Darbe – kaip namuose
„Čia buvo virtuvė“, - komentuoja Rasa, neseniai po remonto vėl duris atvėrusio muziejaus kontoroje pasisodinusi mus po kelionės išgerti arbatos. Ji išaugo čia, tarp milžiniškų gipsinių senelio skulptūrų maketų. „Su seserimis žaidėme prie Vytauto kojų, tarp kalavijų nardydavom“, - juokiasi prisimindama vaikystę. Ir dabar ji gyvena netoliese – to paties Vasilčikovo dvaro, kuriame įkurtas muziejus, o anksčiau gyveno ir kūrė pats V.Grybas, teritorijoje esančiame pastate. Į darbą anksti keltis nereikia. Tai tik viso labo vienas iš privalumų, lyginant su gyvenimu Vilniuje.
Jurbarko į sostinę R.Grybaitė tikrai nekeistų: „Toliau bendrauju su savo kurso draugais ir žinau – išties puikūs kūrėjai, menininkai kontorose kompiuteriais maketuoja žurnalus. Kad nuvažiuotų į darbą, jiems reikia keltis penktą valandą ryto, paruošti pusryčius vaikams, visą valandą važiuoti iki darbo, vakare baigus darbą kontoroje grįžti. O aš, važiuodama į Vilnių, susiplanuoju laiką, kad spėčiau ir per parodas perbėgti, ir vakare aplankyčiau kokį nors spektaklį. Po to iš bendrakursės ar grupės draugės išgirstu, kad ji jau trejus metus jokiame spektaklyje nebuvo. Ir tą sako vilnietė, kuriai viskas šalia, kuri gali pirkti bilietus su nuolaida.“
R.Grybaitė senelio vardo muziejuje tvarkosi kaip namuose. Mirus tėčiui, V.Grybo sūnui Gediminui, kuris buvo muziejaus direktoriumi nuo 1950 m., perėmė jo vadovavimą. Ir administruoja, ir projektus rašo, ir renginius, kūrybines dirbtuves organizuoja, ir ekspozicijas tvarko, ir lankytojus priima, ir kartais net valytoja dirba. Tik balandžio mėnesį dirbti muziejuje buvo priimtas ir antras žmogus. „Lietaus sezono metu ateina ekskursija – po jos viską išplauni, po to ateina kita ekskursija. Kartą atvažiavo ekskursija, man bebaigiant plauti salę. Girdžiu, kaip jie kalbasi: „Tai ką, mums ta valytoja čia dabar pasakos? Na, ir lygis“, - juokiasi Rasa.
„Kai buvo sušaudytas senelis, močiutei teko išeiti iš namų su mažu vaiku be jokio finansinio pagrindo po kojomis. Ji kurį laiką glaudėsi pas giminaičius Raseiniuose.
Bet kai vėl buvo susidomėta V.Grybo kūryba, skulptorius J.Mikėnas ir profesorius P.Gudynas susirado močiutę ir išsiaiškino, kad yra likusių skulptūrų, projektų, darbų, formų, piešinių. Čia buvo įkurtas V.Grybo vardo muziejus, ir Grybienei buvo leista čia gyventi su sąlyga, kad ji prižiūrės muziejų. Pirmajame aukšte buvo įkurtas muziejus, o antrajame aukšte liko gyvenamieji kambariai. Atėjai į savo nuosavą namą, bet esi ne savas jame“, - pasakoja R.Grybaitė.
Vytautas Didysis – jurbarkietis
Kai žuvo V.Grybas, jo sūnui, Rasos tėčiui Gediminui buvo treji metukai. Tačiau atsiminimai apie tėvą stipriai įsirėžė sūnaus atmintyje. Nusiveždavo dviračiu į šilą, užkeldavo į pušį. Kai V.Grybas lipdė skulptūras Sintautų bažnyčios altoriui, sūnus vaikščiojo aplink didelį baltą angelą ir jį čiupinėjo.
Garsiausios skulptūros – paminklai S.Daukantui, Vytautui Didžiajam, V.Kudirkai – buvo sukurtos dar prieš gimstant sūnui.
„Šitas angelas yra mano tėtis“, - sako Rasa, atsistojusi šalia vienos iš dekoratyvinių angelų galvų iš Sintautų bažnyčios altoriui papuošti sukurtos skulptūrinės kompozicijos.
V.Grybas sūnaus, gimusio 1937 m., kada ir buvo gautas šis užsakymas, bruožus įkūnijo viename iš angelų – pačiame pirmajame iš dešinės. Tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai skulptūrose buvo iškalti realių žmonių veidai. Nekalbant apie dokumentinius-meninius darbus, kaip J.Basanavičiaus portretą, kuriam jis pats ir pozavo.
Garsusis V.Grybo kunigaikštis Vytautas Didysis, stovintis Kaune, yra paprastas jurbarkietis, o tiksliau – net trys jurbarkiečiai.
„V.Grybui buvo labai svarbu, koks bus Vytautas, karvedys. Fotografijų, savaime aišku, nebuvo, tad reikėjo sukurti portretą. Vieno iš Jurbarko gyventojų, su kuriais V.Grybas bendravo, rūstus antakių suraukimas ir antakių raumenų masė tiko Vytautui. Nosis, kuri taip pat charakterizuoja žmogų, turėjo būti deranti karvedžiui, ne kokia nors riesta. Ir smakras, lūpų suspaudimas. Vytauto Didžiojo portretui pozavo trys žmonės. Atskiras žmonių veido dalis V.Grybas suvedė į vieną portretą“, - pasakoja Rasa.
Valdžia paminklų nefinansuodavo
„Viskas buvo statoma iš privačių lėšų. Nė prie vieno paminklo, net tokiems Nepriklausomybės simboliams, kaip Žemaičiui Raseiniuose ar V.Kudirkai, per kurio atidengimą išdidžiai žygiavo pats A.Smetona, valstybė nė centu neprisidėjo“, - sako R.Grybaitė. Paminklus finansuodavo klubai, draugijos, privatūs žmonės.
Pavyzdžiui, Vytautui paminklą pastatė Aukštieji karininkų kursai. Jis buvo pastatytas uždaroje teritorijoje Panemunėje, ne viešoje atviroje erdvėje. Jie statė tą paminklą Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių proga kaip savo karvedžiui, „generolui“. Paminklo Lietuvos švietėjui S.Daukantui statybą inicijavo mokytojai. Žemaičio paminklo Raseiniuose – Raseinių bendruomenė.
Pats V.Grybas kažkiek pakoreguodavo užsakymus. „V.Kudirkos paminklo Kudirkos Naumiestyje užsakovai turėjo pinigų tiktai biustui. V.Grybas Kudirką nuo ankstyvos jaunystės labai mėgo ir mylėjo. Lankė kudirkaičių būrelį, persirašinėjo Kudirkos eilėraščius. Likę V.Grybo laiškų P.Rimšai, kur jis rašo, kad studijuojant Paryžiuje pas E.Burdelį buvo nuolat pabrėžiama, jog yra didelis pavojus reikšti idėją per kieno nors portretą. Kaip galima Nepriklausomybės idėją išreikšti per biustą, be jokio judesio, romantikos? Galų gale įkalbėjo, kad vietoj biusto reikia statyti paminklą – pilnos figūros, kad tas paminklas apimtų ir erdvę“, - pasakoja R.Grybaitė.
Bet tai buvo savotiškas V.Grybo finansinis krachas. Pinigų užteko tik biustui, tačiau buvo pastatytas paminklas. Pagalbininkai V.Grybą paliko, nes jis jiems nesumokėjo. Jis pats įklimpo į skolas. Nuo 1937-1938 metų išlikę po kelis varžytinių lapus kasmet. Mokesčių inspekcija ir tais laikais buvo negailestinga – vos tik skulptorius įstengdavo bent kažką užsidirbti ir sukrapštyti pinigų, pavyzdžiui, statybinėms medžiagoms, iškart skelbdavo varžytines. Viename iš raštų minima, kad V.Grybas nusipirko kažkiek kubinių metrų naujų pušinių rąstų, ir jie išparduoti varžytinėse.
Pastatyti betoninį paminklą to meto pinigais kainuodavo apie 6 tūkst. litų. V.Grybas labai norėdavo statyti paminklus iš bronzos, bet ji buvo kur kas brangesnė. „Daukanto paminkle reikėjo išlaikyti proto ir vidaus eleganciją. Žemaičiui su meška betonas tiko, o Daukantą, ačiū Dievui, pavyko išlieti iš bronzos. Tada tapo aišku, kad postamentui pinigų nebeliko. Išvykęs į Papilę, V.Grybas dirbo privačius užsakymus klebonui, kapinėms, bažnyčios šventoriui, kad už tai gautus pinigus galėtų panaudoti Daukanto postamentui“, - dėsto V.Grybo anūkė.
Neužbaigtas projektas iškils Palangoje
Stabtelime prie dinamiškos skulptūrinės kompozicijos maketo. Raitelis ant vietoje nenustygstančio piestu stojančio žirgo ir mergelė tautiniais rūbais. „Kęstutį vilioja?“ - nusijuokiu, parodžiusi į gerokai kilstelėtą Birutės sijoną. Pasirodo, ne – Birutė tiesiog neša lauknešėlį per laukus pasikaišiusi sijoną. Kunigaikščio ir vaidilutės meilės istorija – vienas romantiškiausių mūsų tautos istorinių momentų. Ją įamžinanti skulptūra Birutiečių draugijos buvo užsakyta 1936 metais, bet taip ir nepastatyta.
Šiandien Palangos miestas norėtų ją pasistatyti, bet kaip anais, taip ir šiais laikais pagrindinė bėda – finansai ir rėmėjai. Melžiama karvė – Briuselis – pinigų skiria tik tam, kas aktualu. Romantiška kažkokios Birutiečių draugijos prieš karą užsakyta skulptūra jiems neatrodo aktualija. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas – visai kas kita.
Todėl ši aktuali data lyg koks Trojos arklys atves į Palangą V.Grybo skulptūrą, kuri, jei ne tragiškos istorinės aplinkybės, jau būtų čia stovėjusi. Kadangi tai privalo būti šiuolaikinio autoriaus kūrinys, buvo paskelbtas konkursas, jo nuostatose nurodant, kad paminkle Lietuvos vardo tūkstantmečiui kažkokiais atgarsiais turi atsispindėti V.Grybo sukurtas Kęstutis ir Birutė.
„Autoritetinga 12 narių – architektų, skulptorių, menotyrininkų - komisija žiūri pateiktus variantus ir sako, kad reikia skelbti kitą etapą, nes nėra iš ko rinkti, - pasakoja R.Grybaitė, kuriai dauguma darbų priminė meno mokyklos dvyliktokų bandymus perlipdyti V.Grybo skulptūrą. - Meras pašoka: „Ne, ką jūs kalbat? Mums dabar reikia ką nors išrinkti. Man reikia atsiskaityti su Briuseliu.“
Tada renkamas geriausias iš blogiausių. Konkursą laimėjo visai ne skulptorius, o architektas iš Klaipėdos A.Skiezgilas, sugalvojęs postmodernistinį sprendimą. Nieko nekeičiant ir neimprovizuojant, pagal likusį V.Grybo projektą, kuris kelis kartus mažesnis už numatytą paminklą, išliejant tokio pat dydžio skulptūrą ir ją kaip inkliuzą instaliuojant aikštėje su kolonomis.“
Palikimą apsaugojo pažiūros
Nepaisant to, kad V.Grybo skulptūros išskirtinai susijusios su iškiliais Lietuvos valstybingumui ir tautiškumui nusipelniusiais asmenimis, o dalis – su religiniais motyvais, sovietų valdžia ne tik jo nenurašė kaip buržuazinės ideologijos propagandisto, bet dar ir atidarė jo vardo muziejų. „Nebūtų buvę įmanoma sovietmečiu išsaugoti jo palikimo, jeigu nebūtų išryškintos ir užaštrintos jo socialdemokratiškos pažiūros“, - įsitikinusi V.Grybo anūkė.
Ne paslaptis, kad nepaprastai Lietuvą mylėjęs ir lietuviška tematika kūręs skulptorius buvo kairiųjų pažiūrų, netgi priklausė socialdemokratų partijai ir kurį laiką dalyvavo politinėje veikloje. Tačiau ne paslaptis ir tai, kad kairiųjų pažiūrų buvo ir jo taip garbintas mūsų tautos Nepriklausomybės šauklys, valstybinio himno autorius Vincas Kudirka.
Po V.Grybo sušaudymo 1941 m. skulptūros buvo išslapstytos, nes buvo naikinama viskas, kas susiję su sušaudytais žmonėmis. „Vokiečiams padėjo lietuviai. Užėję į mūsų šalį jie negalėjo taip greit susivokti, kas yra kas, tačiau padedami pagalbininkų per dvi savaites surinko ir susėmė visus Jurbarko žydus, kurie sudarė net 40 proc. gyventojų. Į fašistų taikinį pakliuvo ir mokytojai, ir gydytojai, ir tokie žmonės, kurie aiškiai pasisakė prieš fašizmą. V.Grybas buvo vienas iš jų“, - pasakoja Rasa.
Apie 1940 metus V.Grybui buvo atsiųstas paliepimas įstoti į Komunistų partiją, tačiau jis taip ir neįstojo.
„Ar būtų V.Grybas lipdęs Leniną ar Staliną, jei jo būtų nesušaudę naciai?“ - pasidomime. „Būtų liepta tą daryti, - sako R.Grybaitė. - Visiems geriausiems skulptoriams tą liepdavo. Jei kas būtų nedaręs Stalino, žinote, kas būtų nutikę. Sibiras, sušaudymas. Dabar po 70 metų labai patogu atėjus smerkti – jis darė Staliną, o jis lipdė Leniną! Bet kai paklausai tų žmonių, kurie drebėjo dėl kiekvienos smulkmenos, ar išliks gyvas, ar šeima išliks – visai nenuostabu, kad skulptoriai tą darė.“