Nuo seno Velykos Lietuvoje buvo tapatinamos ne tik su pavasario pradžios, bet ir šeimos narių susibūrimo bei pabuvimo kartu proga.
Ar kauniečiai Velykų tradicijas dar perduoda iš kartos į kartą?
Ar ši šventė vis dar neįsivaizduojama be kiaušinių marginimo, jų ridenimo, Velykų Bobutės dovanų, kitų papročių?
Algimantas Kančas, architektas
„Visuomet Velykas švęsdavome. Jų tradicijas itin puoselėjo mano senelis rašytojas Juozas Grušas. Iš vaikystės atsimenu margučių dažymą, ridenimą, prisimenu, kaip geru oru kieme statydavome ant smėlio lovelį, ir visi vaikai ridendavo margučius. Dabar Velykos nebėra slaptumo, tautos solidarumo simbolis, tačiau ir Nepriklausomybės laikotarpiu išliko tradicijos bei vertybės.
Ant šventinio stalo vaišių turi būti daug ir įvairių, tačiau svarbiausia – kad susirinktų šeima. Nesame labai aktyvūs katalikai, tačiau į bažnyčią Velykų rytą nueiname.“
Regina Varnaitė, aktorė, Kauno miesto garbės pilietė
„Į bažnyčią Velykų rytą eidavome ir tarybiniais laikais, ir dabar tą darome. Svarbiausias šios šventės patiekalas – margučiai. Kitos vaišės – taip pat svarbu.
Nepasakyčiau, kad švenčiame prabangiai arba priešingai – labai kukliai.
Tiesiog stengiuosi pagal išgales sukurti gražią ir prasmingą šventę.“
Valdas Kilpys, filosofas
„Šventės tradicijos mūsų šeimoje tęsiasi iš kartos į kartą. Mums svarbu tęstinumas ir kad nebūtų kvailos vaidybos. Margučių ridenimas labai smagus vaikams, o visos šeimos susėdimas prie stalo – svarbus visiems. Per Velykas netaupau, tačiau tikrai nedarau tik pilvo šventės.
Nors mano šeima yra ragavusi tremtinių duonos, Velykų ji niekada netapatino su protestu prieš sovietų valdžią. Velykos – aukštesnė, pakilesnė šventė. Šiais laikais pasikeitė ir švenčių vietos.
Prieš kelis dešimtmečius dažniausiai visi važiuodavome į kaimus, į kaimiškas bažnyčias, dabar to jau nebėra. Švenčiame visi oficialiai ir nesislėpdami, tačiau nuoširdumo veiduose mažiau.“
Stefa Navardaitienė, pedagogė, ilgametė „Grok, Jurgeli“ vedėja
„Kai sovietmečiu dirbau 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnazija), prieš Velykas chemijos kabinete dažydavome kiaušinius. Baigiantis pamokoms apibėgdavau kabinetą ir tikrindavau, ar nėra kiaušinių likučių, lukštų, dažų, kas mus išduotų. Vaikams kas? Ką jie tada suprato? Jiems visas linksmumas būdavo dažyti ir ridenti margučius. Ačiū Dievui, mūsų nė karto su tais kiaušiniais mokykloje nepagavo.
Tik nuvažiavusi į tėviškę Žemaitijoje nebijodavau eiti į bažnyčią, o Kaune – jokiais būdais. Namuose pas tėvelius laikėmės visų galimų tradicijų, rengdavome įvairius žaidimus, margučius ridendavome. Dabar Velykas švenčiu pas vaikus ir anūkus, gyvenančius Kaune, Panevėžyje. Per Velykas ne šventinės vaišės man rūpi, o linksmybių organizavimas. Būtent jų visi iš manęs ir tikisi.“
Meda Keleckaitė, KTU ekonomikos studentė
„Laikomės visų Velykų tradicijų, tačiau kasmet sugalvojame ir savų. Šią šventę sutinkame kartu su seneliais.
Iš vakaro iš šiaudų šiltnamyje susukame gūžtas ir visi nuoširdžiai tikime, kad Velykų rytą pempė į tą šiltnamį atskrido, kiekviename lizde patupėjo ir dovanų padėjo. Aišku, prieš rytą visi bėgame į tą šiltnamį ir padedame į gūžtas dovanų savo artimiesiems.
Velykų rytą einame į bažnyčią, paskui sėdame prie stalo, daužome kiaušinius, žiūrime kieno stipriausias.
Jau kelinti metai pastebiu, kad ir jaunoji karta noriai eina į bažnyčią, aš pati per mišias kartais giedu chore.“
Rimantas Meška, verslininkas
„Lietuvoje švenčiamos Velykos, mano akimis, jau daugelį metų nė kiek nesiskiria. Kasmet mes važiuojame pas tėvus į Ukmergę – šiame mieste gyvena ir mano, ir žmonos tėvai.
Ir anais laikais, ir dabar tai – tikrų tikriausia šeimos šventė. Kai dar buvo gyvi seneliai, važiuodavome pas juos į kaimą ir ten švęsdavome Velykas.
Ir dabar kartais užsukame į jų sodybą. Vis dar menu, kaip močiutė į krosnį duoną pašaudavo, kaip trobos viduryje kiaušinius ridendavome. Į bažnyčią nedažnai einame, tačiau per Velykas – būtinai.“