Dainuoti – vienas iš 70 tikslų, kurių jau paaugęs pasiryžo siekti reta trapių kaulų liga sergantis V.Matuzas.
Būdamas keturiolikos jis nusprendė nesinaudoti tėvų pažintimis ar kita pagalba ir pradėjo dirbti.
Gimtasis Vytauto miestas – Panevėžys, bet prieš keletą metų jis persikėlė į Vilnių, nes pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Gauti universiteto diplomą – dar vienas vaikino užsibrėžtų tikslų.
Sostinėje Vytautas dažniausiai gyvena kartu su tėvu parlamentaru V.Matuzu. Vienam būti jam tenka retai, dėl to nesijaučia vienišas. Tačiau vienas nedrįstų išsiruošti į miestą – nesijaustų saugus.
Dainomis užkariauti pasaulį Vytautas pradėjo vos prieš keletą metų ir jam tai sekasi. Taip apie sūnų, patekusį į Lietuvos nacionalinės „Eurovizijos” atrankos finalą, kalbėjo V.Matuzas.
Galbūt pasitikėjimą savimi ir optimizmą vežimėlyje sėdinčiam Vytautui įskiepijo tėvai? Ar jie paskatino negalią turintį sūnų imti į rankas mikrofoną ir dainuoti?
„Tai, kad Vytautas nusprendė dainuoti, auklėjimas niekuo dėtas”, – įsitikinęs Seimo narys V.Matuzas.
Jam atrodo, kad nedera sureikšminti tėvų vaidmens auklėjant vaikus, nes kur kas daugiau lemia genai.
Antrą šeimą sukūręs V.Matuzas su žmona Danute iš viso užaugino keturis vaikus.
Susituokę su Danute, juodu ir trys abiejų dukterys iš ankstesnių santuokų – Ineta, Agnė ir Asta apsigyveno viename bendrabučio kambarėlyje.
Gimus Vytautui, kuriam vardą išrinko seserys, ten sutilpo ir šešiese.
Berniukas jau gimė lūžusiais šlaunikauliais. Gydytojai jam nustatė kaulų trapumo ligą, kuri yra paveldima.
Trapūs Vytauto kaulai lūždavo nuo stipresnio judesio – taip atsitikdavo netgi vystant kūdikį.
Vytautas ištvėrė net tris sunkias kaulų operacijas. Pirmoji, kai jam buvo 9 metai, buvo atlikta Čikagos ligoninėje. Už Atlanto sūnų lydėjo tėvas.
„Kai Vytautas buvo vaikas, su juo daug užsiimdavome. Be mūsų, tėvų, berniuką padėjo prižiūrėti ir trys jo seserys.
Dėl negalios jis negalėjo lankyti mokyklos, todėl pedagogai atvykdavo į namus. Vytauto draugai taip pat ateidavo pas jį į namus”, – pasakojo parlamentaras.
Paklaustas, kaip dabar vertina sūnaus drąsą veržtis į sceną, politikas priminė vieną pasaką.
Kartą medžiotojas ėjo į mišką ir sutiko pelėdą, kuri prašė nešaudyti jos vaikų.
„O kaip aš juos atpažinsiu?” – teiravosi medžiotojas. „Jie patys gražiausi”, – atsakė pelėda.
Kai medžiotojas grįžo iš miško, jis nešėsi prisisegęs prie diržo nušautus pelėdžiukus.
Tai pamačiusi pelėda pradėjo verkti, o medžiotojas teisinosi nušovęs pačius negražiausius paukščiukus.
„Kiekvienam tėvui savo vaikas yra gražiausias”, – baigė pasakojimą parlamentaras.
Vieni žavisi reta kaulų trapumo liga sergančiu V.Matuzu ir vadina jį lietuvių Eminemu, o kiti mano, kad vežimėlyje sėdintis atlikėjas „Eurovizijoje” žeriasi balsus iš gailesčio.
Atlikėjas neslėpė, kad lyginti jo ir Eminemo repavimą – tai tas pat, kaip lyginti dramblį su muse. Kita vertus, toks gretinimas jam malonus, nes tai skatina judėti pirmyn ir kurti.
Nuo pat kūdikystės vežimėlyje sėdintis vyras nėra nei trapus, nei labai jautrus. Jo siela – tvirta lyg akmuo.
Net kai grupės SEL lyderis Egidijus Dragūnas Vytautą praminė „nykštuku vežimėlyje, kuris įliejo šviežio kraujo”, nesuglumino karjerą pradedančio reperio.
„Negali būti jokios kalbos, kad mane įžeidė Egidijaus žodžiai, – tikino Vytautas. – Bet ačiū tiems, kurie balsuoja iš gailesčio. Man reikia tų balsų.”
Iš tikrųjų V.Matuzui gaila žmonių, kurie balsuoja tik iš gailesčio, arba, dar blogiau, menkina neįgaliuosius.
„Nesakyčiau, kad turiu didelę negalią, nes galiu savimi pasirūpinti”, – teigė Vytautas.
Jis vis dar mena tą neapsakomą jausmą, kai pirmą kartą užsukęs į karaokės vakarėlį išdrįso uždainuoti.
Tąkart jis gavo didelę adrenalino dozę ir ėmė kitaip save vertinti.
– Scenos užkulisiai nėra pritaikyti neįgaliesiems. Kaip reikėtų sakyti, ar jūs „užlipote ant scenos”, „užvažiavote” ar „buvote įstumtas su vežimėliu”? – pasiteiravau V.Matuzo.
– Patarčiau rašyti „užskriejo”. Ant scenos užvažiuoti man padeda geras draugas Simonas Indrašius, tapęs mano vadybininku.
Laiptai man niekada nebuvo kliūtis, o scenos užkulisiai nėra išskirtinė vieta, kur būtų sunkiau judėti nei kitur.
– Ar dažnai klubuose sutinkate neįgalių žmonių?
– Liūdna, nes neprisimenu, kada mačiau žmogų, vežimėlyje riedantį ne mieste, o pramogaujantį. Gal tik krepšinio varžybose.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai nutarėte dalyvauti konkursuose „Lietuvos talentai” ir „Eurovizija”?
– Aš ir iki tol mokėjau prisitaikyti. Dažnai keičiu gyvenamąją vietą ir nemažai keliauju.
– Sakoma, jei gali nedainuoti, nedainuok. Kada pajutote, kad galite repuoti ne blogiau už kitus?
– Prieš keletą metų. Lietuvoje yra daug žmonių, repuojančių geriau už mane. Galbūt mano privalumas yra tas, kad gerai moku anglų kalbą.
Galiu dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, siekti būti išgirstas kelis šimtus kartų didesnėje auditorijoje nei Lietuvoje.
– Motina jums padeda išrinkti scenos drabužius, o kas padeda buityje?
– Mama man surado labai gražų baltą drabužį. Bet finaliniam pasirodymui prireiks stilisto pagalbos. Esame šešiese, visiems pasipuošti – nemenka užduotis.
O buityje stengiuosi išsiversti be kitų pagalbos, tik grindų išsiplauti ir skalbti nesugebėčiau. Negaminu ir valgyti, bet džiaugiuosi gera sveikata. Kai reikia, padeda draugai, mama, tėtis, sesės.
Norite sužinoti, ar turiu specialiai pritaikytų baldų neįgaliesiems? Ne, nei virtuvės, nei vonios baldai nėra kaip nors patobulinti.
Pavyk mane, jei gali. Toks užrašas ant vežimėlyje sėdinčio V.Matuzo marškinėlių, kuriuos atlikėjui parinko motina, suglumino ne vieną televizijos žiūrovą, vasario viduryje stebėjusį antrąjį „Eurovizijos” atrankos pusfinalį.
Tada Vytauto nepavijo niekas – jis namo išvažiavo kaip nugalėtojas.
Jei šį vakarą Lietuvos nacionalinės „Eurovizijos” finale kas nors ir aplenks jo dainą, vežimėlyje sėdinčio dainininko sielos tvirtybės, matyt, nugalėti negali niekas.