Šis laikotarpis aktorei yra labai našus: 2011 metais pasirodys režisierės Julie Gavras komedija „Atsilikėlis“, kuriame vaidins drauge su Williamu Hurtu, bei Marjane Satrapi filmas „Vištiena su slyvomis“. I.Rossellini taip pat kuria dokumentinius filmus – po sėkmingos komiškos serijos apie lytinį gyvūnų elgesį „Žaliasis porno“ imsis „Manhatano gyvulių“ kūrimo „Discovery“ kanalui. O rugsėjo mėnesį dalyvaus Venecijos kino festivalyje, kur konkuruos minėtas S.Costanzo filmas.
Long Ailende, JAV, gyvenanti aktorė italų savaitraščiui „Panorama“ papasakojo apie savo patirtį filmuojantis „Pirminių skaičių vienatvėje“, sukurtą pagal to paties pavadinimo bestselerį, kurio autorius – jaunas rašytojas Paolas Giordanas, pagal išsilavinimą fizikas.
Kūrinio siužetą sudaro dvi paraleliai besivystančios pagrindinių herojų – Alice ir Mattijo – gyvenimo istorijos, paženklintos skausmingų vaikystėje įvykusių tragiškų atsitikimų. Be I.Rossellini, taip pat filmavosi aktoriai Alba Rohrwacher, Filippas Timi ir debiutuojantis Lucas Marinelli.
„Labai nustebau, kad režisierius S.Costanzo mane pasirinko protagonisto motinos vaidmeniui. Negaunu daug pasiūlymų Italijoje. Kur kas dažniau dirbu Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV. Kai tarpininkaujant mūsų bendram draugui Antonijui Mondai susitikome Romoje, paklausiau, kodėl išsirinko būtent mane, juk papildomai dėl manęs turėsiantis kelionės ir viešbučio išlaidų. O jis atsakė: „Todėl, kad personažas Adelė yra esanti, ir drauge nesanti motina. Būtent kokia tu esi italams: esanti – kadangi R.Rossellini duktė, o nesanti – kadangi negyveni Italijoje.“
– Kodėl Italija jūsų nemyli?
– Todėl, kad joje kinas kuriamas draugų rate. Režisieriai dažniausiai renkasi tuos pačius aktorius, kurių siauram ratui aš nepriklausau. Nepaisant to, aš visuomet kviečiama reprezentuoti itališko kino Amerikoje.
Yra ir kita priežastis. 1986 metais suvaidinau Davido Lyncho „Mėlynajame aksome“, kuris man buvo aktorinės karjeros viršūnė, tačiau Italijoje filmas buvo sutiktas šaltai. Daugelį metų niekas su manimi nenorėjo dirbti, atmesdavo netgi reklamos srityje. Tačiau kitose šalyse sulaukiau tikro pripažinimo.
– Kaip jautėtės šalia kylančios italų kino žvaigždės A.Rohrwacher?
– Neretai imdavo juokas. Ji tokia dėmesinga, rūpestinga, paslaugi, man demonstruodavo pagarbą. Per tas penkias darbo dienas pateikė gal tūkstantį klausimų: apie mano tėvus, Federico Fellini, Martiną Scorsese ir D.Lynchą. Viską apie mane žinojo, lyg būtų išstudijavusi seną vadovėlį. Netikėtai virtau kitos epochos žmogumi.
– Privertė pasijusti sena?
– Galbūt. Tačiau man 58-eri, nori nenori tokia jautiesi. Tarkim, buvo malonu, nors tokio dėmesio ir nesitikėjau. Primygtinai klausinėjanti Alba priminė mane pačią, kai savo tėvą kankindavau įvairiausiais klausimais apie praeities režisierius ir nebyliojo kino žvaigždes.
Jis nebuvo aistringas kino lankytojas, bet dievino Charlie Chapliną. Buvo net su juo trumpai susitikęs, o komiko nuotrauką laikė ant rašomojo stalo.
– Rašytojas ir scenarijaus bendraautoris P.Giordanas stebėjo filmavimo eigą. Kokį įspūdį jis jums paliko?
– Jis toks santūrus. Nors yra perpus jaunesnis, iš pradžių jo net varžiausi. Maniau, gal mano minkštas „r“ tarimas ar manieros ne visai tinka jo sukurtam motinos Adelės personažui. Bet labiausiai baimindavausi, kai režisierius mūsų, aktorių, prašydavo improvizuoti, būti spontaniškais. Žvilgčiodavau į Paolą norėdama suprasti jo reakcijas.
Gerai žinau, kad rašytojui kiekvienas žodis yra mąstymo, beveik kančios rezultatas. Tačiau rašytojas buvo tolerantiškas. Patiko jo dižiadvasiškumas ir pasitikėjimu grįstas bendravimas su režisieriumi S.Costanzo. Neteko girdėti ir apkalbų, todėl manau, kad filmas jam patiko. Kaip pas mus sakoma: kai nėra jokių naujienų – tai ir yra gera naujiena.
– Kuri scena labiausiai patiko?
– Kai Adelė su vyru kalbasi apie sūnaus elgesio problemas, o pastarasis jų klausosi už durų. Nors scenos centre – tėvų kritikos įžeistas ir atstumtas Mattijas, akivaizdus ir abiejų susierzinusių bei nuvargusių tėvų skausmas.
„Kodėl jis taip elgiasi, kuo galėtumėme pagelbėti?“ – diskusija, kurioje kiekvienas, turintis vaikų, gali atpažinti save. Nė viena motina nenorėtų, kad jos vaikas būtų toks prislėgtas. Šis epizodas buvo labiausiai sukrečiantis.
– Ar Amerikoje šis filmas sulauktų sėkmės?
– Nežinau. Žinoma, „Pirminių skaičių vienatvė“ kalba apie universalius dalykus. Tačiau JAV, kas ką bekalbėtų, europietiški filmai su subtitrais nesulaukia daug žiūrovų. Tokio tipo filmą galėtum pamatyti gyvendamas Niujorke ar Los Andžele, ir netgi tenai – tik poroje salių.
Neišgarsėti Amerikoje – nėra jūsų talento ar sėkmės rodiklis, tiesiog ši šalis kultūriškai izoliuota. O Italijoje pasirodė talentingų kinematografininkų karta. Kas žino, gal dabar, kaip ir pokario metais, pakilo nauja itališko kino banga.
– Esate pripažinta trumpametražių filmų režisierė. Manote, kad šie gebėjimai paveldėti?
– Neįmanoma mano eskizų lyginti su tėvo neorealistiniais darbais, tačiau kaip ir jam, man patinka nedidelės apimties darbai. Be to, kinas pasikeitė: anksčiau režisierius aktoriams vadovaudavo tiesiogiai, tik po to įgarsindavo. Kaipgi dabar jis elgtųsi, kai viskas vyksta tuo pačiu metu?
– Kokį filmą dabar kurtų R.Rossellini?
– Esu tikra, kad dirbtų internete. Paskutiniais gyvenimo metais jis domėjosi vien didaktika, o internetas – revoliucija, galėjusi paskatinti pedagoginius jo polinkius.
– Anksčiau užsiminėte, kad jaučiatės sena. Kokią ateitį regite?
– Ranka pasiekiamą. „Mėlynajame aksome“ vaidinau būdama dvidešimt ketverių, bet nejaučiu, kad nuo to praėjo daug laiko. Įžengiau į pagyvenusių žmonių amžių, ir su tuo reikia susitaikyti. Laimė, neapkiaustu, bet siekiu realizuoti pomėgius, kuriems, kai vaikai buvo maži, neturėjau laiko. Lankau biologijos ir gyvūnų elgsenos kursus. Taip pat rašau. Rašymas duoda didesnį dvasinį pasitenkinimą negu vaidyba.
– Jūsų duktė Elettra reklamuoja „Trésor in Love” kvepalus. Jūs pati daugelį metų buvote „Trésor“ reklaminiu įvaizdžiu. Ar esate tuo patenkinta?
– Žinoma, bet nemanau, kad žiūrintys į „Trésor in Love“ kvepalų reklamą galvoja apie mane.
Elettra nesinaudoja mano vardu, be to, mes nesame panašios. Amerikoje nedaugelis žino, kad ji yra mano duktė. Priimdami ją dirbti „Lancome“ įveikė vidinę nesantaiką, kadangi ne visi vadovaujantys įmonės asmenys pritarė atleisti mane dėl netinkamo amžiaus. Mes susitaikėme, kai jie pasirinko Elettrą.