Nataliją aplinkiniai kartais pavadina Radvilo seserimi, o ne motina. Ir energijos, ir įdomios veiklos N.Bubelienei iš tiesų gali pavydėti net ir 37 metų jos sūnus.
„Esu laisva, nepriklausoma, turtinga moteris. Kai manęs paklausia, ką veikiu išėjusi į pensiją, atsakau – mano gyvenimas dabar – vien baliai, festivaliai”, – šypsojosi N.Bubelienė, draugų vadinama Natali.
Daugiau kaip trisdešimt metų Vilniaus miesto savivaldybėje architekte pradirbusi Natalija jau trečius metus yra pensininkė. Bet dejuoti, kad gyvenimas nuobodus, ji negali.
Moteriai nestinga pasitikėjimo savimi ir gyvenimo džiaugsmo.
It vijurkas besisukanti Natalija imasi architektūros projektų, kuria interjerus ir mėgsta iš širdies pasilinksminti.
„Iki pat paryčių šoku Vilniaus naktiniuose klubuose. Niekas negali patikėti, kad aš – vietinė. Visi priėję kalbina angliškai.
Mano metų žmonės Lietuvoje į naktinius klubus nevaikšto, jie nemoka linksmintis”, – stebėjosi Natalija, rodydama savo šėlionių nuotraukas.
Ji užsuka ir į kazino. Ten vedasi iš užsienio šalių atvažiavusius senus draugus.
Keliauti po užsienio šalis, lankyti draugus mėgsta ir pati Natalija. Šiemet ji jau spėjo paviešėti Ispanijai priklausančioje saloje Maljorkoje, Turkijos kurorte Antalijoje.
Netrukus skris į Jungtines Amerikos Valstijas – Majamį. Ten sukūrusi naują šeimą gyvena buvusi Radvilo žmona Milda ir septynmetė jo duktė Gabija. Su anūke Natalija susitinka du kartus per metus.
Beje, Natalija gimė Vokietijoje ir ten praleido pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus. Vėliau su tėvais, gavusiais pasiūlymą dirbti Lietuvoje, persikėlė į Kauną.
Natalija neslepia – ne visuomet jos gyvenime buvo tiek daug ryškių gražių spalvų, kiek dabar. Buvo periodų, kai aplinkui, rodės, tėra vien tamsios spalvos.
Prieš trejus metus moteris palaidojo vyrą – Mokslų akademijos Ekonomikos instituto mokslinį bendradarbį, matematikos mokslų daktarą Valentiną Bubelį.
Majamio universitete daktaro laipsnį apsigynęs V.Bubelis svajojo apie gyvenimą Jungtinėse Valstijose. Jis troško dėstyti JAV universitetuose. Bet tam reikėjo laimėti žaliąją kortelę.
Ją išlošė Natalija. Vis dėlto daugybę metų siektai Valentino gyvenimo svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
Prieš kelionę į Jungtines Valstijas Bubeliai sužinojo, kad tuomet šešiasdešimtmetis Valentinas serga vėžiu.
„Valentinas visą gyvenimą siekė gyventi ir dėstyti Amerikoje. Nieko sau neleido. Jokių pramogų, linksmybių.
O kai galėjo savo svajonę įgyvendinti, paaiškėjo, kad sunkiai serga”, – atsiduso N.Bubelienė.
Valentinas tarsi žinojo, kada tiksliai iškeliaus iš šio pasaulio. Dveji metai – tiek laiko jis davė žmonai pasiruošti gyvenimui be jo.
Per tą laiką mokslininkas dar spėjo parašyti ir išleisti knygą „Operacijų tyrimo įvadas”. Bet pats pavartyti savo darbo vaisiaus jau nespėjo.
„Aš labai mylėjau Valentiną. Jis man buvo viskas – ir draugas, ir meilužis, ir vyras. Vaikščiodavome susikibę už rankučių.
Valentinas man nieko negailėdavo. Kai jo nebeliko, buvo labai sunku. Tik po dvejų metų atsigavau. Man padėjo brolis, taip pat šeimos draugas psichologas Gediminas Navaitis.
Gediminas ir Radvilą palaikė. Tėvo netektis sūnui buvo didžiulis smūgis”, – pasakojo Natalija.
Po sutuoktinio mirties moteris nepanoro keisti būsto – keturių kambarių buto sostinės Viršuliškių rajone.
Šį butą prieš daugelį metų gavo sparčiai mokslininko karjerą daręs Valentinas. Čia užaugo ir Radvilas.
„Namuose man brangi kiekviena smulkmena. Daug antikvarinių daiktų atkeliavę iš mano gimtųjų namų Vokietijoje”, – pasakojo pašnekovė.
Natalijai brangus ne tik butas, bet ir visas Viršuliškių rajonas. Ilgus metus ji dirbo šio rajono vyriausiąja architekte. Čia jai pažįstamas kiekvienas statinys, gatvė, kaimynai.
Lengvai bendraujanti moteris neslepia, kad didelis pažįstamų ratas, draugai jai padėjo atsigauti po vyro netekties. Ji visuomet tikėjo, kad draugai – didžiausias turtas.
Todėl Natalija nepykdavo, kai jos vyras susitikdavo su draugėmis. Pavydo scenų žmonai nekeldavo ir Valentinas.
„Man niekada į galvą nebuvo atėję, kad tik aš galiu būti jo gyvenime. Juk neįdomu gyventi vien darbu ir namais. Draugų turi būti daug. Tai viena mūsų su Valentinu ilgos santuokos paslapčių.
Aš turėjau labai daug draugų. Valentinas mane visur išleisdavo. Mes vienas kitu pasitikėjome.
Būdavo, sutinku Vilniaus centre Valentiną su kokia drauge vaikštinėjančius, ir mes visi trys eidavome gerti kavos”, – pasakojo Natalija.
Iki šiol moteris Valentiną vadina didžiąja savo gyvenimo meile. Studentų vakarėlyje susipažinę ir keturiasdešimt metų kartu pragyvenę Bubeliai buvo geriausi draugai.
Gal todėl kartą išsiskyrę jie vėl susiėjo ir antrą kartą davė vienas kitam santuokos įžadus.
„Mus išskyrė didelė nelaimė šeimoje ir problemos su sovietų saugumu. Valentinas nenorėjo pakenkti mano karjerai, tad turėjo pasitraukti. Tas laikotarpis buvo siaubingas.
Kadangi mes vienas kitą labai mylėjome, tik metus ištvėrėme gyvenimą atskirai”, – paslaptingai kalbėjo Natalija.
Po vienu stogu vėl susiėję Bubeliai nenorėjo gyventi oficialiai išsiskyrę, todėl po poros metų antrą kartą susituokė.
Natalija neslepia, kad antrą kartą susijungti santuokos saitais juodu paskatino Valentino religija.
Mormonų tikėjimą išpažinęs V.Bubelis beveik dvidešimt metų buvo jų dvasininkas. Jis bendratikiams dėstė Bibliją, padėdavo sudaryti genealoginį medį.
„Pagal mormonų įstatymą, nesusituokus gyventi nevalia”, – sakė Natalija.
Nei ji, nei vienturtis sūnus Radvilas mormonais netapo.
„Mūsų skyrybos su Valentinu Radvilui buvo netikėtos. Jis daug ko nesuprato. Po skyrybų Radvilas man pažadėjo: „Nesijaudink, mes turėsime visko, ko panorėsime, o tėvas dar sugrįš.” Ir mes tikrai visko turėjome.
Radvilas nuo pat jaunystės mokėjo uždirbti pinigus”, – pasidžiaugė Natalija.
Moteris purtė galvą paklausta, ar Radvilas nekartoja tėvų istorijos. Jis juk tai skiriasi, tai taikosi su mylimąja dainininke Mia.
„Radvilas mus lenkia, – juokėsi Natalija. – Mudviejų su Valentinu istorija visai kitokia.”
Apie meilę sūnus su motina kalbasi retai. Natalija Radvilui nedalija patarimų, kaip laimingai poroje pragyventi ne vieną dešimtį metų.
Tačiau norėdamas pasitarti, ką nupirkti mylimajai dovanų, Radvilas skambina motinai.
„Radvilas – dėmesingas ir rūpestingas. Jis ir man dažnai dovanoja papuošalus su „Swarovski” kristalais.
Kai išvažiuos gyventi į Floridą, žadėjo man palikti savo prabangų BMW markės automobilį”, – džiaugėsi kasdien sūnaus skambučio sulaukianti moteris.
Telefonu Natalija pasikalba ir su Mia. Sceniniu, o ne tikruoju – Vilijos – vardu dainininkę vadina Natalija.
Radvilo motina viena pirmųjų išgirsta naujas Mios dainas. Sukūrusi naują dainą dainininkė pati atvažiuoja pas Radvilo motiną.
Pas Nataliją svečiuose lankėsi ir Mios sūnus Matas.
Natalijai svarbiausia, kad sūnaus išrinktoji besąlygiškai jį mylėtų, džiaugtųsi jo sėkme, palaikytų idėjas.
„Gimininga dvasia – svarbiausia sąlyga laimei. Be to, svarbu, kad pora būtų iš to paties sluoksnio žmonių.
Tada sutampa vertybės, požiūriai, elgesys, humoro jausmas.
Su Valentinu buvome iš Kauno. Jis gimė miesto centre, aš nuo 7 metų ten gyvenau. Ta pati „chebra”. Todėl vienas kitą visuomet supratome”, – sakė Natalija.
Keturis dešimtmečius su sutuoktiniu pragyvenusi moteris įsitikinusi, kad santuoka – sunkus darbas. Gal todėl dar kartą ištekėti Natalija nenori.
Nors gerbėjų aplinkui sukinėjasi apsčiai. Susitikti kviečia ir bendraamžiai, ir gerokai jaunesni gerbėjai.
„Mane net keturiasdešimtmečiai į pasimatymus kviečia. Matyt, mano jaunatviškumas paveldėtas iš tėvų. Jie taip pat visuomet atrodė jaunesni nei iš tikrųjų.
Ne kartą Radvilui Majamyje yra sakę: „Norėtume priimti jūsų draugę dirbti.” Kai jie sužinodavo, kad aš ne draugė, o motina, skrybėlę nukeldavo prieš mane”, – juokėsi moteris.
Vyrų dėmesys Natalijai patinka, bet į rimtus santykius nesivelia. „Pripratau prie vyrų dėmesio. Buvau garbinama namie ir darbe.
Turiu keletą draugų, su kuriais susitinkame, įdomiai leidžiame laiką. Bet jokių rimtų, įsipareigojančių santykių.
Keturiasdešimt metų pragyvenau santuokoje. Dabar trokštu pagyventi sau. Ką noriu, tą darau, grįžtu, kada noriu, einu, kur noriu. Dabar man – labai įdomus gyvenimo etapas.
Man patinka vienas simpatiškas vyras, bet mus sieja tik platoniška, romantiška meilė.
Man atrodo, kad jį pažįstu visą savo gyvenimą”, – prisipažino Natalija.
Tarsi iš naujo pražydusi Natalija tikino nesinaudojusi plastikos chirurgų paslaugomis. O jaunystės paslaptis esą ta, kad ji su amžiumi po truputį pilnėja.
„Visą gyvenimą buvau liesa. Bėgant metams po truputį plečiuosi. Kadangi viskas vyksta pamažu, neatsiranda raukšlių”, – aiškino N.Bubelienė.
Natalija jaučia silpnybę bohemiškiems vyrams – įdomiausi jai architektai, dailininkai. Gal todėl ir jos sūnus Radvilas jaučia silpnybę bohemiškoms moterims?
„Galbūt, – šyptelėjo Natalija. – Vis dėlto Radvilui įdomiau bendrauti su mokslininkais, akademikais. Jis juk augo namuose, kur rinkdavosi mokslo daktarai.”
Didžiausia Natalijos svajonė, kad Radvilas pasektų tėvo pėdomis – Jungtinėse Valstijose įgytų mokslų daktaro laipsnį ir įgyvendintų jo neišsipildžiusią svajonę – pasiliktų ten gyventi.
„Mano vyras yra pasakęs: „Tik Amerika parodo, kas tu esi.” Ten niekam neįdomu, kas buvai Lietuvoje.
Amerikoje Radvilas jau baigė universitetą, pasiekė karjeros aukštumų. Tačiau nusprendė grįžti į Lietuvą. Radvilas man ir visai giminei žadėjo: „Susirasiu Lietuvoje žmoną ir grįšiu į Ameriką.”
Galėtų šį pažadą jau ir ištesėti. Radvilo dažnai klausiau: „Tu turi vaiką ir Mia turi vaiką. Namo nereikia statyti – turi puikų butą Gedimino prospekte. Ko jums trūksta?” – atviravo Natalija.
Pleibojus, lovelasas, svingerių karalius – visi šie R.Bubelio apibūdinimai nuo jo motinos – lyg vanduo nuo žąsies. Ji įsitikinusi, kad tai netiesa.
„Gyvendamas Amerikoje Radvilas sukūrė daug internetinių puslapių. Yra visokių pažinčių, jų krypčių. Jeigu sukūrei internetinį puslapį gėjams, ar esi gėjus? Radvilas juk su panomis būna nuo ryto iki vakaro.
Tai yra verslas. Svingerių klubo jis neturi. Gal kelis kartus ir buvo nuėjęs į svingerių vakarėlius, bet daugiau jam neįdomu”, – įsitikinusi R.Bubelio motina.
Natalija tvirtino niekuomet neraudonavusi dėl sūnaus. Vienturtis vaikas nėra ragavęs beržinės košės. Net ir būdamas paauglys motinai buvo atrama, o ne rūpestis.
„Radvilas nuo pat mažumės savarankiškas. Dar vienuoliktoje klasėje Varšuvoje užsidirbęs pinigų nusipirko gerą automobilį”, – sūnumi didžiavosi motina.
Natalija mano, kad Radvilas iš tėvo paveldėjo gabumus, aštrų protą, domėjimąsi įvairiomis gyvenimo sritimis, dosnumą ir norą padėti ištikus nelaimei.
Iš motinos – komunikabilumą bei mokėjimą džiaugtis. Iš senelio – Valentino tėvo – verslumą.
„Aš sugebėjau karjerą padaryti dėl to, kad mokėjau bendrauti. O Valentinas buvo nepaprastai protingas. Su Radvilu jie kalbėdavo nedaug, bet visuomet tik rimtomis temomis, žaisdavo šachmatais.
Radvilui sekėsi mokslai, nors niekada jo nemačiau ruošiančio pamokų”, – tvirtino Natalija.
Ar jai negaila, kad sūnus gabumus ir laiką švaisto net televizijos šokių projekte?
„Tėvas, būdamas šešiasdešimties, sugebėjo daug ką pasiekti. O Radvilui nė 40 metų nėra. Jam viskas – dar prieš akis. Jis čia gyvena kaip Amerikoje.
Savo Radvilas jau atidirbo ir pakankamai užsidirbo. Dabar gali ir pailsėti”, – svarstė Natalija.
Ji su smalsumu stebėjo, kaip Radvilas sukosi ant parketo. Tačiau tuo, ką matė, nebuvo patenkinta.
„Gaila, kad Radvilas šoko lyg Buratinas. Bet ko norėti – jis niekada nėra šokęs”, – atsiduso moteris.
Jei būtų sūnaus metų, ji ir pati mielai dalyvautų televizijos projektuose: „Gyvenimas trumpas – reikia jį gyventi linksmai. Žinau, ką šneku, – juk palaidojau vyrą, keletą draugų.
Kartą šešiolikmetis Radvilas iš Didžiosios Britanijos, kur uždarbiavo, atsiuntė laišką su išmintingu palinkėjimu: „Mama, linkiu kasdien bent valandai pasidaryti šventę ir kasdien susipažinti su nauju draugu.”
Valentinas nemėgo puotų. Jis ramiai ėjo savo tikslo link. Todėl daugybę metų gyvenau ramiai. Dabar atsigriebiu”, – šyptelėjo Natalija.