Dveji tylos metai išėjo į naudą – vienuolynuose pasimeldęs ir save atradęs Minedas suprato, kuo nori būti.
Atlikėjas nutarė nebedainuoti ir tapti kitų dainininkų vadybininku.
Kai M.Jonušas pasirodė Lietuvos popmuzikos padangėje, kolegos ir melomanai iš jo atvirai tyčiojosi: Minedas nesugeba dainuoti, jis neturi klausos.
Tačiau pats atlikėjas tikino nesąs nevykėlis.
Tokį jo įvaizdį esą buvo sukūrę prodiuseriai.
Keletą metų pramogų pasaulyje praleidęs M.Jonušas-Minedas įgijo daug pažinčių, patirties ir drąsos, todėl nutarė pats kalti naujas žvaigždes.
Klaipėdietis patikino, kad prodiuserio veikla – ne jo fantazija, o realybė.
Ši veikla jau yra įregistruota mokesčių inspekcijoje.
Savo įmonės teisinius dokumentus sutvarkęs keistuoliu laikytas atlikėjas jau sudarė du kontraktus – su dainininke Laura Gotautaite ir renginių vedėju Richardu Riškumi.
„Laura – žalingų įpročių neturinti mergina, užaugusi normalioje šeimoje.
Todėl ir jos sceninis įvaizdis bus teigiamas. Ji dainuos gyvai – ne pagal fonogramą, kaip daugelis popatlikėjų. Jos dainos – ne trijų akordų ir penkių žodžių”, – užsiminė M.Jonušas.
Sutartį su R.Riškumi prodiuseris irgi pasirašė dėl to, kad šis renginių vedėjas nėra banalus, gali vesti ir vaikams skirtą renginį, ir didelį šou.
„Richardas neieško žodžio kišenėje, jis turi patirties, nes buvo televizijos laidų vedėjas.
Be to, nevartoja alkoholio ir psichotropinių medžiagų.
Tai žmogus, su kuriuo norisi leisti laisvalaikį.
Pirmiausia mudu esame geri draugai, tiktai po to – bendradarbiai”, – apibendrino Minedas.
Dirbdamas su merginomis Minedas nemėgsta painioti darbo ir širdies reikalų. Tad Laura – ne jo mylimoji. Be to, ji turi vaikiną.
„Kandidatė į mano širdį – kretingiškė Airida.
Bet kas iš to bendravimo išeis, nežinau ir bijau apie tai kalbėti”, – tvirtino įsipareigoti neskubantis klaipėdietis.
Jam dar nevėlu tapti ir dvasininku. Tokios mintys vaikiną aplankydavo blaškantis po vienuolynus, meldžiantis ir bendraujant su vienuoliais.
Maldos namai M.Jonušui nesvetimi nuo mažens.
Jis augo tikinčiųjų šeimoje, o vaikystėje per mišias patarnaudavo kunigui.
Nesvetingai pramogų pasaulio priimtas Minedas vėl prisiminė tikėjimą – klaipėdietis užsidarė tarp vienuolyno sienų.
Kol stiprino dvasią maldomis, atsiribojo nuo viešojo gyvenimo, nebuvo pasiekiamas telefonu.
Pavyzdžiui, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne Kelmės rajone trijų parų dvasinių pratybų apsistojęs M.Jonušas-Minedas privalėjo ne tik išjungti mobiliojo ryšio telefoną, bet ir nepratarti nė žodžio.
Benediktinų vienuolyne nėra televizoriaus, radijo, laikraščių, todėl dvasinio kelio ieškantis klaipėdietis jautėsi dar labiau atitrūkęs nuo išorinio pasaulio.
Spengianti tyla atlikėją iš pradžių slėgė, tačiau po kelių valandų jis apsiprato ir netgi norėjo kuo ilgiau nepraverti burnos ir negirdėti kitų.
Praėjus kuriam laikui Minedas vėl pajuto poreikį nors trumpam pakliūti pas vienuolius.
Tad užpraeitas Velykas atlikėjas sutiko Vilniaus Šv.apaštalų Jokūbo ir Pilypo dominikonų vienuolyne.
„Dominikonų elgsenos normos laisvesnės. Buvo galima naudotis telefonu, tačiau nebuvo poreikio kam nors skambinti, nes nesijaučiau vienišas.
Vienuolyne dažiau margučius, dalyvavau mišiose, su vienuoliais sėdėjau prie pietų stalo”, – nauja patirtimi džiaugėsi vaikinas.
Bene ilgiausiai – pusmetį – Minedas užsibuvo Pilnų namų bendruomenėje, įsikūrusioje Panaros kaime, Varėnos rajone.
Ten klaipėdietis atsidūrė norėdamas pagelbėti žmonėms, bandantiems atsikratyti priklausomybės.
Savanoris dažnai ir ilgai kalbėdavosi su buvusiais narkomanais ir alkoholikais apie kvaišalų žalą ir bandydavo juos įtikinti, kad būnant blaivaus proto galima nuveikti kur kas daugiau prasmingų darbų.
„Bendravimas su manimi šių namų bendruomenės nariams buvo savotiška paskata taisytis, eiti kitokiu keliu”, – tikino klaipėdietis, baigęs savanorių parengiamuosius kursus.
Be pamokslavimo, Minedas pakluso šios bendruomenės narių dienotvarkei: kėlėsi šeštą valandą ryto, meldėsi, dirbo, skaitė knygas.
Kadangi Pilnų namų bendruomenėje M.Jonušas-Minedas įsikūrė iškart po Naujųjų metų – kone kasdien kasė sniegą. Atlikėjas sustiprėjo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai.
Kol Minedas meldėsi vienuolyne ir užsiėmė neatlygintina veikla, jam neteko badauti – klaipėdietį rėmė tėvai, giminaičiai.
„Mes vieni kitiems padedame – esu dėkingas ir tėvams, ir giminaičiams.
Daugelio manęs nemėgstančių žmonių liūdesiui, Minedas tikrai neskursta”, – ironizavo nevykėlio etiketės bandantis atsikratyti klaipėdietis.