Bene vienintelis pamaryje likęs varžas pynęs ir jais nėges gaudęs E.Prūsas visą savo gyvenimą gyveno prie Nemuno, Girininkų kaime (Juknaičių sen., Šilutės r.).
Sekmadienio rytą Lietuvos televizija kartojo Zitos Kelmickaitės laidą „Gyvenimo ratu“ apie E.Prūsą ir upinių nėgių žvejybą, o mažiau nei po paros buvo pranešta apie jo mirtį.
E.Prūsas pastaraisiais metais gyveno Juknaičių savarankiško gyvenimo namuose. Iš ten jis dažnai važiuodavo į savo tėviškę, ten žvejodavo Nemune arba Žiogės ežere.
1935 m. gimęs vyras buvo ligotas, prieš keletą metų jam buvo implantuotas širdies stimuliatorius.
Manoma, kad šeštadienį prie ežero žvejys neišlaikė pusiausvyros, griuvo ir smarkiai susitrenkė galvą. Dėl sunkios traumos tą pačią dieną jis buvo paguldytas į Šilutės ligoninę, tačiau pablogėjus būklei, sekmadienio naktį buvo pervežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Maždaug po paros, pirmadienio naktį, apie 2 val. 25 min., medikai pranešė apie pamario krašto legenda tapusio E.Prūso mirtį.
Žvejo amatą E.Prūsas paveldėjo iš tėvo. Jis ne tik pats mokėjo pasigaminti visokių žvejybos įrankių, juos remontuoti ir sumaniai gaudyti žuvis, bet ir kitus mielai mokydavo savo amato, vaizdingai šišioniškių tarme pasakodavo apie žvejo amatą.
Aštrialiežuvis E.Prūsas ne tik vadinamąja šišioniškių tarme pasakodavo
apie senųjų žvejybos amatų subtilumus. Jis pats nupynė tūkstančius
bučių, dalyvaudavo senųjų amatų šventėse, mokė vaikus pinti bučiukus.
Nesusilaukęs savų vaikų žvejys visą meilę atidavė svetimiems.
Šis vyras tapo ne vieno dokumentinio filmo herojumi.
Žvejys jau penkiolika metų turėjo gyvenimo draugę Ireną, tačiau
pastaruoju metu nemažai laiko praleisdavo Juknaičių savarankiško
gyvenimo namuose. Vyrui reikėjo priežiūros - dėl sutrikusios inkstų
veiklos jam tris kartus per savaitę buvo atliekamos dializės procedūros,
širdies darbą lengvino stimuliatorius.
Vienas jo brolių prieš keletą metų mirė, kiti gausios šeimos broliai ir seserys seniai gyvena Vokietijoje.