Žiūrėkite reportažą.Jo literatūros agentė Phyllis Westberg sakė,
kad rašytojas mirė savo namuose Naujajame Hampšyre.
Romanas „Rugiuose prie bedugnės“ buvo išleistas 1951 metais. Ši
susvetimėjimo ir maišto istorija sulaukė didelio atgarsio, ypač
tarp skaitytojų paauglių.
Pirmuoju asmeniu pasakojamoje istorijoje perteikiami pagrindinio
veikėjo Holdeno Kolfildo išgyvenimai Niujorke po jo pašalinimo iš
mokyklos Pensilvanijoje.
Daugelio kartų jaunieji skaitytojai žavėjosi paaugliško
pykčio ir nerimo simboliu tapusiu Kolfildu, kurio istorija puikiai
atskleidė daugelio jų išgyvenimus.
Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios
dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba
ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį.
„Rugiuose prie bedugnės“ išverstas į daugelį kalbų, o
pasaulyje parduota daugiau nei 65 mln. šių knygų. Daugelis kritikų
jį laiko vienu iš geriausių XX amžiaus romanų.
Netikėtai užkluptas šlovės J.D.Salingeris nuo 1953 metų
gyveno atsiribojęs nuo pasaulio Kornišo miestelyje Naujojo Hampšyro
šiaurės vakaruose, atkakliai gindamas savo privatumą.
Jis išleido tik kelias kitas knygas ir novelių rinkinius, tarp
jų - „Devynios istorijos“ (Nine Stories), „Frani ir Zujis“ (Franny
and Zooey), „Aukščiau gegnes, dailidės“ (Raise High the Roofbeam,
Carpenters) ir „Seimuras. Įžanga“ (Seymour: - An Introduction).
Atsiskyrėlis
Kaimynai Korniše retai kada matydavo rašytoją, o šis niekada
neatsiliepdavo į telefono skambučius ir neatsakydavo į skaitytojų
ir gerbėjų laiškus. Visuomenė apie jo gyvenimą žinojo tik iš
nuogirdų, nedažnų susitikimų, taip pat retų ir trumpų interviu.
Jis neišleido nė vienos knygos nuo 1965 metų. Tikrasis
J.D.Salingerio gyvenimas tikriausiai būtų nuvylęs labiausiai
pagarsėjusį iš rašytojo sukurtų personažų.
„Kas labiausiai mane stebina - jog perskaičius kokią knygą,
norisi, kad jos autorius taptų puikiu tavo draugu; kad galėtum
paskambinti jam telefonu, kada tik panorėjęs“, - sako Kolfildas
romane „Rugiuose prie bedugnės“.
1974 metais dienraščiui „The New York Times“ duotame retame
J.D.Salingeris sakė, jog neleisdamas naujų knygų patiria
„nuostabią ramybę“.
„Jauti ramybę. Tylą. Leidyba - siaubingas įsibrovimas į mano
privatumą. Man patinka rašyti. Dievinu rašyti - tačiau rašyti tik
sau, savo paties malonumui“, - sakė jis.
J.D.Salingeris dažnai kreipdavosi į teismus, kad šie padėtų
apsaugoti jo privatumą. 1982 metais rašytojas pareikalavo, kad
nebūtų spausdinamas išgalvotas jo interviu su vienu populiariu
žurnalu. Pernai jis kreipėsi į teismą, reikalaudamas, kad
Jungtinėse Valstijose nebūtų spausdinamas švedų rašytojo
Fredriko Coltingo romanas, kuriame Holdenas
Kolfeldas vaizduojamas pagyvenusiu vyru.
Karo patyrimai
J.D.Salingeris gimė 1919 metų sausio 1 dieną Niujorke sūrių
importuotojo Solo Salingerio ir Marie Jillich šeimoje. Jis mokėsi trijuose koledžuose, tačiau
nė vieno iš jų nebaigė.
J.D.Salingeris pradėjo rašyti noveles žurnalams 1940 metais, o
vėliau buvo paimtas į armiją. 1944 metais jis dalyvavo
sąjungininkų jūrų desanto operacijoje Normandijoje, taip pat
atremiant vokiečių kontrpuolimą Ardėnuose.
2001 metais išleistoje prieštaringai vertinamoje biografijoje
„Sapnų gaudytojas“ (Dream Catcher) J.D.Salingerio dukra Margaret nurodė, kad jo tėvas buvo vienas iš pirmųjų karių,
įžengusių į išvaduotą koncentracijos stovyklą.
Toje knygoje rašytojas vaizduojamas prieš žmoną smurtaujančiu
egocentriku. Margaret pasakoja, kad jai pastojus tėvas liepęs
pasidaryti abortą, nes ji „neturinti teisės paleisti vaiko į šį
sumautą pasaulį“.
J.D.Salingeris buvo vedęs tris kartus. Pirmoji jo santuoka su
moterimi, kurią jis buvo suėmęs Europoje dėl priklausymo
Nacionalsocialistų partijai, tetruko aštuonis mėnesius.
1953 metais J.D.Salingeris Naujajame Hampšyre susipažino su
jauna Radklifo koledžo studente Claire Douglas. Jiedu
susituokė 1954 metais ir susilaukė dviejų vaikų - dukros Margaret
ir sūnaus Matthew. Ši santuoka iširo 1966 metais.
Trečiąja rašytojo žmona tapo apie 40 metų jaunesnė už jį
slaugė Colleen.