„Purpurinis vakaras varva lyg aplietas aviečių sultimis", - uždainavo V.Kernagis iš praeities. Projektorius baltame ekrane piešė jį 1991-aisiais dainuojantį Aukščiausioje Taryboje. „Aš nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas, nežinai, kas tai lietus", - tyliai dainavo kartu salėje sėdinti jauna mergina.
Buvusios V.Kernagio mokyklos aktų salėje susitiko tie, kurie augo kartu su V.Kernagiu, ir tie, kurie dabar auga, atrasdami V.Kernagio dainas. Ant scenos išėjo baltmarškinis ir juodmarškinis vyrukai su saksofonais. Mokiniai savo daina pakėlė į dangų margus sakalus, kad šie pagerbtų V.Kernagio atminimą.
„Visa to laiko gyvenimo autentika, daugybė gyvų daiktų, skirtingų įžvalgų, - gyrė knygą V.Kernagio auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė. - Ši knyga labai reikalinga dabar, kol mus sieja šitas vardas. Ji suveda į bendrystę".
„Apie tokį menininką reikia daug knygų parašyti. Mano knyga - viena iš pastangų likti su juo. Turim dirbti ir dirbti, kad jis liktų", - kalbėjo knygos autorė, „Lietuvos ryto" žurnalistė Rūta Oginskaitė.
„Daugybę poezijos tekstų jis įrašė mūsų klausoje. Tai didelis dalykas, poeziją reikia girdėti", - porino poetas Marcelijus Martinaitis, kurio Kukutis ir kiti eilėraščių veikėjai atsidūrė pirmojo Lietuvos bardo dainose. Pats M.Martinaitis dainuoja prastai. Tačiau sapnuose jis kartais uždainuoja tvirtu Vytauto balsu.
„Šįvakar smagu. Man tai primena mūsų renginius - koncertuodavom panašiose salėse, - M.Martinaitis pasakojo daug keliavęs kartu su V.Kernagiu. - Išmokau matyti ir būti su publika. Jis jokios publikos nebijodavo. Mokėdavo elgtis ir su kaimiečiais, ir su jaunimu".
„Eina žmogus per dykumą. Karšta, stiprus vėjas. Mato tolumoje kryžių. Žiūri - Kristus nukryžiuotas. Klausia, kaip jis ten. Kristus atsako: „Nieko, tik šypsokis", - nusišypsojo aktorė Eglė Gabrėnaitė. Ruošdamasi į knygos pristatymą ji pastebėjo, kad kartu ir šypsena veide, ir graudulys širdyje. Kodėl? Galbūt dėl to, jog nespėjo pasakyti, kaip mylėjo savo kurso draugą V.Kernagį.
„Aš jus visus labai myliu", - ištarė aktorė visiems susirinkusiesiems. Žmonės šypsojosi.
lrytas.lt skaitytojams - kelios ištraukos iš knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai"
***
Iš Antakalnio 99 - 65 jam rašė Dalia Šuopytė. Ji ten gyveno pas močiutę. Kernagis, kol tarnavo kariuomenėje, Daliai rašydavo nuolat. Nelaukdavo oficialių laisvų dienų - išlipdavo pro tvorą ir lėkdavo į Antakalnio 99 - 65, kartais net su karine uniforma, neužvažiavęs į tėvų namus persirengti. „O mano močiuliukas skundėsi mamai, - prisimena Dalia, - kad aš kareivinė pasidariau. Mes su Kernagiu eidavom pasivaikščioti, kartais važiuodavom pas jį". Be to, Dalia kas rytą troleibusu iš Antakalnio galo važiuodavo į Dailės instituto paskaitas, o stotelėje priešais Čiurlionio meno mokyklą į tą patį troleibusą kartais sulipdavo karinio ansamblio artistai - juk jie repetuodavo ir Karininkų namuose Cvirkos gatvėje. Dalia nejausdavo jokio nepatogumo, kai šalia jos atsistodavo kareivis Kernagis, kurio švelnius, pripaišytus ir paveiksliukų priklijuotus laiškus jis rasdavo pašto dėžutėje kas antrą dieną.
***
Ir dar vienas dalykas nuodijo gyvenimą - Kernagis ir jo rengti dainų autorių ir atlikėjų vakarai neegzistavo nei radijo, nei televizijos eteryje, o tuo metu veikė vienintelė valstybinė radijo stotis ir vienintelis televizijos kanalas. Vadinasi, Kernagis išvedė to laiko Lietuvos bardus iš studentiškos auditorijos į profesionalią sceną, vakarų populiarumas įrodė, kaip šitokios dainos reikalingos - ir kas iš to?
Matyt, dainuojantieji poeziją atrodė pavojingi, nors dažniausiai dainuodavo eilėraščius, spausdintus legaliose knygose. Koncertų atmosfera buvo ypatinga, į juos verždavosi lyg kokiu uždraustu oru kvėpuoti, ne linksmintis - galbūt tai kėlė nerimą ramiam, oriam, prie tradicinės kūrybos pratusiam Radijo ir televizijos komitetui. O gal pats žanras, jo kūrėjai, nepriklausantys jokiai instancijai, niekam nepavaldūs, buvo tarsi gera protesto dozė?
***
Kernagių buto langai į Antakalnio gatvę - į vakarus. Kai stipriai šviesdavo besileidžianti saulė, Dalia užtraukdavo gelsvą užuolaidą. Tais laikais žmonės daiktus keisdavo labai retai, net nepastebėdavo, kad apšiurę. Gelsvoji užuolaida, nebeaišku, kokios kilmės, iš ko paveldėta, buvo tokia sena, kad net suirusi. Estetė Dalia ją sulopė - prisiuvo daugybę skirtingo dydžio ir spalvų lopelių. Kartą užėjęs Žalakevičius ilgai ilgai tylėdamas stovėjo priešais tą užuolaidą.
Tiesiai prieš langus - troleibusų stotelė.
Vytautas Kernagis: Ir kas 15 sekundžių atsidarydavo troleibuso durys ir moteriškas balsas pranešdavo: „Antakalnis - paskutinė maršruto stotelė". „Antokol - posledniaja ostanovka maršruta, sledujuščaja - Transportnyj uzel" (tada kartodavo ir rusiškai). Paskui durys užsidarydavo. Lygiai po 15 sekundžių atvažiuodavo kitas, jų daug ten buvo - 2, 3, 4... Maniau, kad išprotėsiu, bet po savaitės pradėjau nebegirdėti. Žmogus turi savisaugos instinktą. Jei tau ryškiai šviečia saulė - prisimerki, jei kažkas per garsiai rėkia - užsikemši ausis.
***
Kartais Kernagis ima aistringai atsakinėti į klausimą, kuris tarsi kybo ore, bet niekas nedrįsta jo ištarti: ar jis nesustojo, ar nenutrūko jo dainuojamoji kūryba, ar jam pačiam nesinori nieko naujo? Atsiprašau, kaip nieko naujo, - ginasi Kernagis. Jis artistas, jis neprivalo vien dainuoti. O visos šventės, aukcionai, „Robinzonai" - darbai, kurių joks artistas dar neišbandė.
Jis labai atidžiai rinkdavosi, kokį renginį vesti. Tai buvo jo šeimos pragyvenimo šaltinis, jo duona, bet stengėsi, kad toji duona nebūtų sprangi. Dalia Kernagienė pastebėjo: gaudamas nemažai pasiūlymų, Kernagis leisdavo sau pasirinkti pelningesnį. Tačiau avantiūrų nepriimdavo - tai, ką darė scenoje, turėjo būti švaru, neprieštarauti jo principams. Kai buvo atidaromas vienas didžiųjų prekybos centrų, Kernagį pakvietė vesti iškilmingos ceremonijos. Užmokestį pasiūlė tokį, kad Kernagis sakė žmonai: „Važiuosime, Šopyte, į pasaulį". Netrukus paaiškėjo, kad ceremonijos kulminacijoje Kernagis turės sudainuoti dainą pagal rengėjų duotus žodžius: neva tas prekybos centras esąs „Lietuvos širdis". Dalia prisimena, kaip Kernagis įsiuto.