Turbūt žvaigžde lempa tapti. Tatjana - ori, elegantiška, bet kartu
išsaugojusi humorą ir paprastumą.
Paskyrusi susitikimą vienoje Maskvos kavinių aktorė pavėlavo ir
atsiprašė - šeimai kepė blynus. Ta šeima - tai duktė Agnė ir 11 metų
sūnus Dominykas.
Kuo šiuo metu užsiima žinoma moteris? Vienoje Rusijos televizijoje veda
laidą apie vietas, kuriose galvojami norai. Netrukus vyks gastrolių į
Sibirą, filmuojasi dviejuose projektuose, šį tą įgarsina.
- Kodėl lietuvišką filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ vadinate likimo dovana - juk judvi su Agne jau turėjote nemažai garsių vaidmenų?
- Svarbu ne tai. Lietuva mus - motiną ir dukrą - pirmąsyk suvedė
draugėn kine. Be to, filmavimo grupė buvo fantastiška. Tai miniu ir
duodama interviu rusų žiniasklaidai.
Būtent po „Tado Blindos. Pradžios“ mes sulaukėme pasiūlymų vaidinti
drauge.
Štai Jurijaus Vasiljevo teatre praėjusį sezoną baigėme pristatę premjerą
pagal brazilų rašytojo Paulo Coelho kūrinį „Veronika ryžtasi mirti“.
Agnė vaidino Veroniką, aš - Mariją.
Šis pastatymas įdomus ir tuo, kad P.Coelho būtent mums pirmiems leido
statyti savo kūrinį.
Su Agne nuostabiai leidome laiką gilindamosi į knygą, kurioje yra daug
plika akimi neperskaitomų ženklų. Net paprastoje frazėje: „Paduok man
vandens.“
- Jūs septynerius metus gyvenate Maskvoje, bet Lietuva jūsų nepaleidžia. Ar jums svarbus šis ryšys?
- Taip, žinoma! Lietuvą laikau savo antrąja tėvyne. Juk čia gimė mano
vaikai ir aš - kaip asmenybė. Į Lietuvą atvykau būdama 21 metų! Visai
vaikas, jaunesnė nei Agnė.
Man patinka atvykti į Vilnių, čia turiu draugų, giminaičių.
- Kaip jaučiatės vaidindama kartu su dukra, ką jums tai reiškia?
- Didelė laimė, kai kuris nors šeimos narys tęsia tavo darbą.
Artistams tai ne taip paprasta - juk žiūrovas pradeda lyginti, kuris
geresnis, o kuris prastesnis.
Džiaugsmingai dalyvauju bendruose projektuose su dukra. Taip dar
aiškiau suvokiu, kad ji užaugusi, protinga, ryžtinga ir darbšti. Manau,
kad Agnės laukia didelė ateitis.
Be to, mes taip gerai viena kitą pažįstame, kad scenoje gali
atsiskleisti tokie niuansai, kurių niekada niekas nesuvaidins.
- Darbų ir planų daug, bet visuomet pabrėžiate, kad svarbiausia jūsų gyvenime - vaikai. Apie Agnę girdime nemažai. Štai neseniai Rusijos žmonės ją išrinko gražiausia moterimi. O ką veikia jūsų sūnus Dominykas?
- Nuo šių metų jis žais CSKA jaunimo krepšinio rinktinėje. Ketina
eksternu per 3-4 metus baigti mokyklą ir išvykti į užsienį studijuoti.
Dar svarsto, kokių mokslų griebsis ateityje.
Dominykas jau anksčiau papildomai mokėsi matematikos, anglų, vokiečių
kalbų. Savo pažįstamo pedagogo paprašiau, kad dar pamokytų filosofijos,
mitologijos ir dailės. Jiedu lanko parodas. Dominykas atmintinai žino,
pavyzdžiui, dailininkų Marko Šagalo, Isaako Levitano paveikslų
pavadinimus ir suvokia, kas juose pavaizduota, kokia nuotaika jie
nutapyti.
Jis bet kurį suaugusį žmogų sukirstų rungdamasis dėl mitologijos ar
geografijos srityje.
- Kaip kurti su vaikais tokius santykius, dėl kurių širdis džiaugtųsi?
- Su vaikais reikia bendrauti kaip su sau lygiais. Juk vaikas
gyvybinės - tikros informacijos - dažnai turi daugiau už tėvus.
Reikia gerbti atžalų nuomonę ir nepiršti savos, nebent taktiškai juos
nukreipti tinkama linkme, patarti. Tačiau tai turi būti pagalba, o ne
savo įgeidžių įgyvendinimas.
Juk dažnai tėvai trokšta, kad vaikai pasiektų tai, ko jiems kažkada
nepavyko. Manau, vaikai patys turi rinktis savo kelią, tik tuomet jie
bus laimingi.
Praėjusius Naujuosius metus švenčiau su vaikais Balio saloje. Buvo
gera. Nusprendėme, kad tik meilė gali išgelbėti pasaulį. Juk aplink
tiek cinizmo, išdavysčių, pavydo. O gimsta vaikas - ir jau šypsosi.
Galima teigti, kad laimę lemia ekonomika ir geri orai, bet žmogus turi
rasti tai, kas jį džiugina.
Dabar mėgstu sakyti, kad jei žmogus netingėtų, galėtų skraidyti.
Vaikai iš mūsų ima pavyzdį. Jie žiūri į tave, kai nubundi, stebi, kaip
elgiesi, ką skaitai, kuo kvėpuoji, kaip reaguoji.
Būdavo, ir aš pratrūkdavau. Bet juk visi žinome, kad vaikai niekada
nekalti, tiesiog mes ant jų išsikrauname. Nepratrūkti mane išmokė Agnė.
Ji skaito daug knygų apie savęs pažinimą.
Mes daug kalbamės. Smagu, kai tuose mūsų naktiniuose pokalbiuose
dalyvauja ir Eglė Gabrėnaitė - Dominyko močiutė, brangusis mūsų žmogus.
Žinote, mūsų trijų asmenų šeimoje keistai išsidėstė vaidmenys. Savo
siela jaučiuosi esanti duktė, Agnė - mama, o Dominykas - lyg šeimos
tėvas. Kai pradėjome tai nagrinėti, šis atradimas net nenustebino -
taip gerai vienas kitą jaučiame.
- Galbūt ko nors mokotės iš savo vaikų?
- Visada iš jų mokausi į pasaulį žvelgti gaiviu žvilgsniu, būti
principinga ir atsikratyti prisitaikėliškumo. Su metais mes apaugame
kaukėmis - su tuo reikia bendrauti, tą padaryti, mums nepatogu... Ir
paskui patys kenčiame. Vis dėlto harmonija su savimi - svarbiausia.
Daugelis žmonių nesupranta, kad bendraudami su žmonėmis, kurie jiems
nepatinka ar energetiškai netinka, negerbia savęs. Nepatogu? Reikia
atidžiai rinktis aplinką, vengti to, kas energetiškai išsunkia.
Kas pasakė, kad draugų turi būti daug? Aš turiu jų keletą, esu laiminga
būdama su jais ir kai linksma, ir kai liūdna.
- Kaip jūs pati augote?
- Gimiau ir augau Odesoje. Mama - psichiatrė-logopedė, o tėvelis -
geologas. Jų nėra, bet jie su manimi. Iki šiol pamenu užstales tėvų
namuose, dainas ir juoką. Vaikystė buvo nuostabi ir laiminga.
- Jūs atrodote pakylėta - ar įmanoma tokiai būti tokiame dideliame mieste, kuriuo net ilgamečiai jo gyventojai skundžiasi?
- Myliu Maskvą, su vaikais pripratome prie šio miesto tempo. Visuomet
buvau aktyvi - mėgstu veikti ir staiga susivokti. Man viskas tinka
Maskvoje.
Su vaikais mėgstame ilsėtis prie jūros, kur šilta. Prisigeriame gėrio
lyg bitutės ir vėl neriame į kasdienybę. Svarbu, kad darbo yra.
- Ar Agnei duodate moteriškų patarimų - ko nedaryti, kaip nesielgti, kur nepaslysti?
- Tai ji mane gali pamokyti. Dėl Agnės man ramu.
Nemėgstame vakarėlių - mus sunku kur nors išvilioti. Labiau norime
tykiai namie pasėdėti.
Dabar Agnė kuria planus mokytis užsienyje.
- O kaip gyvenate jūs pati? Ką mylite, ko nekenčiate?
- Gerai gyvenu. (Šypsosi.) Žodis „nekenčiate“ - ne mano.
Myliu vaikus, draugus, savo šunis, darbą, gerus filmus ir knygas.
- Ar jaučiate vyrų dėmesį, sulaukiate komplimentų?
- Taip.
Gal nuskambės keistai, bet man labai reikalinga sava teritorija. Ir
laisvė. Su amžiumi tampu vis nepakantesnė tam, kas į ją kėsinasi.
- Ar vyro buvimas šalia reiškia nelaisvę?
- Kaip žinoma, taip. (Juokiasi.) Man patinka posakis, kad vyrai ir
moterys - tai planetos su savo palydovais. Juk palydovas sukasi apie
planetą ir jos neliečia, abu juda tvarkinga trajektorija.
Gyvenant su vyru tenka ieškoti kompromisų. Aš kol kas tam dar
nepasiruošusi.
- Galite gyventi viena?
- Taip. Be vyro galiu. Man ramu.
Gyvenant kartu svarbu pagarba, juk aistra praeina. O jei nėra pagarbos,
nereikia gaišti dešimtmečių ir nežinia ko laukti. Pagaliau tai būtų
neteisinga kito žmogaus atžvilgiu - kankinti jį nemeile.
Pamenu, močiutė sakydavo, kad jei išteki, turi gyventi su vyru iki
mirties. O jei paskutinę akimirką net nenorėsi jo matyti? Kokia prasmė
taip gyventi visą gyvenimą? Juk turi jausti atsakomybę už savo gyvenimą
vien todėl, kad jis tau duotas.
- Yra manančiųjų, kad gyvenimas vienam yra nevisavertis. Normalu, kai yra vyras, žmona, vaikai.
- Nemanau, kad gyvenu chaose. Kas taip mano, turi siaurą mąstymą ir
požiūrį.
- Išsilavinusios, gražios moterys nesuranda to vienintelio. Dažnai dėl to kaltina vyrus, kad jie silpni. O ką jūs manote apie juos?
- Kvaila manyti, kad nėra tavęs verto vyro. Su tuo tikruoju turi vienu
oru kvėpuoti. Šiandien esu viena ne todėl, kad nėra manęs verto, o
todėl, jog mano tokia filosofija.
Nebijau vienatvės, visai dėl to neišgyvenu, man nenuobodu vienai.
Linkiu tokią būseną patirti visoms moterims, nes tuomet atsikratoma
visiškai nereikalingo jausmo - baimės likti vienai. Jo vietą užima
ramybė, kuri, beje, traukia aplinkinius.
- Jūsų gyvenime buvo trys vyrai - poetas, bardas, aktorius Olegas Ditkovskis, režisierius Rokas Ramanauskas ir rusų operatorius Dmitrijus Mišinas. Išsiskyrus keliams jų neužbraukėte?
- Taip, mano gyvenime buvo ne vienas vyras. Nieko neužbraukiau.
Kiekvienas jų mane ko nors išmokė ir nors išsiskyrėme, išlaikėme gerus
santykius. Tai man labai svarbu.
- Kaip moterims apsisaugoti nuo niekšų?
- Nežinau, kaip išvengti blogų žmonių. Nesižeminti, klausyti
intuicijos, tikėti savimi. O jei jau taip nutiko, atleisti ir paleisti.
- Kai kalbėjausi su jūsų sūnaus močiute aktore Egle Gabrėnaite, ji vis minėjo romano „Pienių vynas“ herojės frazę, kad reikia gerai pagalvoti. Ją taikė savo gyvenime, sulaukusi 60-mečio. Jūs jau peržengėte 40-mečio slenkstį, o sako, kad būtent tokiu momentu įvyksta lūžis. Ką nors panašaus patyrėte?
- Taip, mano mylimoji Eglė visada galvoja. Todėl jai taip sudėtinga
gyvenime, nes viską mato kiaurai, jos neįmanoma apgauti.
Aš būdama 39 metų išvykau su vaikais gyventi į Maskvą. Į niekur išvykau.
Kažkas mane nuvedė. Nors šiaip gyvenime bijau staigių judesių. Juk tai
ne sprendimas, kokią dabar kavą gersi. Tai sprendimas, keičiantis ne
tik tavo, bet ir artimųjų gyvenimą.
Bet greičiausiai kai žmogus žengia lemtingą žingsnį, jam padeda angelas
sargas.
- Jūs visada tokia rami ir pasitikinti savimi, kokią matau šiandien?
- Ne, aš juk ne šventoji. Ko tik nebuvo... Buvo taip slidu po
kojomis, atrodė, kad skęstu. Kad nurimtum ir pradėtum tikėti savimi,
reikia gerokai padirbėti. Ne visiems tai pavyksta, kai kurie pakeliui
nuskęsta, kiti plaukia pasroviui, o kai kurie kovoja.
Reikia mylėti save. Bet ne šiaip sau. Turi mylėti ir gerbti save -
atsargiai elgtis su savo mintimis, emocijomis, norais. Turi būti tvarka
galvoje.
- Kaip tą tvarką įvesti?
- Eglė sako, kad reikia atsisėsti kampe ir apgalvoti priežastis, dėl
kurių galvoje ir širdyje tvyro chaosas. Išvardyti jas ir pašalinti.
Tai padaryti nepaprasta. Bet kitaip nieko nepavyks išspręsti.
- O tą tvarką galvoje ir širdyje užtenka padaryti vieną kartą gyvenime?
- Kiekvieną dieną!
Papasakosiu anekdotą. Anglijoje rusas prieina prie senuko, kuris karpo
gyvatvorę ir klausia, kodėl jo gyvatvorė Rubliovkoje - prabangiame
Maskvos rajone - kreiva, nors karpo ją jau metus.
Senukas atsisuka ir sako: „Mes šią gyvatvorę karpome 200 metų.
Kiekvieną dieną.“
Taip ir su savimi reikia dirbti - kasdien. Ir sveikatą ne priešokiais
turi tikrintis. Nuolat reikia save filtruoti, keisti orą, rasti tinkamą
formą. Juk mintys atsispindi veide.
- O ką jūs darote, kad būtumėte sveika?
- Tinkamai maitinuosi - ne čeburekus kemšu. Netingime su vaikais ir
sulčių išsispausti. Žiūrime gerus filmus, lankomės tinkamose vietose -
darome viską, kad būtų gera.
Žinoma, reikia ir kremo. Nebūtinai brangaus, svarbu, kad kuo mažiau
chemijos jame būtų.
Su Agne turime masažuotoją iš Baškirijos. Ji - žolininkė, išmokė mus
net vaistų nebepirkti. Žolelės, aliejai, užpilai - štai kuo gydomės.
- Ar kartais užsimanote paišlaidauti ir prisipirkti drabužių?
- Kaip ir visos moterys, vertinu daiktus. Bet kad pakelčiau nuotaiką,
man nereikia eiti į parduotuvę. Su Agne turime stilistę, kuri parenka
mums rūbų, kai reikia atnaujinti spintą ar pozuoti fotosesijoms. Taigi
išvengiu streso dėl aprangos.
- Ar jūs nejuokaujate, kad ketinate Eglę Gabrėnaitę į Maskvą pasikviesti?
- Aha, parūpo, - juokiasi Tatjana. - Mes ją labai mylime ir labai
jos laukiame. Bet ji tiek daug dirba, kad visiems neužtenka laiko.
Specialiai taip kalbu. Galbūt ji perskaitys šiuos žodžius ir mūsų
pagailės.
- Juk ji - buvusi jūsų anyta.
- Ji brangiau už giminę. Ypač Agnei, nors ji juk ne jos močiutė, o
Dominyko. Mūsų širdyje ir gyvenime Eglė turi vietą.