Medikų šeimoje dažniausiai kalbama apie diagnozę, teisininkų – apie įstatymus, o vilniečių Vidos ir Jono Ramaškų, užauginusių sūnus Robertą ir Algirdą, šeimoje kalbėti apie kiną ne visada būdavo leidžiama.
Nors V.Ramaškienės net telefono numeris „bondiškas” – baigiasi legendinio personažo Džeimso Bondo, vadinamojo superagento 007, skaičiais, dar neseniai jai reikėdavo tramdyti save.
Pavojingą kino virusą daugiau nei prieš 30 metų pasigavusi V.Ramaškienė prisipažino, kad dėl kino įmanoma ir nukentėti.
„Kinas teikia daug malonumo, bet ne tik tai. Dėl tokio mano pasinėrimo į kino pasaulį kartais kyla ir nepatogumų.
Pavyzdžiui, gal trejetą metų mano vyras Jonas buvo uždraudęs būnant su giminėmis ar draugais šnekėti apie kiną”, – prisipažino V.Ramaškienė.
Tuo metu jos vyras festivalio biure kaitė virdulį, ruošė kavą ir nepuolė teisintis, kodėl buvo sugalvojęs tokį draudimą, o vėliau pats tapo priklausomas nuo kino.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos kūno kultūros mokytojas J.Ramaška savo laisvadienį – jis dažniausiai būna penktadienį – taip pat aukoja festivaliui.
Jaunystėje krepšinį žaidęs J.Ramaška užaugino ne vieną čempioną. Jo auklėtinis buvo ir sostinės „Lietuvos ryto” ekipos vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas.
Daug laiko sporto salėje praleidžiančiam pedagogui, laimė, nereikia taisyti sąsiuvinių, todėl jis gali prisijungti prie žmonos komandos.
„Nežinau, kiek Jonui čia yra atgaivos dvasiai, bet jis daug padeda”, – džiaugėsi V.Ramaškienė.
O festivalio direktorės dešinioji ranka sūnus Algirdas savo žmoną Vitą stengiasi laikyti atokiau nuo kino. Bet ir ji prasidėjus festivaliui pasiima dvi savaites atostogų ir leidžia laiką kino salėje.
– Ar gali kinas išskirti šeimą?
Vida: Nors anksčiau svajojau būti mokytoja, taip susiklostė, kad ėmiau dirbti legendiniame „Lietuvos” kino teatre.
Man kinas tapo gyvenimo būdu. Daugelį metų kartoju, kad šia prasme esu ligonis. Jaunystėje atėjusi į kiną, matyt, pasigavau virusą, užsikrėčiau tokia infekcija, kad iki šiol negaliu pasveikti.
Mano vyras Jonas netgi manė, kad kalbėdama apie kiną piktnaudžiauju kitų žmonių dėmesiu.
Žinoma, blogai, jeigu kalbėdamas apie kiną žmogus vagia kitų laiką. Gal tai nėra visiems priimtina? Kita vertus, mano draugai ir giminės toleruoja tokį mano bruožą.
Jonui nebeliko nieko kita kaip susitaikyti su mano aistra kinui.
Algirdas: O aš stengiuosi savo žmoną Vitą laikyti atokiau nuo kino, nes į jį įsitraukė beveik visi mano šeimos nariai – kartais norisi ramybės.
Iš tikrųjų sunku, kai reikia po vienu stogu dirbti su savo artimaisiais.
Vita dirba vienoje nekilnojamojo turto bendrovėje. Kasmet prasidėjus festivaliui ji pasiima atostogų, kad galėtų pamatyti kuo daugiau filmų ir dalyvauti renginiuose.
Per dvi savaites Vita vidutiniškai pamato apie 30 filmų – per dieną po 2 ar 3 kino juostas.
Tokios prabangos negali sau leisti mano brolio Roberto draugė, nes dirba banke, kur sunkiau gauti atostogų, tik savaitgalius juodu gali skirti kinui.
– Vida, kaip į kino pasaulį pateko jūsų sūnus Algirdas?
Vida: Manau, genai lėmė, kad jis domisi kinu.
Būdamas paauglys jis daug mane kritikavo dėl filmų. Baigęs universitetą Algirdas turėjo įdomų darbą, bet vieną dieną atėjęs pasakė: „Mama, mane veža kinas.” Taigi iki šiol jis „važiuoja” su kinu.
Algirdas: Būdamas moksleivis dirbau „Lietuvos” kino teatro apsaugoje, vėliau organizavau naktinius seansus jaunimui.
Esu baigęs verslo vadybą, ši specialybė universali. Kinas yra verslas, tiktai čia dirbti kur kas įdomiau – nereikia pardavinėti sagų, batų ar kitokių daiktų.
Čia galiu pardavinėti geras emocijas, gerą renginį.
– Ar nesusiduriate su priekaištais, kad festivalio vykdomuoju direktoriumi tapo Algirdas? Žodžiu, dar vienas mamos sūnelis.
Vida: Algirdą pasirinkau dėl profesionalumo, o ne dėl to, kad jis – mano sūnus.
Prieš keletą metų Britų taryba Algirdą atrinko kaip geriausią mūsų šalies kino vadybininką, jis turėjo galimybę tobulintis Londone, vėliau – už Atlanto.
Šiuo metu kinui atsidavusių žmonių, baigusių studijas užsienyje, Lietuvoje yra ne vienas. Turėčiau iš ko rinktis.
Algirdas: Girdėdavau ir aš priekaištų, pavyzdžiui: „Tau lengva kalbėti, mama padėjo.” Nepykstu, juk kiekvienas gali darbu įrodyti, ar sėdi tinkamoje kėdėje.
– Ar pykstatės dėl filmų? Ar skiriasi jūsų skonis?
Vida: Kiekvienas turime savo požiūrį, tačiau mūsų šeimoje netrūksta tolerancijos, puoselėjame geranoriškus santykius. Žinoma, skiriasi kelių kartų skonis.
Su Algirdu anksčiau būdavo daugiau ginčų. Bėgant metams jų mažėja, mudu negalime ilgai ginčytis, stengiamės rasti kompromisą, nes reikia dirbti toliau.
Algirdas: Normalu, kad skiriasi mūsų nuomonės. Mes su mama kartu praleidžiame daug laiko, būna ir ekstremalių situacijų.
– Kieno vaidmuo svarbiausias festivalyje, o kas pirmuoju smuiku griežia šeimoje?
Algirdas: Festivalis be mamos neįsivaizduojamas. Ji – festivalio siela ir finansų tvarkytoja.
Vida: Mūsų šeimoje neliko jokių neaiškumų, kas už ką atsakingas. Su vyru gyvename dviese, o sūnūs – atskirai.
Smagiai visi susitinkame per šventes, tuo džiaugiuosi, nes dėl didelio darbo krūvio nepavyksta visiems dažnai matytis.
– Ar mėgstate nubraukti ašarą pasibaigus filmui?
Vida: Salėje neverkiu, taip nesielgiu ir gyvenime. Yra įvairių būdų, kaip nuslopinti emocijas, pavyzdžiui, kvapų, spalvų terapija.
Manau, galėtų būti ir kino terapija. Kinas pažadina emocijas.
Algirdas: Iš tiesų kinas yra emocingas dalykas.
Dažnai vykstu į festivalius, ten pamatau gerų filmų, bet nėra su kuo dalintis įspūdžiais. Tada nekantraudamas laukiu, kada prasidės festivalis.
Tomis dienomis stengiuosi būti salėje kartu su žiūrovais, kad galėčiau įsitikinti, ar jiems patiko filmas, ar gerai supratau jų poreikius.
Jei filmas sunkus, graudus, dažnai jam pasibaigus žiūrovai neskuba skirstytis. Tai – geras ženklas.
Būna, sutinku žmogų, kuris džiaugiasi, kad pamatė tai, ką norėjo, jis puola pasakoti, ką suprato, jam nesvarbu, ar aš turiu laiko, ar ne. Man tai – didžiausias įvertinimas.
– Ko sau linkėtumėte?
Vida: Jei žmonės stovi prie bilietų kasų, jei pilnos salės, vadinasi, dirbame ne veltui.
Algirdas: Linkėčiau drąsos – ypač žiūrovams. Kai į Vilnių atvyksta užsienio aktoriai, režisieriai, dažnai žiūrovai būna nedrąsūs, bijo užduoti klausimus, nors turi unikalią galimybę bendrauti.
Žmonės kažkodėl įsivaizduoja, kad greta sėdi vien kino kritikai ir ekspertai. Gal jie bijo susimauti?
Mano svajonė išsipildytų, jei Vilnius kino festivalį švęstų kaip didžiausią miesto šventę. Juk filmai nėra skirti vien kino kritikams.