52 darbo metai LRT: nuo J. Januičio iki A. Siaurusevičiaus

„Čia vyriausiuoju garso režisieriumi jau dirbo kitas mano profesorės mokinys, pianistas Česlovas Biveinis, kuris mane priėmė į darbą. Net sunku patikėti, kad jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus“, - nacionalinio transliuotojo jubiliejaus išvakarėse portalui  lrytas.lt sakė A. Apanavičius.

- Kokioje laidoje pradėjote savo karjerą LRT?

- Č. Biveinis mane paskyrė dirbti žinių laidose, kurios tuo metu buvo visai kitokios nei dabar, nes daugiausia informacijos būdavo ne iš Lietuvos, o „plačiosios tėvynės“ SSRS.

Atėjęs dirbti į „Žinias“ susitikau su dabar jau visiems žinomomis žvaigždėmis diktoriais - šviesios atminties Gražina Bigelyte, Juozu Baranausku, Sofija Juodvalkiene, vėliau - Dana Rutkute. Filmuotos medžiagos žiniose būdavo apie penkiolika minučių. Iš Lietuvos – tik vienas kitas siužetas apie žemės ūkį, kokią gamyklą ar Komunistų partijos suvažiavimą. Visą kitą medžiagą gaudavome iš Maskvos.

Mano pareiga buvo visiems žinių siužetams parinkti muziką, nors prie pulto manęs neprileido trejus metus.

Dirbti nebuvo lengva, nes televizijos fonoteka tuo metu buvo skurdoka – trylika tūkstančių kasečių fondinės muzikos, gautos iš Maskvos. Labai greitai visus tuos įrašus žinojau atmintinai, ne taip, kaip dabar, kai įrašai skaičiuojami šimtais tūkstančių.

Kai pradėjau dirbti LRT, būdavo reikalauja, kad žinių siužetų muzika, kaip kine, turėtų pradžią ir pabaigą. Todėl teko tapti kone montažo virtuozu. 18 val., prieš 20 val. Žinias, visada būdavo repeticija ir televizijos direktorius Jonas Januitis viską peržiūrėdavo. - Turėjote puikias galimybes tapti kompozitoriumi arba pianistu. Kodėl nuėjote į televiziją?

- Man patiko kompozicija ir galbūt būčiau iš fortepijono specialybės perėjęs mokytis kompozicijos, tačiau sutrukdė peripetijos dėl tarnystės sovietinėje armijoje. Ačiū Dievui, išsisukau.

Kompozicijos meno buvau pradėjęs mokytis tuometėje J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas labai talentingą dėstytoją Algimantą Daunorą. Pas jį išmokęs harmonijos, Vilniaus konservatorijoje, mokydamasis kompozicijos profesoriaus Vytauto Tamaliūno kurse, jau buvau asas.

Po trejų darbo metų žinių tarnyboje pradėjau dirbti garso režisieriumi. Buvau jau pastebėtas ir režisieriaus Balio Bratkausko ir vyriausiosios režisierės, visų užtarėjos prieš despotą J. Januitį Stasės Barysienės.

Jų dėka pradėjau dirbti televizijos teatre.

- Kadangi jau puikiai išmaniau muziką, buvau pakviestas į Kino studiją apiforminti kino žurnalų „Tarybų Lietuva“, „Tarybinis pionierius“, „Sportas“ ir kai kurių apybraižų.

Tuo metu Kino studijos muzikos redaktoriumi dirbo mano kurso draugas Algimantas Bražinskas, kuriam nelabai sekėsi rasti bendrą kalbą su muzikos redaktoriais, siužetus apie šiltnamius iliustruojančiais Piotro Čaikovskio muzika.

Kita vertus, tuomečius muzikos redaktorius galima buvo ir suprasti, nes estradinės muzikos fondai buvo itin skurdūs – tango, valsas arba fokstrotas. Kad kokiam nors siužetui ar dokumentiniam filmui būtų panaudotas džiazas, net kalbos negalėjo būti. Būtų iš darbo išmetę. Todėl ir teko imtis kompozicijos pačiam.

Už tai, kad tapau profesionaliu kompozitoriumi, turėčiau būti dėkingas tik A. Bražinskui. Gal kokiais 1963 metais jam teko rašyti muziką filmui apie Vilniaus elektrografijos institutą. Operatoriaus Algio Mockaus dokumentinį filmą buvo užsakiusi Maksva.

Kadangi tuo metu A. Bražinskas išgyveno skyrybas su pirmąja žmona, žinoma teatro ir kino aktore Eugenija Pleškyte, jis šiek tiek buvo nugrimzdęs į alkoholį.

A.Mockus praradęs viltį, kad mano kurso draugas muziką filmui sukurs laiku, manęs paprašė, kad parinkčiau kokių nors jam tinkančių kūrinių. Tačiau juk filmas - apie elektronikos prietaisus, tai kokią muziką galima buvo parinkti iš skurdžių tuomečių mūsų šalies fondų?

„Rašyk!“ - neatstojo nuo manęs A. Mockus. Prie jo įkalbinėjimų prisidėjo ir operatorius Petras Lipeika. Iš kažkur man buvo atvežti elektriniai vargonėliai, panaudojom dar seną, išklerusį fortepijoną, važiavome į Raudondvarį, kur tuo metu grojo elektroninių instrumentų orkestrėlis.

Taip per kelias savaites ir sukūriau muziką. Atrodo, kad išėjo neblogai. Tą kūrinėlį iki šiol esu išsaugojęs.

Po A. Mockaus dokumentinio filmo mane pakvietė bendradarbiauti režisierius Algis Araminas, o V. Žalakevičiui mane rekomendavo garso operatorius Dima Ožechovas.

Pirmasis mūsų susitikimas ir pokalbis su V. Žalakevičiumi buvo keistokas. Apskritai jis buvo mažakalbis, kalbėdavo tik jam pačiam suvokiama kalba.

Nuo Kino studijos Birutės gatvėje ėjome iki parduotuvės, kur jis norėjo nusipirkti konjako. Per tą laiką Vytautas kažką nerišlaus kalbėjo apie būsimą savo filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir vis klausinėjo manęs, ar aš „pagaunu jo mintį“.

Pamatęs filmo medžiagą, parašiau du variantus. Tas, kuriame buvo daugiau tragizmo ir novatoriškumo, V. Žalakevičiui tiko, o optimistiškesnis ir lyriškesnis – iki šiol mano lentynoje.

Gaila, kad po „Niekas nenorėjo mirti“ jis išvažiavo dirbti į Maskvą ir mūsų bendradarbiavimas nutrūko. Dar kartą muziką rašiau jau jo priešpaskutiniam filmui 1995 m. „Aš nežinau, kas esu“.

- Pradėjęs prieš 52 metus dirbti tuometėje žinių tarnyboje, pragyvenote visus LRT pakilimus ir nuopuolius bei valdžias. Kuris laikotarpis buvo sunkiausias ir kuri valdžia – aršiausia? Ar sunku buvo prisitaikyti prie besikeičiančių valdžių ir vadų?

- Negalėčiau skųstis nei sunkiais laikmečiais, nei nuožmiais LRT vadais. Nebuvo tokių televizijos vadovų, su kuriais būčiau nesutaręs. Vieni ateidavo, kiti išeidavo, bet sovietmečiu man pavyko išvengti narystės komunistų partijoje, nors ir užėmiau tuo metu atsakingas pareigas.

Kai būdavo siūloma tapti komunistu, aiškindavau, kad esu moraliai nepatikimas, nes išsiskyriau su pirmąja žmona. Tiesa, J. Januitis manęs nemėgo už tai, kad dirbau Kino studijoje, kuri jam nepatiko, nes, jo galva, buvo didžiausia televizijos konkurentė. Už darbą kine J. Januitis mane 1983 m. nubaudė atleisdamas iš vyriausiojo garso režisieriaus pareigų, kuriose dirbau nuo 1967 m. Tačiau tas pats J. Januitis man, ne komunistui, suteikė nusipelniusio artisto vardą. Gal sugyventi su LRT vadovais man padėjo tai, kad aš buvau ir esu muzikos žmogus. Juk muzika - abstraktus dalykas, nesusijęs nei su politika, nei su ją nuolat drebinančiais skersvėjais.

- Kaip per tuos penkis dešimtmečius keitėsi garso režisierių ir operatorių darbo paklausa? Ar šiuo metu jie vertinami, kaip ir anksčiau?

- Sovietmečiu LRT garso režisierių padalinyje dirbo keturiasdešimt žmonių, turėjome keturias aparatines. Gaila, kad dabar garsu televizijoje rūpinasi tik keletas garso operatorių ir režisierių.

„Garso“ paslaugų šiais laikais reikia tik televizijos veteranams, o jaunajai kartais pakanka internete rastos muzikos arba kokių nors įrašų.

Buvo laikai, kai LRT vadovai manė, kad nereikia nei garso režisierių, nei režisierių. Todėl visi buvo atleisti.

- Per daugiau nei pusę amžiaus televizija ir nacionalinis transliuotojas gerokai pasikeitė. Koks, jūsų akimis, dabartinis televizijos meninis lygis, palyginti su laikais, kai jos produkcija rūpinosi režisieriai, garso meistrai ir daugelis kitų už kadro dirbusių kūrėjų?

- Per 2-ąjį LRT kanalą šiuo metu rodoma senųjų režisierių kūryba – spektakliai, filmai, laidos. O kas naujo sukurta? Susukamas vienas kitas dokumentinis filmas. Ir tai - ne televizijos jėgomis, bet dažniausiai kokioms nors firmoms parėmus.

Anksčiau būdavo kuriami menininkų portretai. Dabar šis žanras visiškai pamirštas, o mūsų kino, teatro ar dailės mohikanai vienas po kito išeina Anapilin.

- Žinoma, mano kartos garso režisieriai ir operatoriai gali pavydėti tos technikos, kuri naudojama dabarties televizijoje. Juk prieš kelis dešimtmečius, kai laidos ar spektakliai būdavo transliuojami tiesiogiai, merginos su vadinamomis garso gervėmis studijose tiesiog baletą šokdavo, kad tik garso kokybė nenukentėtų.

Man J. Januitis net įspėjimą buvo įrašęs už nihilistinių nuotaikų televizijoje skleidimą, kai kelis kartus pagyriau vakarietišką techniką, apie kurią sovietmečiu galėjome tik pasvajoti. Mums buvo uždrausta net rodyti užsieninius žurnalus apie technines televizijos naujienas, nes atseit sovietinė technika pati geriausia.

Maskva kiekvieną mėnesį mokėdavo priedus prie algos už sovietinės technikos įsisavinimą, ir nors mūsų tautietis Juškevičius Maskvoje vadovavo Ostankino techniniam padaliniui, Lietuvai net po 1980 m. olimpiados, kuriai buvo supirkta daugybė vakarietiškos televizijos įrangos, nebuvo nieko doro atiduota. O gruzinai Maskvos olimpiada sugebėjo apsukriai pasinaudoti, parsigabendami net keletą „Thomson“ firmos kilnojamųjų studijų.

- Apie 30 metų televizijai vadovavusį J. Januitį sklando legendos. Kaip jums sekėsi su juo dirbti?

- Jis iš tikrųjų buvo despotas, tačiau sunku būtų paneigti jo pastangas rūpintis lietuvybe. Kartą televizijoje buvo kuriamas kažkoks spektaklis pagal lietuvių klasikos kūrinius, kuriame mūsų tautiečiai buvo aprengti kažkokiais nudryžusiais skarmalais. Pamatęs tokį vaizdą, J. Januitis tiesiog pašėlo: „Juk lietuviai, nepaisant įvairių sunkmečių, visada turėjo ir ką apsirengti, ir ko pavalgyti. Jeigu nebus pakeisti kostiumai, iš viso uždrausiu rodyti tą spektaklį.“

- Kai mano dėstytojas, šviesios atminties Balys Dvarionas parašė simfoniją, pristatinėdamas ją cenzoriams aiškino, esą pirmoji dalis – himnas žuvusiems sovietiniams kariams, antroji – socialistinės tėvynės darbininkų pašlovinimas. O išėjęs po pristatymo juokėsi: „Pirmoji dalis – Tėve, mūsų! Ką tiems kvailiams daugiau ir aiškinti.“

- Kaip keitėsi LRT, pasibaigus J. Januičio erai?

- Kiek pamenu, jis buvo atleistas tuomečio LKP CK sekretoriaus, kuravusio kultūrą, Liongino Šepečio pastangomis. Iki Valentino Milaknio atėjimo viskas ėjo sena vaga. Tuo metu radijuje ir televizijoje buvo apie 2 tūkst. darbuotojų. Vien tik penkias kilnojamas televizijos stotis turėjome. Kartais būdavo per metus studijose sukuriama daugiau nei dvidešimt spektaklių, po keliolika televizijos filmų.

Kai į vadovo postą atėjo V. Milaknis, liko tik apie penkis šimtus darbuotojų. Buvo visiškai panaikinta režisierių grupė, kuri pastaruoju metu šiek tiek atkurta. Tai – iš tikrųjų didelis dabartinio vadovo Audriaus Siaurusevičiaus nuopelnas.   - Ar jūs po 52 metų, atiduotų LRT, jaučiatės jai dar reikalingas?

- Jaučiuosi reikalingas tik keliems režisieriams, su kuriais esu dirbęs ne vieną dešimtmetį – Juozui Saboliui, Valdui Babaliauskui, Vidmantui Bačiuliui, Nijolei Baužytei. Su jaunimu ir pats dirbti nenorėčiau, nes jo visai kitoks požiūris tiek į laidų kūrimą, tiek į joms tinkamą muziką.

- Kodėl nebedėstote Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje? Juk čia ne be jūsų pastangų atsirado garso režisierių specialybė?

- Kol buvo gyvas režisierius Henrikas Šablevičius, su kuriuo mes kartu padėjome pagrindus šios profesijos Lietuvoje atsiradimui aukštojoje mokykloje, išleidau daugiau nei keturiasdešimt garso režisierių.

Tačiau ir čia požiūris į šią profesiją smarkiai pasikeitė. Jei anksčiau net nebūdavo leidžiama laikyti egzaminų tiems, kurie neturi jokio muzikinio išsilavinimo, tai dabar priimami tie, kurie net natų nepažįsta. Todėl aš ir atsisakiau dėstytojavimo.

- Ar dar kuriate muziką?

- Ne, jau senokai to nedariau. Gal dar ir mūzos aplankytų, bet nėra kam muziką rašyti. Aš esu kino kompozitorius, sukūriau 170 opusų meniniams, televizijos ir dokumentiniams filmams, o kino juk Lietuvoje beveik niekas nekuria. Jeigu ir kuria, tai originalios muzikos mažai kam reikia.

- Ko pasigendate dabartinės LRT laidų tinklelyje?

- Mano akimis žiūrint, stinga laidų jaunimui, apie sveikatą. Norėtųsi daugiau laidų ir apie švietimą, ir apie kultūrą.

- Ar dažnai įsijungiate televizorių ir kokias laidas renkatės?

- Aš klausausi muzikos, o per televizorių pasižiūriu tik žinių laidas ir krepšinio varžybas. Jei turiu laiko, stengiuosi nepraleisti per LRT 2-ąjį kanalą rodomų senųjų lietuviškų filmų.

- Jūsų abu sūnūs – Marius ir Algimantas studijavo muziką ir dirba kaip ir jūs garso režisieriais. Bet jūsų šeima garsi dar tuo, kad sesuo Gražina Apanavičiūtė buvo žinoma operos dainininkė. Kur ji dabar ir ar tebedainuoja?

- Ji jau senokai gyvena Amerikoje ir su muzika bei dainavimu nebeturi nieko bendro. Gal tokį jos sprendimą lėmė tai, kad po nepriklausomybės atkūrimo, dirbdama Nacionaliniame operos ir baleto teatre, patyrė tikrą tuomečių jo vadovų terorą. Nors ją kvietė dainuoti ir Vokietijos, ir Sankt Peterburgo teatrai, ji atsisakė tęsti dainininkės karjerą. Matyt, aukojosi ir dėl sūnaus, kuris šiuo metu taip pat gyvena Amerikoje.

Gaila, kad Gražina jau beveik dvidešimt metų nebebendrauja ir su Lietuvoje likusiais giminaičiais bei draugais.