Svečiai klausėsi specialiai šiam vakarui sukurtos pianisto Petro Geniušo ir atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu koncertinės programos.
Lrytas.lt pateikia rugpjūčio 9 dieną publikuotą „Stiliaus“ žurnalistės Rūtos Peršonytės interviu su G.Dauguvietyte.
Dviejų epochų meno mūza Galina Dauguvietytė nesistengia pagražinti gyvenimo ir atvirai kalba apie savo vyrus – pusketvirto oficialaus ir vieną – avantiūristą. „Nebuvau tobula, mėgau paūžti, bet niekada nesėdėjau ant dviejų kėdžių, buvau ištikima”, – patikino vilnietė televizijos režisierė, scenaristė ir aktorė.
Kaip žurnalistė turėjau vos kelis pašnekovus, kurie primygtinai prašė „nenulaižyti” jų kalbos, nepagražinti išsakytų minčių ir jų gyvenimo filosofijos nevynioti į sterilią vatą. Galina Dauguvietytė – viena jų.
Kalbantis buvo galima pamanyti, kad ji sąmoningai užaštrina posakius, įterpdama vieną kitą šiurkštesnį žodį, apnuogina sielą ir trokšta viešai pasirodyti šiek tiek šokiruojanti.
Televizijos režisierė, aktorė, rašytoja netelpa į kokios nors vienos epochos rėmus. Gimusi praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje teatralų – režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Petronėlės Vosyliūtės šeimoje, ji matė ne vieną politinį perversmą, karą, turtą ir nepriteklių, artimųjų gimimą ir mirtį.
Svarbiausia vertybė, per ilgus metus įstrigusi jai į širdį, – žmoniškumas.
Galina – puiki pašnekovė, noriai bendraujanti ir nepavargstanti kelias valandas. Bet teko įkalbinėti, kad nusifotografuotų.
Jau po fotosesijos menininkė prisipažino, kad atsikalbinėjimas, nerimas buvo kilę dėl vienintelės priežasties – ji bijojo nuotraukose atrodyti nepadoriai ir kvailai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad ji galėtų ko nors bijoti.
Fotosesijos metu atsiskleidė Galinos moteriškumas. Paslaptingas, gilus žvilgsnis, rafinuota elegancija. Nuotraukose ji primena praėjusių laikų prancūzų aristokratę.
Visos moterys – ar joms 25-eri, ar per 80 metų, nori atrodyti gražiai ir stilingai. Juk siela, nepriklausomai nuo bėgančių metų, nerimsta ir nesensta. Tiesa, su metais atsiranda daugiau išminties, prisiminimų ir abejonių.
„Būti kiemsargiu yra lengviau nei manekene. Bet jei atvirai, man ši atrakcija patiko”, – po aštuonias valandas trukusios fotosesijos linksmai pareiškė ekscentriškoji Galina.
Labiausiai jai patiko fotografuoti parinkta vieta. Ji G.Dauguvietytės prisiminimuose – tarsi šventa praeities relikvija.
„Kai pamačiau, kad mane atvežė į buvusį „Bočių” restoraną, širdis atsigavo. Dieve, kiek ten sėdėta, kiek puotauta. Gaila, kad iš mano „chebros” beveik nė vieno gyvo neliko”, – atsiduso Galina.
Mažai mes su ja kalbėjome apie mirtį. Daugiausia – apie vyrus, aistrą, meilės kančias ir palaimą.
Taip atsitiko, kad ji visada tekėdavo gegužės mėnesį, o įsimylėdavo rudenį. Jei jausmus pavykdavo išsaugoti iki pavasario, vadinasi, santykiai tęsdavosi dar metus ir gegužę įvykdavo vestuvės. Taigi Galinos gyvenime pavasaris atlikdavo išskirtinį vaidmenį – arba ji padėdavo tašką, arba ištekėdavo.
Visi jos gyvenimo vyrai, išskyrus pirmąjį, buvo jaunesni. Paskutinis sutuoktinis Jurgis buvo net vienuolika metų jaunesnis. G.Dauguvietytė buvo pradėjusi juokauti, jog vieną dieną kavalieriaus jai teks ieškoti vaikų darželyje.
Taip pat visi jos vyrai buvo neturtingi.
„Kažkodėl į turtingus net nežiūrėjau, nors buvau daili. Sovietmečiu sparną rėždavo visokie pareigūnai iš Centro komiteto, generolai, bet man buvo nė motais. „Biedni” žmonės buvo nuoširdesni”, – kalbėjo menininkė.
Žodžio kišenėje neieškanti Galina įsitikinusi, kad orumas visais laikais yra didžiausia moters vertybė.
„Moters dalia priklauso nuo jos vidaus, proto, genų. Nesigailiu, kad mano jaunystė skleidėsi ne seksualinės revoliucijos laikais. Man „iki lemputės” buvo ir yra ta seksualinė laisvė. Daug įdomiau futbolas, tenisas ir „Formulė 1”, – kalbėjo G.Dauguvietytė.
Ji nedrįstų vadinti savęs fatališka moterimi: „Buvau pasiutusi, bet seksui niekada neteikiau daug reikšmės. Bendraujant man buvo svarbiausia dėmesys, atvirumas, švelnumas.”
Menininkė neslepia, jog yra prikrėtusi visokių eibių, bet miega ramiai ir dėl nieko nesigraužia.
„Vyrai visada mane gerbė”, – tikino Galina.
Per savo gyvenimą ji turėjo ne tiek ir mažai – tris su puse vyro. Oficialaus.
Dar buvo ir vienas neoficialus, bet labai reikšmingas. Suteikė daug skausmo ir ištąsė nervus. Toks avantiūristas. Dėl meilės jam Galina buvo pasirengusi šokti nuo tilto ar iš penktojo aukšto, įsivaizdavo esanti Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina” herojė.
Jos gyvenime buvo ir daug neišnaudotų progų. Dėl kai kurių Galina iki šiol gailisi.
Svarbią vietą G.Dauguvietytės gyvenime užėmė vyrai draugai, vadinamoji chebra, su kuria ji kartu dirbo, leido laisvalaikį, filosofuodavo ir linksmindavosi iki ryto.
Ryškų pėdsaką paliko ir tėvas – režisierius B.Dauguvietis.
„Tėvas mane labai mylėjo ir lepino. Nieko nedraudė, dėl nieko nebarė. Manau, net jei ant stalo būčiau pakakojusi, tai jam būtų atrodę gražu”, – pasakojo Galina.
Ir prie tėvo kapo ji elgiasi drąsiai. Turi savo ritualų. Atsisėda šalia paminklo, užsirūko papirosą ir tik jai žinoma kalba susisiekia su anuo pasauliu: „Pasišneku su tėvu, papasakoju jam kasdienes naujienas, klausiu patarimo.”
Su motina viskas kitaip. Prie jos kapo Galina jaučiasi lyg mergaitė, iškrėtusi šunybę.
„Motina buvo labai griežta, laikė mane geležinėse rankose. Visi kavalieriai iki vidurnakčio turėdavo palikti namus. O jei penkiolika minučių po dvyliktos kas nors mano kambaryje dar sėdėdavo, ji tyčia eidavo į tualetą ir garsiai kosėdavo.
Tuomet visi svečiai išgaruodavo kaip kamparas. Tai truko iki 35 metų, kol sukėliau revoliuciją: „Mama, man jau pakankamai metų, jau du kartus esu išsiskyrusi, o tu vis dar žiūri į mane kaip į mokinę.”
Su mama gyvenome viename bute. Su mumis gyveno ir visi mano vyrai, išskyrus pirmąjį – korsikietį gydytoją”, – sakė G.Dauguvietytė.
Pokalbio metu smalsiai stebėjau pašnekovę. Žavėjausi jos artistiškumu, energija, polėkiu.
Galina sėdėjo ant sofos gracingai užmetusi koją ant kojos, pasipuošusi raudonu kostiumėliu, plaukus susukusi į kuodelį. Kartais ji gudriai prisimerkdavo ir šyptelėdavo raudonai paryškintomis lūpomis.
Tai – laisvos sielos moteris, netrokštanti patikti ar įtikti. Ji tarsi katė, vaikštinėjanti viena.
Galinai patinka puoštis, nors bandė įtikinti, kad šiuo metu neturi laiko ir noro grožio ritualams.
Šukuoseną Galina raito pati, net kirpčius pati pasitrumpina. Žurnalo viršelio fotosesija buvo ypatinga ir tuo, kad G.Dauguvietytė savo plaukus antrą kartą gyvenime patikėjo profesionalui.
Pirmą kartą kirpykloje Galina apsilankė 1945 metų spalį Paryžiuje. Tuo metu ji jau buvo ištekėjusi už korsikiečio chirurgo.
„Jei ne karas ir priverstinė emigracija, būčiau ištekėjusi Lietuvoje. Tikriausiai kitaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Kaune man buvo numatyta pora kandidatų, net žinojau, kurioje vietoje būčiau gyvenusi.
Tėvai labai norėjo, kad „ženyčiausi” su tokiu vaikinu iš turtingos šeimos. Bet labai neišvaizdus buvo. Rimka Siparis iš mano kompanijos vis traukdavo per dantį: „Galka, jei abejoji Darwino teorija, kad žmonės išsivystė iš beždžionių, pasižiūrėk į tą savo kavalierių”, – juokėsi G.Dauguvietytė.
Taigi galima kaltinti karą už visokias baisybes, bet dėl jo likimas G.Dauguvietytei nepagailėjo siautulio ir ryškių spalvų.
Kai devyniolikametei pasipiršo dvylika metų vyresnis tamsiaplaukis korsikietis iš Prancūzijos, ji nedvejodama sutiko tekėti, nors išrinktajam nejautė stiprių jausmų. Santuokos ceremonija vyko Vokietijos bažnyčioje, Konstanco mieste prie Bodeno ežero.
Į vestuves Galina žiūrėjo kaip į dar vieną avantiūrą. Labiausiai jai patiko, kad žavų chirurgą buvo įsimylėjusios visos medicinos seserys. O jis mylėjo ją – linksmą, nenuoramą lietuvę.
G.Dauguvietytę labai viliojo ir elegancija bei puikiais kvepalais dvelkiantis Paryžius. Ten korsikietis turėjo butą.
Apie tai, ką reikės daryti miegamajame po santuokos, avantiūristė nežinojo. Niekas jos neapšvietė.
Smetonos laikais inteligentams aptarinėti lovos reikalus buvo tabu, prastas tonas.
„Tikriausiai mama manė, kad pati viską žinau. O žinojau tik tiek, kad turi įvykti kai kas labai nepadoraus ir gėdingo.
Kai po vestuvių prasidėjo lovos reikalai, supanikavau ir kas vakarą pabėgdavau pas mamą. Taip laksčiau pusantro mėnesio. Mamai guodžiausi, kad vyras prie manęs lenda. Tuomet ji paaiškino, kad turiu su tuo susitaikyti, nes tokia žmonos pareiga.
Tada su vyru sudariau sandėrį: viena diena bus jo, o kita – mano. Savo dienomis jausdavausi laiminga, o kitomis – nuo ryto sėdėdavau nutaisiusi tragišką veidą ir laukdavau vakaro kaip bausmės”, – pasakojo Galina.
G.Dauguvietytės motinai nepatiko žento išvaizda. Dėl tamsaus gymio Galinos motina korsikietį už akių vadindavo „juodu šūdu”.
Tačiau poros buitinis gyvenimas buvo geras. Sutuoktiniai gyveno Paryžiaus centre, dviejų kambarių bute, vyras neblogai uždirbdavo, savo jauną žmoną mylėjo ir lepino.
„Jis daug dirbo ligoninėje. Jei gerai pamenu, buvo inkstų ligų specialistas. Vis apie inkstus kalbėdavo, bet tada man buvo neįdomu. Kai vyras išeidavo į darbą, traukdavau į lietuvių koloniją.
Su bičiuliais išgerdavome vyno, po to sustoję kokioje nors judresnėje miesto gatvėje traukdavome lietuviškas dainas pritariant gitarai.
Į kepurę praeiviai primesdavome krūvas pinigų. Po to eidavome į „knaipę”. Dūkdavome. Mano amžiaus merginai tuomet labiau rūpėjo dūkti, o ne šeimos gyvenimas”, – kalbėjo Galina.
Vyras apie žmonos jaunatviškas šėliones nieko nežinodavo. Su korsikiečiu Galina gyveno dvejus metus. Vieną dieną net neatsisveikinusi jį paliko.
Iš namų jauna moteris išėjo liepos 14-ąją – Bastilijos paėmimo dieną. Nepasiėmė jokių daiktų. Ant stalo paliko trumpą laiškelį vyrui ir šalia savo brangius papuošalus – kaip moralinę kompensaciją.
Išlėkė į Šveicariją pas motiną. Kaip tik tuo metu Galina ir motina gavo dokumentus, leidžiančius emigruoti į Ameriką. Už juos buvo daug sumokėta. Tačiau Galina motinai pareiškė, kad pas vyrą negrįš, į Ameriką nevyks. Ji nutarė grįžti į Vilnių pas tėvą. Motinai nieko kita neliko, tik važiuoti paskui užsispyrusią dukterį.
Išsiveržusios iš rafinuoto ir laisvo pasaulio moterys atsidūrė niūriame, alkaname ir pavojingame sovietmetyje.
Su pirmuoju vyru G.Dauguvietytė daugiau nė karto nesusitiko. Vieną kartą gavo siuntinį iš korsikiečio sesers. Ji atsiuntė meno albumą ir laišką.
Ten buvo parašyta, kad gydytojas, sužinojęs apie žmonos pabėgimą, užsirašė savanoriu į karinę tarnybą ir išvyko į Indokiniją dirbti gydytoju. Laiške buvo surašyta sausa informacija.
Galina niekada nesiaiškino, kaip susiklostė jos pirmojo vyro likimas. Stora sovietinė uždanga neleido pažvelgti, koks gyvenimas teka anapus. Ji abejoja, ar šiandien gydytojas dar gyvas, net jei nenukentėjo per karinius veiksmus – juk buvo dvylika metų už ją vyresnis.
Daugiau nė karto Galina nesilankė ir Paryžiuje ir abejoja, ar ten dar nuvyks.
Po dvejų metų, kai paliko korsikietį ir grįžo į Lietuvą, G.Dauguvietytė ištekėjo antrą kartą. Teisinių skyrybų formalumų nereikėjo atlikti, nes pirmoji santuoka buvo tik bažnytinė.
Antruoju jos vyru 1949 metų gegužę tapo aktorius Algirdas Sabalys. Tai buvo ramus, tylus žmogus. Galinos nuomone, jam trūko veiklumo, ryžto, jis nekėlė didelių gyvenimo tikslų. Buvo vidutinių gabumų. Dėl to aktorius nepatiko ir Galinos motinai.
„Sabalys buvo namisėda ir tylenis. Jis pats retai kada kur nors išeidavo, bet mano laisvės neribojo. Visus laisvus vakarus Algirdas leisdavo prie knygų. Mano mama sakydavo, kad jam reikia stoti į universitetą ir studijuoti tiksliuosius mokslus, nes kaip aktorius jis niekam tikęs.
Iš tikrųjų jaunystėje jis buvo prastas aktorius, bet senatvėje atkuto ir pradėjo labai gerai vaidinti”, – kalbėjo G.Dauguvietytė, kuri su antruoju vyru po kelerių metų išsiskyrė neapsikentusi nuobodulio.
Po to atsirado „pusinis” vyras.
„Įsimylėjau vaikiną iš vargingos šeimos. Jo motina Vilniaus Kalvarijų turguje pardavinėdavo paršelius. Sėdėdavau su ja turguje pasipuošusi brangiais kailiniais ir padėdavau prekiauti. Jaučiausi pasiutusiai laiminga”, – prisiminė menininkė.
Galina ir jos išrinktasis septynerius metus darniai gyveno neįregistravę santuokos. Sovietmečiu, šeštajame dešimtmetyje, gyventi susidėjus buvo nepadoru. Bet G.Dauguvietytė kitiems per daug nepasakojo apie savo šeiminį statusą, todėl kaimynai buvo įsitikinę, jog artistė dar kartą ištekėjo.
„Mano pusvyris buvo nuostabus žmogus, gyvenome gražiai, sutarėme. Išsiskyrėme, nes pašėlusiai įsimylėjau avantiūristą. Mano meilė buvo akla ir nevaldoma. Gyvenimo draugas maldavo bent tris mėnesius gerai pagalvoti, neskubėti visko griauti, bet nesileidau perkalbama. Niekada nesėdėjau ant dviejų kėdžių, su vyrais buvau atvira.
Bet pusvyrio nenuskriaudžiau. Į mano namus jis atėjo tik su vienu lagaminu, o išvyko su sunkvežimiu, pilnu visokių daiktų. Tuo metu gerai uždirbdavau, aprengiau jį, išpuoselėjau.
Atsisveikindami abu verkėme. Abiem buvo skaudu. Bet nieko negalėjau padaryti. Jausmai tryško kaip fontanas, o protas tylėjo.
Neseniai mudu kalbėjomės telefonu, prašėsi į svečius. Klausiau, ar dar prisimena, kur gyvenu. Tikino, jog viską prisimena, bet dar neskaitė mano trečiosios knygos. Pažadėjau nusiųsti paštu. Sakiau, kai perskaitysi mano išpažintį, tada ir ateik. Bus apie ką pakalbėti”, – pasakojo Galina.
Gyvenimo kelyje sutikti vyrai ją mylėjo labiau nei ji juos, gal kiek per ramiai, be didelės aistros. Galina visus vyrus palikdavo. Išskyrus vieną.
Pažintis su rafinuotu gražuoliu avantiūristu įžiebė nevaldomą aistrą. Galina beveik trejus metus gyveno pametusi galvą.
„Aš pati esu avantiūristė iš prigimties – tėvo genai. Bet tas vyras buvo „kietesnis”. Kai draugavome, jis turėjo žmoną ir ne vieną meilužę.
Buvo pašėlęs mergišius. Nepavydėjau, jaučiausi beprotiškai laiminga, kad jis pas mane ateina kas antrą dieną ir jam rūpiu”, – kalbėjo G.Dauguvietytė.
Su avantiūristu Galina iššvaistė krūvas pinigų. Bohemiškos puotos atrodė gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.
Linksmybių centras buvo Vilniaus oro uosto restoranas, kur rinkdavosi marga publika iš televizijos, teatralai. Galina buvo draugiška ir dosni, neskaičiuodama pinigų visus vaišindavo.
„Ne tik už vaišes sumokėdavau, bet ir už visokias šunybes. Vienas televizijos operatorius turėjo keistą įprotį – skabydavo kambarinių gėlių lapus. Kartą restorane jis išsitraukė žirkles ir nukirpo didžiulę palmės šaką. Administracija pareikalavo padengti nuostolius. Išsitraukiau tris šimtus rublių ir sumokėjau”, – pasakojo Galina.
Savo mylimam avantiūristui ji daug ką atleisdavo. Ne kartą buvo pastebėjusi, kad jo balti marškiniai ištepti lūpų dažais, tačiau nepriekaištavo.
„Žinojau, kad jis lankosi dar pas kokias tris panas. Dėl neištikimybės nekėliau pavydo scenų. O jis buvo labai pavydus. Į kitus vyrus net pasižiūrėti negalėdavau. Iš pavydo jis net buvo pakėlęs prieš mane ranką”, – sakė G.Dauguvietytė.
Labiausiai jai skaudu dėl vienos melagystės, kai avantiūristas paprašė paskolinti 400 rublių skyryboms.
„Pinigus daviau lengva ranka. Buvau tokia apglušusi, kad nesupratau, kas vyksta. O jis net negalvojo skirtis. Pinigų taip ir neatgavau”, – prisipažino pašnekovė.
Vieną dieną jis ją paliko. Galina ilgai kentėjo. Bet laikas užgydė žaizdas.
„Po išsiskyrimo ruošiausi šokti nuo tilto po traukiniu netoli Rasų kapinių. Įsivaizdavau, kad esu nelaiminga kaip Ana Karenina.
Manau, kad ne tiek iš meilės mano protelis susisuko, kiek meniška vaizduotė skatino veikti ekscentriškai – baigti gyvenimą tragiškai. Na, ką dabar galiu apie save pasakyti – paskutinė kvaiša.
Juk kavalierių buvo daug – nors vežimu vežk. Reikėjo tik pasidairyti. Be to, buvau ne naivi mergiotė, o ketvirtą dešimtį skaičiuojanti moteris.
Kai dabar, praėjus pusšimčiui metų, atsuku laiką, abejoju, ar tą ryšį galima pavadinti meile. Tiems santykiams apibūdinti tiktų patarlė „Toks tokį pažino, alaus pavadino”, – atviravo moteris.
Kai atrodė, kad avantiūristas į šipulius ir nesuklijuojamai sudaužė visą laimę ir gražias ateities svajones, nelauktai prasidėjo šviesus periodas.
Televizijos koridoriuose režisierė pastebėjo šviesių akių, santūrų televizijos operatorių Jurgį. Jis išdžiovino jos ašaras, prikėlė naujam gyvenimui, tapo trečiuoju oficialiu vyru ir didžiąja gyvenimo meile. Kartu pora pragyveno 43 metus. Prieš šešerius metus Jurgis mirė.
„Mano vyras buvo matęs daug vargo, gimęs Baltarusijoje žeminėje. Nuo vaikystės jo plaučiai buvo silpni, sirgo astma.
Tačiau tai buvo geras, inteligentiškas, šviesus žmogus. Kito tokio nebuvau sutikusi. Kai jis mirė, visa gatvė verkė”, – pasakojo Galina.
Ir uošvė dievino žentą. Dažnai kartodavo: „Mano duktė gera, bet žentas geresnis.”
Kurį laiką Galinos motina, matydama, kaip taikiai ir pagarbiai bendrauja jos ekscentriškoji duktė su vyru, stebėdavosi: „Čia kažkas ne taip.” Po to priprato.
„Mano charakteris – ne iš lengvųjų. Būdama karšto būdo iš pradžių bandydavau purkštauti, bet Jurgis tik žiūrėdavo į mane švelniai ir šypsodavosi. Susigėsdavau ir nurimdavau. Su kuo kariauti, negi su siena? Bendraudami nebuvome sentimentalūs, nesilaižydavome, dažnai neapsikabindavome. Bet meilės ir šilumos buvo begalė”, – tikino G.Dauguvietytė.
Po vyro mirties tvarkydama daiktus Galina rado daugybę knygų – nuo estetikos, iliustruotų enciklopedijos žinynų iki antikinių mitų.
Jurgio knygos padėjo ištverti jo netektį. Pusantrų metų po vyro mirties Galina jautėsi lyg mirusi, tarsi kas būtų išplėšęs iš jos pusę sielos.
„Taurelės neėmiau. Visiškai nieko nenorėjau – nei gyventi, nei gerti, nei valgyti. Tik skaičiau ir vieniša gyvenau”, – kalbėjo menininkė.
Galina nuolatos jaučia savo vyro artumą. Nuo tos akimirkos, kai atsinešė į namus urną su jo pelenais, jaučiasi rami. Pastatė urną į spintelę miegamajame – toje lovos pusėje, kur miegodavo Jurgis.
Kasmet po Velykų nuo to paties krūmo ji nuskina šakelę ir padeda į spintelę prie urnos. Per šešerius metus ten susikaupė krūva sausų gėlių ir šakelių.
„Neišmetu, tegul būna. Kiek man liko gyventi. Ramiai į viską reikia žiūrėti”, – su meile ir šiluma Galina kalbėjo apie savo vyrą.
Beveik kasdien ji nueina į cerkvę ir uždega už Jurgio sielą žvakutę.
Kas yra meilė, paklausiau moters, patyrusios visas įmanomas šio jausmo apraiškas.
„Gražiausias etapas – įsimylėjimas. Tada atrodo, kad skraidai ore, nori būti graži, pasitempusi.
O meilė yra pasiaukojimas, ypatinga draugystė. Kartais pažįstami manęs klausdavo, kodėl tokiame dideliame bute stovi tik vienas televizorius. Atsakydavau, kad daugiau nereikia, nes mūsų su Jurgiu skonis vienodas”, – sakė Galina.
Savo mylimą vyrą ji vos kelis kartus sapnavo. Labiausiai jai įstrigo vienas sapnas.
„Po laidotuvių buvo praėjusios kelios savaitės. Sapnuoju, kad mes su Jurgiu sėdime teatre, bet aš jo nematau. Mano ranka padėta ant kėdės atlošo. Staiga jo ranka nusileidžia ant manosios. Visa tai regiu dideliu planu, lyg televizoriaus ekrane.
Nesupratau, ar prisilietimas buvo kaip padėka, ar kaip atsisveikinimas. Žinau, kad su Jurgiu buvome dvi to paties obuolio pusės.
Neilgai man liko šitoje makalynėje gyventi. Viskuo esu patenkinta, nes visada buvau ir esu optimistė. Manau, kad jau nebeturėsiu laiko tapti pesimiste.
Jei kokia nors baisi liga užpuls, nesigydysiu, tai žino ir mano gydytojai. Išgirdusi diagnozę pasakysiu: „Ačiū ir viso gero.” Šiuo atžvilgiu esu kieta. Matyt, iš mamos tą kietumą paveldėjau. Nemačiau, kad ir mano tėvas būtų kada nors gėręs tabletes ar lovoje voliojęsis”, – kalbėjo G.Dauguvietytė.
Ko jos gyvenime buvo daugiau – širdgėlos ar meilės? Skausmo ji patyrė tik su avantiūristu.
„Visiems savo vyrams buvau ištikima. Buvau gera šeimininkė. Kita vertus, visą laiką turėjau būti ką nors įsimylėjusi. Platoniškai. Juk tai – puikiausias gyvenimo laikotarpis, kai gali skrajoti.
Matydami, kaip mėgstu bendrauti, kokia esu temperamentinga, daug kas manydavo, kad tokia esu ir lovoje. Bet visą savo aistrą išliedavau gyvenime ir darbe. Žinoma, negaliu teigti, kad buvau niekam tikusi, bet nebuvau iš tų, kurios seksui teikia daug reikšmės.
Kai žiūriu erotinį filmą, pagalvoju, kiek daug nežinau. Labiau mėgstu Kanados ir Australijos filmus – jie subtilesni. Amerikietiški kažkokie užaštrinti. Man nepatinka, kai moterys vyrams plėšia marškinius”, – šyptelėjo Galina.
O ką ji gali pasakyti apie dabartinius vyrus?
„Šiuolaikiniai lietuviai man nepatinka. Daugelis nutukę. Ir jauni vyrai. Jei atsisėda valgyti, atrodo, kad veiksmas vyksta paršidėje. Tarsi jiems niekas daugiau neįdomu, tik pilvą prikimšti.
Žiūriu į nuotraukas žurnaluose, o ten – išplerę vyrai plačiomis kelnėmis stovi išsižergę kaip avinai, netelpantys pro vartus. O jų žmonos dažniausiai dailios.
Jei tekėčiau, tai tik už vokiečio arba švedo. Žinau, kad tokio kaip Jurgis nerasčiau ir niekas nerastų”, – kalbėjo G.Dauguvietytė.
Žvelgdama į praeitį Galina jaučiasi laiminga, kad nė vieno žmogaus gyvenimo nepavertė pragaru. Todėl jos sąžinė rami.
Sulaukusi gyvenimo saulėlydžio ji pasiliko vienintelę svajonę, kurią nusineš į aną pasaulį: kai numirs ir nueis prie šv. Petro vartų, nenorėtų atsidurti šalia pačių geriausių – bus nuobodu. Ji norėtų sutikti savo „chebrą” – vidutiniokus.