Į redakciją užėjusi 40-metė Jolanta V. teprašė vieno, kad šis jos laiškas būtų publikuotas be pataisymų ir prierašų. Apie tai, kad dabar gyva tik raminamaisiais vaistais, užsiminusi moteris atrodė prislėgta ir pavargusi.
Kalbėdamasi su žurnalistu moteris ne karta šluostėsi juos skruostais riedėti ėmusias ašaras.
* * *
Viktorijos V. mamos laiškas:
„Nežinau, kam skirtas šis laiškas. Tai ir atsiprašymo ir pagalbos šauksmo, ir laiškas visoms mamoms, auginančioms „kitokius“ vaikus.
Mano dukra žiauriai nužudė mergaitę ir tai protu nesuvokiama ir nėra tam jokio pateisinimo, o aš ir nebandau ko nors teisinti.
Norėčiau tik pasakyti apie aplinkybes, papasakoti šiek tiek apie savo vaiką.
Ji buvo geras, paklusnus vaikas, griežtai auklėjama. Vakarais nesišlaistydavo, negėrė, nerūkė. Mokėsi gerai, planavo tapti medike, ji norėjo padėti žmonėms, turėjo net organų donoro kortelę. Ji puikiai bendravo su bendraamžiais.
Bet būdavo ir momentų kai jos nuotaika buvo bloga, tada ji buvo irzli, nenuspėjama, bet taip elgiasi juk beveik visi paaugliai. Ant paauglystės mes daug ką nurašom, tai ir vaiko ašaras (kaip mums atrodo be priežasties) ir pyktį, susierzinimą, jų kvailus norus.
Viktorija turėjo daugybę draugų, nežinau kiek iš jų buvo tikri, o kiek tik pažįstami. Kiek žinau iš jos skurdžių užuominų, dauguma iš jų turi mintį apie savižudybę, o kiti net bandę tai daryti.
Jos draugė Vika (kita įtariamoji Viktorija L.) t.p. viena iš jų. Nežinau gal neturiu teisės pasakoti apie jos draugę Viką L., bet aš tai padarysiu.
Jos draugauja jau seniai, o pirmą kartą aš ją pamačiau dukros 13 m. gimtadienyje. Manau tai ilgas tarpas, per kurį žmogų imi pažinti, perprasti. Ši mergaitė turėjo daug bėdų t.y. Bėdų su psichika. Ji daug sykių gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, bandė pjautis venas, šokti per langą. Vienu žodžiu tai nėra stabilios psichikos žmogus. Gal šių vaikų bėda, bet jie tokie „nenormalūs“ traukiai vieni kitus.
Mano dukra t.p. turėjo šių problemų, jai buvo apie trylika kai pirmą sykį paprašė nuvesti pas psichologę. Deja nieko iš to neišėjo, visą tą laiką Vika nepratarė nė žodžio.
Praėjus porai metų ji mane nutempė pas psichoterapeutę ir pati nutarė, kad gulsis gydytis į stacionarą. Man tai buvo šokas. Gydymo kursas baigėsi ir dukra grįžo, bet problemos neišsisprendė, tik aš nesugebėjau jų pamatyti, jos piešiniai, užrašai viskas buvo persmelkta mirtimi, net grupės, kurių ji klausėsi, dainavo apie tai.
Aš prie to pripratau, galvojau ji išsidirbinėja, kaip ir dauguma paauglių, juk beveik pas kiekvieną rasim maikutę su kaukole, apyrankę ar pakabuką su neįprastais vaizdais.
Mamos, nepraleiskit to pro akis, dėl Dievo, kalbėkitės su vaikais, jūs turite žinoti jų planus, nuotaikas, nuogastavimus, o ne jūsų vaiko draugai, kurie bėdai nutikus nieko gudraus nepatars. Bėdai ištikus veskite savo atžalas pas psichologą tol, kol vaikas atsirinks su kuriuo iš jų norės bendrauti, tai labai svarbu.
Šitų vaiko sutrikimų pastebėti nelengva, tai gali būti ir noras kišenėje laikyti peilį, balionėlį, tai ne tiek savisauga, šiam vaikui nesaugu, jis kažko bijo. O aš į tai nekreipiau dėmesio. Aš jaučiau, kad mergaitei reikia pagalbos, bet į tai žiūrėjau pro pirštus.
Prieš mėnesį nuo šios kraupios nelaimės dukra manęs paprašė palydėti iki vaikų klinikose esančio psichiatrinio skyriaus. Kadangi ji jau pilnametė, ėjome į suaugusiųjų skyrių. Deja, skyrius uždarytas iki rugsėjo mėnesio.
Aš jos paklausiau, ar palauksime, ji pasakė taip, bet kas ją jaudina niekaip negalėjau išpešti. Tai mano klaida, nekalbėdavau su ja nuo mažens – tik labas, kaip gyveni, ar mokykloj viskas gerai, vienu žodžiu tik buitis, nyki buitis, o apie jausmus, nuotaikas nelikdavo laiko, bent aš taip galvoju.
Dieve, laiko tam visada yra tik ne visi tai supranta, jei ir nėra, tai turi atsirasti, juk tai tavo vaikas. Deja supratau tai per vėlai.
Šiuo metu maitinuosi tik vaistais ir bijau pagalvoti apie nužudytos mergaitės tėvus. Aš tikrai priimčiau jų skausmą, neviltį ir pyktį, deja tai neįmanoma. Aš save tūkstantį kartu pastačiau į jų vietą ir turbūt galvočiau lygiai taip pat, aš siekčiau aukščiausios bausmės tam, kas taip žiauriai susidorojo su mano vaiku.
Aš neprašau atleidimo, jo ir būti negali, aš tik prašau pyktį ar bent dalį jo skirkite mums jos tėvams, juk mes praleidome progą laiku padėti savo vaikui.
Ir man nėkiek nelengviau nuo to, kad žinau jog peilis nuo kurio mirė mergaitė buvo ne mano dukros rankose ir kad sukurstė visą tą nesąmonę jos draugė, bet jos turėjo būti abi vienodai nesveikos, kad likusią dalį šio įvykio įveiktų abi kartu.
Tikrai nepatikėsiu, kad sveikos psichikos vaikai taip galėtų padaryti.
Aš nebijau žmonių replikų, jų nuomonės apie šį kraupų įvykį, nebijau kaimynų, bet akmenis jie turėtų mėtyti į mane, o ne į mano dukrą.
Teismuose žadu nedalyvauti, nekenčiu žurnalistų, jie minta kitų nelaimėmis ir tuo mėgaujasi, jie ligoniai, deja nepagydomi, o mano vaikas tikrai tikiu – pagis. Aš viska darysiu, stengsiuosi, kad taip įvyktų, aš jį palaikysiu visom savo jėgom. Nes nepalaikiau jos, kai jai labiausiai manęs reikėjo.
Esu radusi jos laišką, atsisveikinimo laišką skitą man, draugams. Laiškas nebuvo padėtas ant stalo ir dukra pasakė, kad parašė jį seniai, kad tai tik nesąmonė ir aš ja patikėjau.
Ji nebuvo angeliukas, mokėjo už save pastovėti, neleido savęs skriausti. Teko dėl jos pabuvoti ir policijoje, kai ją mušė dvi vyresnės mergaitės, vienai iš jų Viktorija išmušė dantį. Dar pora sykių pateko į policiją kai važiavo autobusu be talonėlio, bet argi tai kriminalinė praeitis?
Nei viena iš jos draugių nepatikėjo tuo kas įvyko ir aš vis dar galvoju gal tai sapnas, slogus sapnas, rytas išauš ir aš atsibusiu?
Ačiū jos draugams už palaikymą ir supratimą. Šiuo laišku norėčiau paneigti gandus apie ritualinę žmogžudystę – tai absurdas – ar gandą apie meilės trikampį. Tai tik dvi paauglės, kurios niekaip su savimi nesutaria ir jei joms suteiks pagalbą ir galimybę ja pasinaudoti jos suras gyvenimo prasmę ir tikslą.
Esu parašiusi daug laiškų ir jų neišsiuntinėjusi adresatams, nežinau ar šis atvejas bus kitoks. Žinau tik tiek, kad jį parašius man pasidarė šiek tiek lengviau.
Už viską atsiprašau Nedos mamos. Skausmas niekur nedingsta ir laikas tam nepadeda, reikia su juo susigyventi, o tam kad tai įvyktų tikrai reikia laiko, daug laiko ir artimųjų paramos“.
Viktorijos V. mama