„Kita – Trakų stotelė.” Išgirdę pranešimą troleibuso priekyje sėdintys du pagyvenę vyrai suklūsta.
„Ar čia ne ta, kur „Panoramą” skaitė?” – klausia vienas kito. Ir jie neklysta. Autobusuose ir troleibusuose iš garsiakalbių neseniai pasigirdęs balsas – 62 metų R.Jokubauskaitės.
Keliaudamas miesto transportu daugelis ją jau atpažino. Taisyklinga kalba tariami stotelių pavadinimai. Balsas ramus, kaip kadaise „Panoramoje”.
– Įgarsinti stotelių pavadinimus turbūt nebuvo lengva, nes teko klausytis kalbininko profesoriaus Aldono Pupkio pastabų, patarimų? – paklausė R.Jokubauskaitės „Sostinė”.
– Taip, A.Pupkis iš pradžių pateikė nemažai pastabų. Jam kliuvo vis pralendanti mano žemaitiška tartis, pabrėžė, kad mano tariama „o” yra per trumpa, balsiai per mažai ištęsti.
Po stotelių pavadinimų įgarsinimo knygas akliesiems ėmiau skaityti labiau tąsydama balsius, tarsi būčiau suvalkietė. Profesorius pabrėžtinai reikalavo tai daryti. Jis buvo svarbesnis asmuo šiame projekte. Aš – atlikėja, paklūstanti dirigentui.
Kai pradėjome garsinti, nebuvau tokia drąsi, kad galėčiau atsisakyti šio darbo. Negalėjau profesoriui į akis išrėžti: „Ieškokite vaikino ar merginos iš Suvalkijos lygumų. Aš netiksiu šiam projektui.”
– Ar buvo kilęs noras viską mesti?
– Iš pradžių sutrikau. Bet daug metų esu režisierių muštruota, įpratusi paklusti, todėl labai nesišakojau. Prieš ištardama „ne” pabandžiau tąsyti tuos balsius.
O kai prasidėjo įgarsinimas, nebebuvo kaip sustoti. Bet būgštavau, kad keliaujantiems autobusu ar troleibusu tokia tartis netiks, trikdys ar juokins.
Galbūt net nuvyliau profesorių, nes jis norėjo „grynos Marijampolės” tarties. (Juokiasi.)
– O koks jausmas apima jus, kai įlipusi į autobusą ar troleibusą išgirstate savo balsą?
– Tiesą sakant, aš jo dar negirdėjau, nes keliauju automobiliu. Bet jau klausiausi atsiliepimų, kad kelionė miesto transportu buvo labai juokinga. Keleiviai atpažįsta mano balsą.
Aš klausiu: „O kas prajuokino?” Sulaukiu atsakymo, kad juokina stotelių pranešėjos balso pabrėžtinas taisyklingumas.
Taip kalba įvairaus amžiaus žmonės, net ir vaikai. Taip sakė net turgaus prekeiviai. Žodžiu, abejingų neliko. Žmonės žino, kad čia aš ir kad tai visai smagu.
Dabar jau nusiraminau, nes pradėjau galvoti – tai gerai, kad žmonėms nuotaiką pakeliu. Gerai, kad keleiviai išlipa šypsodamiesi, o ne verkdami ar susierzinę.
– Galbūt skaičiavote, kiek stotelių pavadinimų ištarėte, kol visas įgarsinote?
– Darbas užtruko ilgiau nei buvau planavusi, nes A.Pupkis labai kruopščiai režisavo.
Teko kitą dieną bent trisdešimt stotelių pavadinimų pakartoti. O iš viso jų priskaičiau apie porą šimtų.
– Klaipėdoje stotelių pavadinimus praneša profesorius Leonidas Donskis.
Kituose miestuose vežėjai šiam darbui taip pat dažniau renkasi vyrus. Kaip manote, kodėl Vilnius šiuo požiūriu visais laikais buvo ir išlieka moteriškas?
– Nežinau, ar vežėjai apie tai pamąstė. Gal lemia tradicijos? Nepažįstu moters, kuri prieš mane skaitė stotelių pavadinimus. Nežinau ir kas mano kandidatūrą pasiūlė.
Tiesa, turėjau liūdnos patirties, kai įgarsinau telekomunikacijų bendrovės „Bitė” tekstus. Ilgokai jie buvo naudojami ir dėkoju Dievui, kad jų nebeliko, nes buvau visiškai nepatenkinta rezultatu. Mat neturėjau telefono atsakiklio kalbos praktikos.
Ne vienas žmogus dėl tų tekstų mane pusiau juokais yra velniop pasiuntęs. Teko ne kartą išgirsti: „Skambinu, skambinu, o ji sako: „Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti.”
– Tris dešimtmečius dirbote Lietuvos radijuje ir televizijoje, buvote laidos „Panorama” vedėja. Tekdavo ir vėlai vakarais grįžti namo. Ar nebūdavo baisu?
– Dabar važinėju automobiliu, bet būdama jauno ir vidutinio amžiaus daug laiko praleisdavau autobusuose, troleibusuose, taksi. Pradėjusi važinėti nuosava mašina ėmiau galvoti, kiek daug darbų nenuveikčiau, jei naudočiausi valdišku transportu, kaip sulėtėtų gyvenimo sparta.
Dabar net užrašų knygelę įsigijau, kad užsirašyčiau, kur kurią valandą turiu būti.
O anksčiau, kai tekdavo naudotis miesto transportu, grįžti vėlai namo būdavo baisu. Tekdavo ir keturis kilometrus iki namų Antaviliuose su nešuliais per pūgą eiti, per sniegą bristi.
Esu kilusi iš kaimo, pratusi su krepšiais vaikščioti.
Teko net iš Kryžkalnio (Raseinių r.) į gimtąją Skaudvilę (Tauragės r.) 10 kilometrų po apendicito operacijos naktį su sunkiu lagaminu pėsčiomis eiti.
Beje, šiais laikais yra vienas negeras dalykas. Anksčiau man ne kartą tekdavo stovėti Nemenčinės plente ir stabdyti automobilius. Sustodavo, paveždavo.
Bet dabar, kai pati turiu automobilį, pro tuos iškėlusius ranką šalikelėje esu priversta važiuoti nestodama.
Nestoju todėl, kad bijau. Atėjo tokie laikai, kad baisu paimti pakeleivį.
– Gyvenate sode už Vilniaus. Minėjote, kad į miestą jūsų nė su buldozeriu neišstumtų. Nejaugi sostinė nesikeičia į gerąją pusę?
– Duktė gyvena Tuskulėnų gatvėje. Namo laiptinė pavyzdingai sutvarkyta, žydi gėlės, kvepia.
Bet kai tenka užeiti į neprižiūrėtus daugiabučius, į prišnerkštus liftus, įsisprausti į mažyčius butus, man pasidaro baisu. Tada galvoju – kaip man pasisekė, kad negyvenu daugiabutyje.
Bet savo ateitį sieju net ne su gyvenimu Vilniaus pakraštyje, o su Skaudvile. Nors ir dabar dažnai aplankau Skaudvilėje gyvenantį tėvą, ketinu ten ir pati apsigyventi.
– Tai Vilnių nesunkiai paliktumėte?
– Skaudvilė man labai brangi. Kuo einu senyn, tuo ji mielesnė.
Yra toks posakis: „Kvėpuoju pilna krūtine.” Kai nuvažiuoju į Skaudvilę, regis, man kažkas dar vieną plautį prisiuva.
Traukiu į save orą su džiaugsmu, su pasimėgavimu.
Viskas kvepia, viskas skanu.
– Ar kraupstate nuo jaunimo kalbos, kurioje daugybė nelietuviškų žodžių?
– Taip, kraupstu. Labiausiai man nerimą kelia jaunimo kalbos skurdas, nemeilė jai.
Pastebėjau, kad kai kas Vilniuje net ima neigti lietuvių kalbą, priešpriešindami ją užsienio kalboms. Esą anglų kalba lengviau susišnekėti, ji vienareikšmiškesnė. O lietuviškai neva pasakai vienaip, tave supranta kitaip.
Labai gaila, kad žmonės savo jausmus išreiškia tiktai posakiu „žiauriai gražu”. Tokių klausydamasi jaučiu, kaip prarandu savitvardą, imu purtytis.