Gimtinėje atšokti vestuvių pora neskuba.
Galbūt atšilus orams jie pakvies būrį draugų ir giminių į sodybą Molėtų rajone, Dubingiuose. Tačiau jie šios šventės nesureikšmina.
Kai prieš mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose pora keitėsi aukso žiedais, taip pat norėjo tik jaukios nedidelės puotos.
Kartu nuvyko į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, išsirinko lygius baltojo aukso žiedus. Jokio graviravimo, puošmenų nė vienas nepageidavo.
Baltąjį auksą jie derino prie Lauros turimų sidabrinių papuošalų.
Šventę šalia San Diego esančiame golfo klube Šarūnas ir Laura organizavo patys.
„Žiedus užsisakėme, kvietimus elektroniniu paštu išsiuntėme. Suknelės niekas juk už tave neišrinks, makiažo nepadarys, tad nebuvo ką organizuoti”, – šyptelėjo L. Marčiulionis.
Jokių dabar madingų dangaus žibintų, baltų balandžių arba vestuvėse grojančių muzikos grupių poros jungtuvėse nebuvo.
„Viskas jaukiai ir paprastai”, – patikino Laura.
Pase vis dar įrašyta jos mergautinė pavardė, nes praeis dar šiek tiek laiko, kol Amerikoje bus įregistruotas jų santuokos liudijimas. Tik tuomet Laura galės pasikeisti dokumentus.
Kodėl moteris pasirinko lietuvio ausiai neįprastą pavardės darinį?
„Registruojant santuoką Amerikoje galioja jų taisyklės. Jeigu nori pasirenki savo, jei nori – dvigubą arba vyro. Norėdama pakeisti vyro pavardės galūnę, turėčiau registruoti santuoką Lietuvoje”, – paaiškino L. Marčiulionis.
Į pokalbį įsitraukęs Šarūnas kraipė galvą – ką čia pasakoti apie vestuves. Jis mieliau kalba apie politiką, žmonių santykius.
Filosofinėmis temomis jie pasikalba ir likę dviese.
– Šarūnai, jūs baigėte žurnalistikos mokslus, Laura kurį laiką dirbo interneto portale. Ko paklaustumėte vienas kito?
Laura: Aš neturiu užslėptų klausimų.
Šarūnas: O aš nemėgstu pokalbių apie buitį. Kai kurie puošiasi, eina į vakarėlius ir vaidina visuomenę. Aš gyvenu kitaip.
Amerikoje vis labiau suprantama, kad nesirūpindami aplinka nepadėsime sau ir savo vaikams.
Tik duodamas gali gauti. Ne pinigų, o tam tikrų vertybių.
Atsimenu tuos laikus, kai Kaune atsikraustėme į naują namą. Kaimynai organizavo kiemo tvarkymo talką. Žmonės prižiūrėjo savo kiemą, darniai dirbo ir gražiai bendravo.
Visas penkiaaukštis namas buvo vieningas.
Dabar viskas kitaip. Kaimynai mašinas stato kur nori, šaligatviai suirę, šiukšlių pilna, ir niekam tai nerūpi.
O juk daug nekainuotų – reikėtų paimti kibirą skaldos ir šaligatvyje esančią duobę užtaisyti. Bet ne, dažnam netgi nuotaiką ta duobė pataiso, kai kitas į ją įkrinta.
– Prieš trisdešimt metų kiekvienas daugiaaukščio namo kaimynas prižiūrėjo lopinėlį darželio po savo langais.
Visi žinojo savo kaimynų vardus ir pavardes. Kaip manote, kodėl viskas taip pasikeitė?
Šarūnas: Virtualus gyvenimas, blizgučių, materialinių gėrybių vaikymasis pakeitė žmonių mąstymą. Sovietiniais laikais viskas buvo paprasta: esi turtingas tiek, kiek turi kišenėje. Judėjimo laisvė ir galimybė pamatyti, kaip gyvena kitos šalys, lėmė virsmą.
Štai Ispanijoje, kur dažnai leidžiame laiką, klesti loterijos. Žmonės nori pralobti nieko neveikdami.
Kiti žmonės nori pralobti, nes yra nusivylę, kad negali įsigyti tam tikrų dalykų dirbdami savo darbą. Žmonės nori būti tuo, kuo nėra.
Puikus iškreiptos žmonių sąmonės pavyzdys – Amerika. Toje šalyje žmonės gyvena taip, kaip jie norėtų gyventi. Skolinasi.
O apie pasekmes nesusimąsto. Ir tai natūralu, nes aplink tiktai mato, kaip gražiai ponai gyvena.
Laura: Tada ir tu taip gyventi užsimanai. O jei neišeina – patiri stresą.
Šarūnas: Laura, ar tu patiri stresą? (Juokiasi.)
Laura: Ne. Bet daug žmonių susikoncentruoja tik į gerovę.
Šarūnas: Esame išmoninga, gerai prisitaikanti, darbšti tauta. Tik mes patys savęs neįvertiname. Galime padėti vieni kitiems.
Giriamės, kad vieninteliai turime gintarą, didžiuojamės savo merginomis ir alumi, kopomis, dailininkais.
Tačiau reikėtų išsiaiškinti, kur melas, o kur tiesa.
Neseniai Maskvoje viešėjau pas bičiulį. Visur šildomosios grindys! Oro temperatūra kambaryje – 27 laipsniai, langai atidaryti.
Sakau jam: per langą tavo pinigai išeina. O jis juokiasi: žinau, kad jūs kasdien apie tai galvojate, nes mokate už šildymą daug daugiau. Tai paprastas pavyzdys, kaip patys sau kenkiame. Tiksliau, ne patys, o karuselė nuolat besikeičiančių politikų.
– Kalbate taip, tarsi ruoštumėtės eiti į politiką. Galbūt ketinate save ir ten išbandyti?
Šarūnas: Politiku turi gimti, o ne eiti į Seimą jausdamas, jog gali. Vienas nieko nepakeisi. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), sumažėjo dalykų, kuriuos galime keisti.
Štai iš legendų, pasakų žinome, kad nuo senų senovės nedirbti buvo nuodėmė. Dabar ES mums sako: imk pinigus, bet žemės nedirbk. Tačiau juk darbas – ne tik pinigų šaltinis.
Nedirbdamas prarandi tam tikrus įgūdžius, atsiranda blogos charakterio savybės. Galiausiai tai prasilenkia su civilizacijos pradu.
Pusė milijono emigravusių, manau, irgi sau gyvenimo nepasigerino. Neišlaukėme, nesugebėjome pabūti savimi, išsaugoti savęs.
Krepšinio mokykloje mes skatiname bendruomeniškumo jausmą. Tėvai vieni kitų vaikus vežioja į treniruotes, kartu važiuoja į keliones. Bendravimas – pozityvus laiko leidimas. Tai, ko mūsų visuomenei trūksta.
– Neabejoju, kad vieningumo problema egzistuoja ir kitur.
Šarūnas: Lietuvą laikau intelektualiu požiūriu aukštesnio lygio šalimi, nei yra dalis JAV. Ten daug vietovių, kur maisto štampų kolekcionavimas yra pagrindinė veikla.
Mums visai nedaug trūksta iki sveikos bendruomenės, todėl tą sąmoningumą ir noriu skatinti.
– Kokios pagrindinės jūsų vertybės?
Šarūnas: Tos, kurias įdiegė tėvai. Trumpai jas apibūdinti galėčiau išvardydamas Dešimt Dievo įsakymų.
– Ar vertybės keičiasi tapus turtingiems ir garsiems?
Laura: Nekinta, jeigu tai tikra vertybė, o ne pripratimas ar gyvenimo būdas.
– Žiemą leidžiate Amerikoje, dažnai būnate Ispanijoje, tačiau savo namais vadinate Lietuvą. Ar nesunku gyventi taip klajojant?
Šarūnas: Dinamika man tiesiog būtina. Keliauju nuo 16 metų, tad noras keisti aplinką tampa natūralus.
Džiaugiuosi, kad Laurai taip pat tai patinka.
Grįžti į Lietuvą po mėnesio viešnagės Amerikoje ir viskas, kas vyksta tėvynėje, atrodo kaip teatras, į kurį pamažu įsitrauki.
Iš pradžių sėdi paskutinėje eilėje ir džiaugiesi spektakliu.
Po savaitės jau sėdi maždaug per vidurį. Dar po savaitės – jau pirmoje eilėje.
Kai matai save ant scenos, supranti, kad jau reikia vėl išvažiuoti.
– Kitoje šalyje teatro, kuriame dalyvaujate, nebūna?
Šarūnas: Kitoje šalyje būnu tik stebėtojas, nedalyvauju spektaklyje.
Tačiau būdamas užsienyje galiu skirti daugiau laiko stebėti tai, kas vyksta aplinkui, formuoti savo nuomonę ir pasaulėžiūrą. O Lietuvoje dažnai tam nelieka laiko.
Laura: Užsienyje žinai, kad nereikės niekur bėgti.
– Jūsų pokalbių temos labai jau filosofinės.
Šarūnas: Yra daugybė procesų, kurie vyksta, o mes tik esame tam tikrų funkcijų atlikėjai. Įsigilinus į tai labai įdomu pagauti pulsą.
– Ir tapti ciniku?
Šarūnas: Ne, į viską reikia žiūrėti atlaidžiau. Mažiau dėl visko išgyventi. Vieni ieško ramybės tikėjime, bando kitaip kvėpuoti arba kojas sudėti. Kiekvienas jį įkvepiančios energijos suranda savaip.
– O jūs kur jos randate?
Šarūnas: Man energija – judėjimas. Ir disciplinos siekimas. Kai baigi sportininko karjerą, gyvenimas pasikeičia. Tačiau įpročiai išlieka.
Iš pradžių instinktyviai lauki, kol į duris pabels komandos gydytojas ir reikės eiti į mankštą.
Tarsi koks Pavlovo šuo. O nesulaukus to beldimo atsiranda noras pačiam save kontroliuoti.
– Turite aiškią dienotvarkę?
Šarūnas: Bandau ją susidėlioti. Pradėjau nuo to, kur gyvensiu skirtingais metų laikais. Žiemą būnu Amerikoje.
Tačiau ne dėl to, kad noriu pabėgti nuo problemų.
Greičiau dėl fizinių veiksnių, ypač dėl sąnarių. Stengiuosi nesusidėvėti ir nepasenti, tausoti save, kad galėčiau būti aktyvus.
– Kodėl nuomojatės namą netoli San Diego, o ne kokiame nors didmiestyje?
Šarūnas: Ten gyveno mano draugas, pažįstu šią vietą nuo 1996 metų. Orai ten puikūs. Ir niekas niekur neskuba.
– Jums, aktyviam žmogui, reikia ramios aplinkos?
Laura: Didmiesčio šurmulio nė karto ten nepasigedome.
– Kokia fizine veikla Amerikoje užsiimate?
Šarūnas: Greitai vaikštau, žaidžiu tenisą.
– Ar Laura prisideda?
Šarūnas: Ji bėga priekyje, aš velkuosi iš paskos. Negaliu bėgti dėl sąnarių.
Laura: Tačiau prisilakstai teniso aikštelėje.
– O į krepšį pamėtote?
Šarūnas: Krepšinio mokykloje vaikus mokau technikos, bet pats nebežaidžiu.
– Dešimtmetis jūsų sūnus Augustas, kurio susilaukėte su buvusia širdies drauge Sandra Chlevickaite, lanko krepšinio treniruotes. Bus dar vienas legendinis krepšininkas Marčiulionis?
Šarūnas: Jo galva pramušta krepšiniu. Tačiau kas bus, kalbėti per anksti. Krepšinio treniruotės tarsi ugdymo ir drausmės įrankis.
– O kaip disciplinos mokote šešiametę dukrą Urtę Mariją, kuri gimė iš jūsų santykių su Kotryna Kirdeikyte?
Šarūnas: Urtė drausmingesnė nei jos brolis. Dabar jai – pasirinkimo laikas. Svarstome, kur jos mintis ir energiją pakreipti, kad ir ji būtų laiminga, ir mes patenkinti. Gal pavyks paskatinti žaisti tenisą.
Laura: Tačiau Urtė vis nešiojasi krepšinio kamuolį.
Šarūnas: Mato, kaip Augustas su kamuoliu laksto, ir jai reikia. Ji nori viską geriau už brolį padaryti. Lenktyniauja, kuris padarys daugiau atsispaudimų.
– Apie bendrus savo vaikus jau galvojate?
Laura: Jei būtų vaikų parduotuvė, nueitume, nusipirktume. Tačiau tokių dalykų nesuplanuosi.
– Šarūnai, dar turite 24 metų dukterį Kristę iš pirmosios santuokos – iš viso tris vaikus. Ar dar norėtumėte?
Šarūnas: Jeigu gali vaiką išauklėti taip, kad jis užaugtų visuomenei naudingas, kodėl gi ne.
– Šią savaitę Laura šventė gimtadienį, kaip ją nustebinote?
Laura: Na, Šarūnai, kuo tu dar galėjai mane nustebinti? Man pačiai ta diena nėra ypatinga. Galbūt ji svarbi būna tik vaikystėje.
Šarūnas: Kiekviena diena lyg Lauros gimtadienis.
– Švenčių nesureikšminate?
Šarūnas: Pirmiausia reikėtų turėti tradicijų. Laura turi senesnes. Mano šeima religinių tradicijų nepuoselėjo. Todėl per didžiąsias šventes nepuolu į bažnyčią. Man užtenka vidinio susikaupimo.
Laura: Mes, kaip visi žmonės, laikomės tam tikrų tradicijų. Štai per Velykas dažome kiaušinius.
Tiesa, per šias Velykas pusė kiaušinių nenusidažė – iš dvylikos tik šešis pavyko išmarginti.
Šventėme Ispanijoje su Šarūno vaikais Augustu ir Urte. O jiems vis tiek, ar tie kiaušiniai raudoni, ar mėlyni.
– Ar įsivaizduojate, kaip gyvensite po 20 metų?
Šarūnas: Reikėtų išgyventi iki kito pavasario. (Juokiasi.) Duok Dieve, kad būtume sveiki ir netaptume kam nors našta.
– Kuo gyvenime labiausiai džiaugiatės?
Šarūnas: Gyvenimas buvo įdomus. Džiaugiuosi, kad gyvenau skirtingais laikotarpiais ir kad pavyko šio to pasiekti.
– Daug jūsų kartos žmonių spjaudosi, kad teko patirti skaudžius politinių sistemų lūžius.
Šarūnas: Gal patekau tarp tų išrinktųjų, kuriems pavyko realizuoti savo talentą. Tai padėjo lengviau pereiti iš socializmo į kapitalizmą. Sovietų sistema išugdė pagarbą už laimėjimus. Kapitalizmas suteikė daugiau galimybių ir polėkio. Kiekvieną rytą norėjai keltis iš lovos ir atlikti žygdarbius.
Žinoma, iš socializmo prisimenu ir daug neigiamų dalykų. Tačiau juk negali būti tik pilka ir juoda spalvos. Spalvų gama daug platesnė. Reikia iš kiekvieno gyvenimo etapo ko nors pasimokyti.
– Ko vienas kitą pamokote?
Laura: Man įdomu klausytis Šarūno. Jis į daug temų gilinasi ir su juo įdomu diskutuoti.
Šarūnas: Jeigu vienas filosofuočiau, būtų neįdomu. Reikia žmogaus, kuris išklausytų ir suprastų.
Jeigu esi vienišas ir neišgirstas, tokie tad ir santykiai.
– O Laura jus ko nors išmokė?
Šarūnas: Esu vyresnis žmogus, todėl jai sunkiau mane ko nors išmokyti. Prisiminiau! Aš mokysiuosi rinkti ir valyti grybus.
– Laura, jūs užkietėjusi dzūkė grybautoja. Ar Šarūną į mišką jau nusitempėte?
Laura: Šarūnas sako, kad neis su manimi grybauti, nes aš surinkčiau visus grybus ir jam tektų tose varžytuvėse nusileisti. Tiesa, kartą buvome nuvažiavę į mišką, tačiau neradome nė vieno grybo.
Šarūnas: Kol neatkursiu pasitikėjimo miškais, kojos ten nebekelsiu.
– Šarūnas nori visur ir visada būti pirmas?
Šarūnas: Iki protu suvokiamų ribų, bet taip.
Laura: Štai kodėl tu žaidi tenisą, kol aš grybus renku. Aikštelėje tau didesnė tikimybė būti pirmam.