Motina ir duktė – neišskiriamos draugės. Ar įmanoma taip išsiauklėti atžalą, kad bendraujant neliktų jokių tabu? Ar draugiški santykiai nėra pavojingi?
Dainininkė Giulija, kad išlaikytų draugystę su dukterimi iš pirmos santuokos, stengiasi nuo Monikos neatsilikti ne tik rinkdamasi jaunatviškus drabužius, bet ir siekdama žinių.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje klasikinį dainavimą ir muzikos pedagogiką studijuojanti M.Sakalauskaitė šį pavasarį gaus magistro diplomą.
O Giulija jau prieš porą metų atsiėmė Klaipėdos universiteto teatro režisūros bakalauro diplomą.
Motina mokslo siekė ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad juodvi su dukterimi galėtų bendrauti ir kaip kolegės.
Jos kurį laiką dainavo duetu. Todėl neatsitiktinai motina ir duktė šįmet kartu įžengė į populiaraus televizijos projekto sceną.
– Gal persigalvosite ir grįšite į „Chorų karus”?
Monika: Žiūrovai mūsų nebepamatys šiame konkurse.
Giulija: Jeigu reikėtų rinktis tarp šeimos ir scenos, save paaukočiau vaikui. Manau, duktė taip pat pasielgtų, jeigu man kas nors atsitiktų.
– Choristai reikalavo iš generolų pašalinti Moniką. Kodėl pasitraukėte abi?
Giulija: Mudvi esame lyg vienas kumštis.
Monika: Mes kartu pradėjome darbą, todėl kartu ir pasitraukėme. Be to, absurdiška būtų, jeigu kur nors įsidarbini, o tave bet kas gali atleisti dėl to, kad nepatinki.
Giulija: Gyvenime ir taip būna. Tai yra gyvenimiška situacija: kaimynai gali susipykti su kaimynais, giminės – su giminėmis.
Monika: Man neteko su tokiais žmonėmis susidurti ir, tikiuosi, neteks.
Giulija: O aš neabejoju, kad tau, Monika, dar ne tiek sunkumų reikės išgyventi, nes gyvenimas tik prasideda. Įvairūs išbandymai tik stiprina žmogų.
Monika: Tačiau aš esu tikra, kad yra daugiau gerų žmonių negu blogų.
Giulija: Žinoma, kad gerų žmonių daugiau. Mes juk irgi nesame šventos. Tačiau stengiuosi pamiršti tuos nemalonumus, kurie kainavo nervų.
– Jau dvylika metų gyvenate Kaune. Kodėl atstovavote Kėdainiams?
Giulija: Prieš tai devynerius metus gyvenome Kėdainiuose. Šiame mieste turime daug draugų. Mums patinka Kėdainių senamiestis, jame jausdavomės lyg užsienyje.
Monika: Kėdainiai – labai gražus miestas, jame įsikūrę daug talentingų žmonių. Bet visur visko pasitaiko.
– Ar Kaunas jums taip pat mielas kaip Kėdainiai?
Monika: Kaune mes dar geriau jaučiamės negu Kėdainiuose. (Šypsosi.)
Giulija: Nesistebėčiau savimi, jeigu po kelerių metų su šeima persikeltume gyventi į Vilnių. Pakeisti aplinką – puiku. Pokyčiai – lyg gryno oro gurkšnis, kuris įkvepia iš naujo kurti.
– Gyvenate kartu. Monika, ar jaučiate motinos kontrolę?
Monika: Manęs niekada nekontroliavo. Nors mūsų šeimoje laikomasi taisyklės, kad turime vieni kitiems pranešti, kur išėjome, kada grįšime.
Bet tai nėra kontrolė. Tai yra žmogiška, nes mums taip ramiau.
Giulija: Mūsų namuose taip nėra, kad trinktelėjai durimis ir išėjai niekam nieko nepasakęs. Mane tėvai irgi panašiai auklėjo.
Monika: Mano mama nėra griežta, nors gal iš šalies atrodo kitaip. Aš nesu pakišta po jos padu.
– Dainininko gyvenimas nėra stabilus. Ar neatkalbinėjote dukters nuo dainavimo?
Giulija: Nuo mažens ją veždavausi į koncertus. Man buvo patogu, nes nereikėdavo rūpintis, kas ją prižiūrės. Į sceną jos nestūmiau. Tačiau taip susiklostė, kad ji pati užlipo į ją.
Monika siekia tapti operos dainininke. Ji jau dainavo keliuose Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliuose.
Nors popmuzika ją traukė, šeimoje pasitarėme, kad jai geriau būtų eiti rimtesniu keliu. Juk popdainininke jai niekada nebus vėlu tapti.
Monika: Į popmuziką galima grįžti bet kada. O dainuoti į teatrą neateisi kada panorėjęs. Tam reikia daug mokytis. Baigiau akademinį dainavimą Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Klasikinio dainavimo iš viso mokausi devynerius metus.
Giulija: Vienu metu duktė prasitarė, kad jai pabodo rimti mokslai. Bet aš ją vis raginau nenuleisti rankų, nes tai, kas yra lengvai pasiekiama, nėra didelė vertybė. Be to, sakiau, kad nei mama, nei geri dėdės jai nepadės patekti į teatrą, pati turi stengtis.
– Giulija, ar žvelgdama į dailią dukterį nepavydite jai grožio?
Giulija: Kai kas nors man sako, kad Monika – labai graži, jaučiuosi lyg pati būčiau išgirdusi komplimentą. Juk daugelis pastebi, kad ji labai panaši į mane.
Monika: Būtų nenormalu, jei mama ko nors pavydėtų savo vaikui. Ne tik grožio, bet ir sėkmės. Didžiausias mamos nuopelnas – ji man davė gyvybę, iš jos daug ką paveldėjau.
Giulija: Man tai – komplimentas. Stengiuosi nuo dukters neatsilikti. Todėl ir baigiau mokslus, kad galėtume diskutuoti bendromis temomis.
Norėčiau ilgai nesenti, kad galėčiau visuomet būti šalia dukters, kuriai malonu pasigirti šaunia mama.
– Jūs daug laiko praleidžiate kartu?
Monika: Turime daug bendrų pomėgių: žaidžiame boulingą, vasarą žvejojame.
Abi pamėgome režisierės Dalios Ibelhauptaitės kūrybą, todėl dažnai iš Kauno vykstame į Vilnių pažiūrėti jos spektaklių.
Daug kas gali mus pamatyti kartu kavinėje geriančias arbatą, einančias gatve susikibusias už rankų. Mes iš tikrųjų esame draugės.
Giulija: Kartais viena važiuoju į miestą išgerti kavos. Tuomet net automobilių stovėjimo aikštelės prižiūrėtojas pajuokauja: „Kodėl jūs viena? Pasakysiu Monikai, kad viena gastroliuojate.”
Kitiems mūsų santykiai atrodo nenormalūs. Draugai pataria, kad nereikia vaiko taip stipriai prie savęs pririšti.
Monika: Jie taip kalba iš pavydo. Mes bendraujame ne kaip mama ir duktė. Mes viena kitai viską galime pasipasakoti lyg tikros draugės.
– Kaip susikūrėte tokius santykius? Gal neturite draugių?
Giulija: Mums savaime taip pavyko. O draugių aš turiu daug. Monika tarp jų gerai jaučiasi.
Tikriausiai man Dievas davė didelį motinystės jausmą. Tas ryšys – nesukurtas. Jis – įgimtas.
Gal mano duktė tokio ryšio su savo vaikais ir neturės.
– Ar dukteriai patariate, kada jai kurti šeimą?
Giulija: Manau, kad po metų ar dvejų ji galėtų ir ištekėti. Bet neraginu skubėti.
Monika: Niekas man negali pasakyti, kaip tvarkyti asmeninį gyvenimą. Pati turiu pajusti, kada atėjo laikas gimdyti vaikus.
Giulija: Su vyru Vytautu Monikai sakėme: „Jeigu turėsi vaikų, sudarysime visas sąlygas mokytis ar dirbti.” Mes mielai prižiūrėtume anūkus.
– Monika, ar mama pažįsta jūsų širdies draugą?
Monika: Žinoma. Kaip gali būti kitaip? Mes neturime paslapčių. Meilė – stebuklas, kurį reikia saugoti. Apie jį galiu papasakoti tik mamai.
Giulija: Jeigu man ir nepatiktų dukters išrinktasis, su juo vis tiek bendraučiau.
Bet pasitaikius progai pasakyčiau, kokie jos būsimo vyro bruožai nepatinka, kokiomis situacijomis jis netinkamai elgiasi.
Bet nereikalauju, kad ji manęs klausytų. Juk žinau, kad jauni žmonės neklauso.
Svarbiausia, kad jie mylėtų vienas kitą, sutartų. O turtai – smulkmena. Jie laimės nesuteikia. Bet daug kas priklauso ir nuo likimo: jeigu lemta nudegti, tai ir nudegsi.
– Giulija, ar nesigailite, kad neturite daugiau vaikų?
Giulija: Po koncertų gerbėjai atnešdavo gėlių ir sakydavo: „Jūs išauginote šaunią dukterį. Jums reikia gimdyti daugiau vaikų.”
Bet visiems sakau, kad tai ne nuo manęs priklauso. Taip buvo Dievo duota, kad turiu tik Moniką. Nors kadaise svajojau apie penkis vaikus.