šiol.
– Bet argi jums taip stinga teatro?
– Tiesą sakant – visai ne. Tuomet nesupratau, o dabar suprantu, kad teatro ir kino aktorius – tai dvi skirtingos profesijos. Sutinku, kad geras aktorius visur geras, bet specifika vis tiek skiriasi. Aš esu kino aktorė, vaidinti teatre man būtų kančia.
– Nebijote šiuo griežtu teiginiu atbaidyti kokį nors susižavėjusį lietuvių režisierių, jau besiruošiantį jums pasiūlyti vaidmenį spektaklyje? Juk jie dabar taip dažnai skundžiasi, kad jaunų aktorių Lietuvoje – apstu, o štai vyresnių, ir dar išvaizdžių, trūksta.
– O ne! Jei tiek metų nesiūlė, tai jau ir nebesiūlys. Beje, pernai mane kvietė į vieną rusų teatrą – siūlė vaidmenį, su kuriuo būčiau galėjusi maltis po visą Rusiją. Atsisakiau ir to.
– Savo retuose interviu vyras nepasakoja, kokia jūs žmona, tačiau pabrėžia, kad esate itin stropi motina.
– Pirmagimę Mariją ilgai maitinau krūtimi. Pirmąsyk į kino bandymus išsiruošiau, kai jai buvo du mėnesiai: palikusi dukrą mamai, rytą nuskridau į Peterburgą, o vakare jau buvau namie. Paskui juokais svarsčiau, kad vaidmenį filme „Aš – aktorė“ gavau todėl, jog režisieriui paliko įspūdį mano gerokai padidėjusi krūtinė.
Visada žinojau, kad vieno vaiko man nepakaks – būtinai turėsiu du. Abu su Miku norėjome tik mergaičių: vyras tvirtino, kad jam bernų chuliganų nereikia. Auginau dukras pedantiškai, pagal tuomet madingo daktaro B.Spoko knygas.
Filmuodavausi gana dažnai, kartą du per metus, bet niekada neišvykdavau ilgiau nei dviem savaitėms – būtinai išsireikalaudavau kelių dienų pertraukos.
Vos gavusi honorarą, bėgdavau į „Vaikų pasaulį“. Dirbdama toli nuo namų, negalėdavau žiūrėti į mamas su mažyliais – iškart suspausdavo širdį. Sunkiai palikdavau savo mergaites, niekuo nepasitikėdavau. Mikui surašydavau ilgiausius raštus, ką ir kaip daryti, išvykusi spirgėdavau: kažin, kaip jie ten? Bet grįžusi apsiramindavau: ir košės išvirta, ir apiplauta, ir visi gyvi.
– Ką Marija ir Viktorija veikia dabar?
– Marijai – 28-eri, ji įgyvendino mano neišsipildžiusią svajonę – universitete baigė anglų kalbą. Dirba gide ir nuolat gyvena kokioje nors gražioje šalyje, į namus sugrįžta tik labai trumpam. Šiuo metu ji darbuojasi Tenerifėje.
Su Viktorija ją visuomet aplankome, kai nuvažiuoja į naują šalį. Marija studijuoja kultūros vadybos magistrantūroje, rengia kino festivalius, turi daug planų, tačiau nei žento, nei anūkų tuose planuose dar negirdžiu.
Vikai – 22-eji, ji baigė vadybą Verslo ir teisės kolegijoje, tęsia studijas Vilniaus universitete, dirba. Yra baigusi B.Dvariono muzikos mokyklą, dainavo pas Nijolę Maceikaitę, lanko jos pamokas ir dabar. Turi idealią klausą, platų balso diapazoną.
Tekėti kol kas irgi nežada. Kartais pajuokauju, kad mano gražios, inteligentiškos ir komunikabilios merginos gali taip ir likti senmergės, nes yra labai išrankios!
– Prieš keletą metų nesidrovėdama vadinote save bedarbe. Ar tai ne per žiaurus žodis tokiai moteriai kaip jūs?
– O ką darysi, jei jis teisingas? Prieš keturiolika metų nusifilmavau seriale „Giminės“: serialas gal ir buvo kultinis, bet uždarbis – juokingas.
Prieš porą metų suvaidinau Kęstučio Gudavičiaus filme „Normali pora“.
Šį pavasarį paskambino Rolandas Skaisgirys, lyg ir kvietė filmuotis „Ne-kviestoje meilėje“, bet paskui nutilo. Akivaizdu, kad šitaip nė vienas nepragyventų.
Buvo liūdna, jaučiausi nevisavertė, Mikas irgi zirzė, kad turiu rankas, kojas, o neinu dirbti. Ir tada prisiminiau, kad mokykloje buvau visai neprasta rašytoja.
Matematika man nesisekė – ir dabar nemoku net pinigų suskaičiuoti. O štai mano rašinėliai būdavo skaitomi garsiai prieš visą klasę. Taip pradėjau rašyti straipsnius žurnalams: turtų iš to nekraunu, bet kosmetikai ir kitoms malonioms smulkmenoms pakanka. Kaip Mikas sako: „Vis į namus, o ne iš namų“.
– Šiemet po daugelio metų pertraukos vėl filmavotės rusiškame filme?
– Ir esu tuo labai patenkinta! Tai – 32 serijų filmas, tikras pra-ėjusio amžiaus epas. Jame vaidinu kilmingą dramatiško likimo moterį Christiną, iš pradžių penkiasdešimtmetę, vėliau aštuoniasdešimtmetę.
Filmavimai vyko Baltarusijoje. Nebuvo lengva: teko filmuotis naktį šaltyje, dirbti dvylika valandų per parą. Kai namie kaliau baltarusišką tekstą, su manimi buvo neįmanoma susikalbėti – visus siųsdavau kuo toliau.
Režisieriui vis atrodžiau per jauna: jis rėkdavo ant grimuotojų, kodėl ant mano kaktos – nė raukšlelės, kodėl atrodau lyg po plastinės operacijos. Man piešė raukšles, klijais lipdė randą, specialia marle tempė žemyn akių vokus ir vis pyko: kas per vokai, kodėl jie nenusileidžia?
– Šįkart uždarbiu nenusivylėte?
– Pinigai rusiškame kine dabar tikrai kitokie nei anuomet. Senais laikais filmą galėdavome filmuoti mėnesių mėnesius, kaip kokie ispanai darbus atidėlioti rytojui. Dabar viskas turi aukso kainą, todėl dirbti tenka labai sparčiai.
Tačiau ir atlyginimas, be abejo, geresnis. Palyginimui: už vieną filmavimo dieną gavau dešimt kartų daugiau, nei mano kolegos uždirba per dieną filmuodamiesi lietuviškame seriale.
– Jūsų veido neįmanoma nepastebėti ir įvairiose reklamose. Kas tai – solidus papildomas uždarbis ar meilė modelio darbui?
– Neklystate – man iš tiesų patinka foto-grafuotis. Dar jaunystėje vienas Kauno eksperimentinis cechas pakvietė mane dirbti manekene: pasiuvo keletą kostiumėlių, ir važinėjau su jais po Lietuvos miestus. O kai neįstojau į anglų kalbą, trejus metus dirbau etatine manekene Vilniaus modelių namuose.
Dabar kartais nusifotografuoju ar nusifilmuoju kokioje nors reklamoje. Man patinka tai daryti ir uždarbis neblogas, nors kartais dėl jo tenka pakovoti ar net atsisakyti pasiūlymo. Kai kurie reklamų kūrėjai mus, aktorius, visai nuvertina, norėdami sutaupyti mūsų sąskaita. Žema taip elgtis.
– Tikriausiai ir pati girdėjote gandų, kad jūsų grožio paslaptis – plastinės operacijos?
– Žinoma. Tada juokauju, kad aš visa dirbtinė – grįžusi namo išsiimu dantis, akis... Prieš keletą metų man pačiai teko rašyti daug straipsnių apie plastikos chirurgiją. Anksčiau nebuvau jos priešininkė, pagalvodavau – kodėl gi ne, gal ir neblogai būtų kokio botulino švirkštelėti.
Tačiau pokalbiai su žymiausiais chirurgais nuo to atbaidė. Dabar gerai žinau, kokios gali būti pasekmės, ir nenoriu rizikuoti. Neseniai viena firma pasiūlė atlikti man procedūrą mainais už reklamą. Atsakiau: „Jokiu būdu“.
– Tuomet prisipažinkite – kaip be skalpelio pavyksta išsaugoti tokią išvaizdą?
– Gal tai genai? Rimtai sportuoti pritingiu, tik namie kartais darau kvėpavimo pratimus. Labai padeda popietinis grožio miegas, jei tik turiu jam laiko.
O geriausias grožio salonas – mano vonios kambarys sekmadienio popietę: užsidarau ten kelioms valandoms ir mėgaujuosi visomis procedūromis nuo veido kaukių iki pedikiūro. Net plaukus nusidažau. Esu susidūrusi su daugybe stilistų, todėl jau žinau: niekas manęs taip neišpuoselės kaip aš pati.
– Ar jūsų vyras – pavydus?
– Jaunystėje jis pavydėdavo net kėdei, ant kurios atsisėsdavau. Natūralu – juk mylėjo mane. Sykį per langą yra išmetęs visą mano kosmetiką – kad nesidažyčiau ir negundyčiau kitų.
Pavydėdavo ir tuomet, kai išvažiuodavau filmuotis, bet nieko negalėjo padaryti, juk toks mano darbas. O dabar nebepavydi. Mūsų namuose ramu, kumščiu į stalą, kaip anuomet, niekas nebetranko.
– Tai gerai ar blogai?
– Manau, gerai.
– Domitės vienas kito veikla, kuo nors užsiimate kartu?
– Mažai. Šimtą metų drauge neatostogavome. Na, taip, aš daugmaž žinau, kuo Mikas šiuo metu užsiėmęs, bet į smulkmenas nesigilinu. Jis į maniškes – tuo labiau.
Kai pasigiriu, kad netrukus filmuosiuosi ir man reikia išmokti
daugybę teksto, liepia mokytis ir nekvaršinti jam galvos. Kai buvau jau metus išdirbusi viename žurnale, susidomėjo: „Į kokį tu ten žurnalą rašai?“ Pasakiau pavadinimą. Bet netrukus vėl pamiršo.
– Jūsiškių interviu irgi neskaito?
– Ne. Nebent pakišu po pat nosimi.
– O dėl alkoholio vis dar pykstate?
– Paburbuliuoju. Bet matau, kad tuo nieko nepasieksiu, tik pati susinervinsiu, ir nutylu. O jis lieka kiurksoti prie televizoriaus ir kitą dieną būna labai geras.
– Praėjusią vasarą atrodė, kad jūs jau tikrai pasirengusi rimtiems pokyčiams šeimoje.
– Taip ir buvo. Tuomet mane supurtė daug įvykių – trūkęs apendicitas, operacija, filmavimai Baltarusijoje, sugrįžęs savo vertės pajutimas. Tiesiog pleškėjau iš noro viską keisti – virtuvę, butą, darbą, santykius su vyru! Aš gimusi vasarą, tada geriausiai jaučiu, kad gyvenu.
Vos orai atšąla, rodos, ir aš sustingstu, susitraukiu, tyliai užsidarau namie, kad tik kaip nors peržiemočiau. Taigi atšalo, ir lioviausi pleškėti, nurimau. Dar kartą pripažinau sau, kad viena gyventi nemokėčiau.
Keisti vyrą? O į ką?! Jokio Romeo aplink nematau. Taikykis paskui prie svetimo... Taigi vienintelis pokytis, kuriam įvykdyti pakako užsidegimo, – mūsų virtuvės remontas.
– Kartais pasiskundžiate, kad vyras – ne namų žmogus, buitiniai rūpesčiai jam svetimi. Ar ir remontu rūpinatės viena?
– Štai ir nustebinsiu – kažkaip sugebėjau jį tais reikalais užkrėsti, šįkart jis nepanoro likti už borto. Mediniai virtuvės baldai, prieš dvidešimt metų daryti jo paties rankomis, kažkada buvo labai gražūs, bet per tiek laiko įsiėdė iki gyvo kaulo.
Iš keturių viryklės kaitviečių veikia tik viena – taip mėgstu gaminti, o nebeturiu kur savo gabumų pademonstruoti! Tad Mikas pats pasišovė tuos baldus išardyti. Kažin ar nenubrauks ašaros ardydamas?
– Atrodo, kad jūsų ryžtas išdžiovintų jo ašaras!
– Aš išties visa galva pasinėrusi į tą remontą. Tvirčiausia mūsų šeimos jungiamoji grandis šiuo metu yra „Senukų“ prekybos centras. Būna, nueinu ten, susižaviu kuo nors, skambinu Mikui: „Atvažiuok“. Jis: „Ai, negaliu, dirbu“. Po pusvalandžio pats paskambina: „Kur tu, aš jau čia“.
Tas remontas mus lyg ir sujungė, atsirado bendrų interesų. Slapčia pačioje giliausioje kertelėje man šmėkšteli mintis: „O kas bus, kai remontas baigsis?“
Bet dabar stengiuosi apie tai negalvoti. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad vieną dieną – juodas, o kitą – baltas, tiesa?