Kaune augęs, Vilniuje ir Čikagoje (JAV) studijavęs, JAV dirbęs, o galiausiai vėl į Lietuvą sugrįžęs Rokas – vienintelis iš tiesioginių M.K.Čiurlionio palikuonių, savo likimą susiejęs su muzika.
Tačiau pianisto planuose atsirado vietos ir kitiems užmojams, susijusiems su M.K.Čiurlionio atminimu.
R.Zubovas siekia ne tik jį įamžinti filme, bet ir užkopti į Čiurlionio viršukalnę (5794 m) Pamyro kalnuose.
Kad jam patikėtas garsiausio visų laikų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus vaidmuo – ne atsitiktinumas.
Rokas ne tik nuo mažens gyvena su žymiojo prosenelio biografija, laiškais, jo muzika, paveikslais, bet ir yra paveldėjęs išorinį panašumą.
Vis dėlto dėl vaidmens jam teko pasistengti – norėdamas dar labiau atitikti prosenelio paveikslą, jis nutarė numesti svorio.
„Nuo rugsėjo iki dabar pavyko sulieknėti penkiolika kilogramų. Numečiau apie du kilogramus per mėnesį.
Man padeda du dalykai – bėgiojimas ir žaliavalgystė. Bet bandau netapti sektantu – stengiuosi viską daryti neprarasdamas džiaugsmo. O didžiausias džiaugsmas – kad kilogramai ištirpo”, – nusišypsojo R.Zubovas.
Imdamasis žymiojo prosenelio vaidmens jis supranta, kad užsikrauna ant pečių didžiulę atsakomybę – šis filmas pasaulio žiūrovus supažindins ne tik su M.K.Čiurlioniu, jo ir žmonos Sofijos meilės istorija, bet ir su Lietuva.
Aktorystės meno nestudijavęs pianistas viliasi, kad jam pavyks: „Nors filmavomės dar nedaug, jau spėjau pajusti kino juostos kūrimo virtuvę. Dabar visai kitomis akimis stebiu filmus, aktorių darbą – mokausi iš jų.”
Koks paties R.Zubovo gyvenimo kelias? Ar jame yra panašumų su žymiojo prosenelio biografija?
– M.K.Čiurlionis mirė būdamas 35-erių, net nespėjęs pamatyti gimusios savo dukters Danutės. Jo anūką Konstantiną, jūsų tėvą, taip pat užklupo tragiška lemtis – sulaukęs vos trisdešimties jis žuvo kopdamas į Tian Šanio kalnus.
– Tėvo, kurį visi vadino Kasčiu, beveik neprisimenu – netekau jo būdamas ketverių. Tėvo bendražygiai alpinistai sako, kad aš į jį labai panašus ir kartais net mane pavadina Kasčiu. Iš jų daug prisiklausiau apie tėvą.
Nors daugelis alpinistų yra bebaimiai, mano tėvas išsiskyrė dar didesniu baimės jausmo neturėjimu – jam nebuvo nieko neįmanoma. Taip su tėvu iki šiol ir bendrauju – per trečius asmenis.
Kai man buvo dvylika metų, mama mane nusivežė į Kirgiziją parodyti vietos, kurioje jis žuvo. Ten jam atminti pastatytas koplytstulpis.
Po to daug metų niekur nekopiau – nors kalnai mane labai traukia, užsiimti alpinizmu vengiau saugodamas rankas – juk jos pianistą maitina.
Prieš keletą metų su žmona Sonata pradėjome vaikštinėti po kalnus, bet aukštai kol kas nekilome.
2014 metais planuojama ekspedicija į Čiurlionio viršukalnę Tadžikijoje. Užsirašiau. Šią vasarą ketiname kur nors pavaikščioti 3–4 km aukštyje, pažiūrėti, ar tai iš viso įmanoma.
Tėvas buvo užkopęs į Čiurlionio viršukalnę. Ten būdamas juokavo, kad vaikšto ant savo senelio pakaušio.
– Augote giminėje, kurioje daug menininkų, muzikų. Ar jūsų kelias buvo suplanuotas iš anksto?
– Mano kelias į muziką nebuvo tiesus. Mokytojas, patikrinęs mano klausą, pasakė, kad aš jos neturiu.
Tai nuliūdino mano močiutę, vienintelę M.K.Čiurlionio dukterį Danutę. Ji labai norėjo, kad bent vienas jos anūkų pasuktų muziko keliu.
Tuomet į svečius buvo užsukęs mūsų šeimos draugas profesorius Vytautas Landsbergis. Jis jau ėjo pro duris, kai močiutė paprašė: „Patikrink to vaiko klausą.”
Padirbėjęs su manimi profesorius patikino: „Viskas gerai.”
Vėliau supratau, kodėl taip nutiko: kai tikrinama klausa, prašoma padainuoti ir pakartoti kokį nors motyvą. Esu iš tų žmonių, kurių balso stygos nėra suderintos su klausa – galiu užrašyti melodiją, kurią girdžiu, tačiau retai pavyksta ją padainuoti.
Jeigu šiandien kas nors man lieptų padainuoti kokį nors motyvą, galėtų pasakyti, kad aš neturiu klausos.
– Kada suvokėte esąs žinomo menininko palikuonis?
– Man pačiam tai ilgai nebuvo svarbu. Svarbiau tai buvo mokytojams, kitiems muzikams.
Vėliau buvo etapas, kai stengdavausi nutylėti savo kilmę. Tuo metu studijavau Konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), dalyvaudavau konkursuose. Buvau labai susižavėjęs prosenelio muzika, grodavau jo kūrinius visur, kur tik galėdavau.
Tuomet man atrodė, kad mūsų giminystė trukdo – norėjau, kad šią muziką klausytojai priimtų kaip genijaus kūrinius, o ne kaip provaikaičio demonstruojamą šeimos relikviją.
Tik vėliau supratau, kad aš tai muzikai nieko negaliu padaryti. Ji pati yra geniali ir didinga – ar su manimi, ar be manęs.
O asmeninis pojūtis, kai suvokiau esąs M.K.Čiurlionio proanūkis, aplankė, kai buvau netoli trisdešimties.
1995 metais po koncerto Klivlande (JAV) priėjo viena muzikologė, tyrinėjusi M.K.Čiurlionio darbus, ir prisipažino: „Net drąsiausiose svajonėse neįsivaizdavau, kad gersiu vyną su M.K.Čiurlionio proanūkiu.”
Tada supratau: kitų akimis, aš esu truputį kitoks. Pamaniau, kad susitikęs su, pavyzdžiui, kompozitoriaus F.Chopino proanūkiu taip pat į jį žiūrėčiau kitomis akimis – nesvarbu, ar jis batus taisytų, ar būtų kosmonautas, ar muzikantas.
Kai supratau, kad ir į mane žmonės taip žiūri, suvokiau, jog to negaliu pakeisti.
– Garsi pavardė – tai pagalba gyventi ar įpareigojimas?
– Veikiausiai garsi pavardė padeda, bet negalėčiau palyginti, kaip būtų, jei neturėčiau Čiurlionių kraujo.
– Kam turite dėkoti už laimėjimus – talentui ar darbui?
– Nors mokiausi groti fortepijonu, ilgai nemaniau, kad būsiu muzikantas. Mama – architektė, tėvas irgi buvo architektas-inžinierius. Truputį piešdavau, tad maniau, kad eisiu jų keliu.
Sykį buvau išmestas iš vienos pianistų konkurso atrankos. Tai užgavo mano savimeilę – pradėjau groti kaip prisukamas kiškis. Grodavau nuo ryto iki vakaro.
Ir dabar studentams kartoju: joks mokytojas nepavers jūsų pianistu. Tik viena iš šimto valandų – šlovės valanda, kitas reikia skirti pasiruošti. Jei groji tik dėl aplodismentų, o 99 valandas esi nelaimingas, tai – ne tavo kelias.
Man galimybė būti su muzika – tai galimybė būti laimingam visas šimtą valandų. Kuo toliau, tuo brangesnės man valandos, kurias galiu praleisti prie fortepijono.
Nesu ir nenorėčiau būti keliaujantis artistas, kuris vien tik koncertuoja. Užsiimu skirtinga veikla, ir man tai patinka – be 50–60 koncertų per metus, dar dėstau Muzikos ir teatro akademijoje, organizuoju festivalius.
Veiklos iš tikrųjų daug, bet kai pajuntu, kad nebesusitvarkau, suprantu, jog per mažai groju. Tuomet sėdu prie fortepijono, pagroju kokias tris valandas, ir pasaulis vėl nušvinta gražiomis spalvomis.
– Jūsų žmona Sonata – taip pat pianistė. Ar šiam pasirinkimui taip pat turėjo įtakos muzika?
– Taip. (Juokiasi.) Su Sonata susipažinome Konservatorijoje rūkydami tarp grojimų. Buvome iš tų studentų, kurie grodavo nuo ryto iki vakaro, bet tam reikėdavo sulaukti laisvos klasės.
Sutapo, kad mūsų vardai – skirtingų muzikos žanrų pavadinimai. Jie netgi atspindi mūsų charakterio skirtumus. Sonata – labiau klasikinio, tradicinio požiūrio, o aš, Rokas, – besiblaškantis, kaip ir dera roko atstovui.
Bet tai mums labai padeda – daugelį dalykų gyvenime galime įvertinti iš skirtingų atskaitos taškų. Nesutarimų kampai pamažu nusibalnoja, o tada pradedi vertinti kitokį požiūrį.
O vienodi mes tuo, kad abu esame pamišę dėl muzikos. Kai susituokėme, išvažiavome savaitei atostogų į Palangą. Bet mūsų medaus mėnuo truko dvi dienas – jau antrą dieną grįžome į Vilnių, nes abu norėjome groti.
– Dešimt metų praleidote JAV. Išvykote irgi dėl muzikos?
– Taip. Po to, kai su Sonata dalyvavome keliuose tarptautiniuose konkursuose, pamatėme, kiek skirtingų požiūrių į muziką egzistuoja ir kiek nedaug mes žinome.
Suradome galimybių studijuoti JAV, baigėme universitetą. Dirbome Čikagos operos teatre. Ne pianistais. Dalijome programėles.
Bet tai suteikė galimybę pamatyti daugybę operos spektaklių. Be to, pradėjome organizuoti savo koncertus.
Per tą laiką laimėjome žaliąją kortelę. Ir netikėtai gavome darbą.
Šešerius metus dėsčiau Čikagos Šv.Ksavero universitete. Sonata taip pat dirbo. O po to aplankė jausmas: reikia grįžti namo. Nebuvo įvykio, kuris tai būtų paskatinęs, tik kažkurį vakarą susėdę kalbėjome ir nutarėme: grįžtame.
– Ar visą tą laiką jautėte, kad ten esate laikinai?
– Amerikoje jautėmės svetimi. Man regis, žmogus gerai jaučiasi tuomet, kai jaučiasi savas aplinkoje, kurioje gyvena. Man gera gyventi Lietuvoje, nes čia mus visus sieja bendra patirtis.
Bendrauti su kitataučiais labai įdomu – daug sužinai apie juos, jie sužino apie tave. Bet įdomu tik iš pradžių. Po to supranti, kad yra gilių dalykų, kurių nesuprasi nei tu apie juos, nei jie apie tave. Galima su jais gyventi, bet vis tiek tarp jų jausiesi svetimas.
– Turėjote viską, dėl ko vykstama į Ameriką, – darbo kontraktus, namą, automobilius, sveikatos draudimą, kitas garantijas.
– Taip, dar turėjome kolektyvą, su kuriuo grodavome, savo klausytojų ratą. Bet pajutome, kad panaudojame tik mažą savo galimybių dalį. Ir Sonatai, ir man darbas nebebuvo iššūkis.
Kur kas prasmingiau dėstyti tą patį dalyką lietuviui nei amerikiečiui. Man svarbu, kaip Lietuva atrodys po 20–30 metų, ir aš galiu į tai įdėti savo plytą.
Bet man nebuvo svarbu, kaip po 20–30 metų gyvens Amerika. Ten buvau anoniminis darbuotojas, kuris ugdo ir moko studentus, skiepija jiems meilę muzikai. Žinojau, kad darau gerą darbą, bet didelės prasmės nemačiau.
Kai grįžome į Lietuvą, siekėme nelipti kitiems muzikams ant kojų ir nesigrūsti prie tos pačios lėkštės.
Sonata pradėjo panaudoti anglų kalbos žinias – specifinės muzikos srities vertėjų yra labai mažai. O aš pradėjau programas regionuose.
– Visas jūsų prosenelio palikimas – muzikos ir dailės kūriniai, eskizai – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje. Ar šeima pasiliko bent kokią relikviją?
– Sofija, viską atidavusi muziejui, pasiliko tiktai porą mažų kūrinėlių, kurie buvo jai piešti.
Brangiausia relikvija – M.K.Čiurlionio ir jo žmonos auksiniai vestuviniai žiedai. Po jo mirties Sofija visą likusį gyvenimą – beveik 50 metų – nešiojo abu žiedus.
Ką nors mąstydama, ji turėjo įprotį sukti tuos žiedus vieną į kitą, tarsi klaustų vyro patarimo. Tie žiedai tokie ir išliko – vienas kitame išsuko griovelį, ir dabar jie tarsi suaugę.
Tiesą sakant, net nežinau, kodėl mano proseneliai buvo palaidoti atskirai: M.K.Čiurlionis – Vilniuje, Rasų kapinėse, o Sofija – Kaune. Gal dėl to, kad prosenelė po vyro mirties Kaune praleido visą likusį gyvenimą.
Filmą apie menininką kuria britas
„Žvaigždžių sonata” – taip vadinsis vaidybinis filmas apie kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio (nuotr.) paskutinius gyvenimo metus, jo ir Sofijos Kymantaitės meilę, apie porą, kuri, anot kultūros tyrinėtojų, pralenkė laiką.
„Šis filmas turi visas prielaidas sulaukti sėkmės. Pagrindinis herojus – tragiška asmenybė, mirštanti 35 metų. O kokia nuostabi jo ir Sofijos meilės istorija! Pasaulis turi ją sužinoti”, – entuziazmu trykšta juostą kuriantis britas Bobas Mullanas.
Filmo scenarijui jį įkvėpė knyga „Laiškai Sofijai” – joje surinkti M.K.Čiurlionio laiškai žmonai.
„Tai bus pasaulio žiūrovui skirtas filmas – manau, kad režisierius nusitaikė į žiūrovą, kuris negirdėjo M.K.Čiurlionio vardo, nematė jo tapybos, negirdėjo muzikos, galbūt net negirdėjo Lietuvos vardo. Šis filmas, manau, taps puikia proga ją pažinti”, – taip apie brito kūrinį kalba R.Zubovas.