- Redaktorė parinkdavo. Aš tik kartais ginčydavausi su ja – nelabai norėdavau skaityti viduramžių pasakas, kur daug žiaurumo. Kad ir ta pati pasaka apie Sigutę, kur draikos raganos palaikai, slibinui galvas kapoja ir neša mamytei dovanų. Gan žiaurios, sadistiškos pasakos. Jei jautresnė vaiko vaizduotė, tai prieš miegą kaip tik tokias ir pasakoti...
Vaikas – tas pats žmogus, tik jo informacinis bagažas mažesnis, jam dar daug ką reikia sužinoti. Nereikia jam kimšti tai, ko pats nenorėtum.
- Kaip vertinate tai, ką vaikai dabar gauna iš pasakų, filmukų, žaidimų?
- Geriau nereikia. Visa ta japoniška, mašinerijos produkcija, ką jinai duoda? Kai prasidėjo kompiuterizacija, pasakiau sau: „Čia žmogaus pabaigos pradžia“. Kaip žmogus atsirado, kaip išsivystė iš beždžionės? Kai pradėjo galvoti. O kompiuteris atpratina nuo galvojimo, skaičiavimo, sužinojimo – viską sukramto, sukiša, produkcija gera ar bloga, žmogus nebesusimąsto, pasidaro visaėdis. Žmogus nustoja būti individualybe, visi pasidaro vienodi.
- Kokia pasaka jums gražiausia?
- Milijonai tokių. Išeinu į pievą, ypač pajūrio, pilna žiedų, spalvų – išsirink. Man tai patinka pieva žydinti, o ne viena gėlelė.
- O autorius? Gal mėgstat liaudies pasakas?
- Liaudies pasakos? Jos patvarkytos talentingų rašytojų ir vadinasi liaudies pasakomis. Bet liaudis jas pasakodavo visai kitaip. Ne taip gražiai, kaip jos užrašytos dabar knygelėse. Ten būdavo visokių žodžių – kaimas visokius daiktus vadina savo vardais. Mes tokie inteligentai, taip negalim. Ar čia liaudies, ar šiek tiek adaptuotos prie visuomenės lygio?
Dabar, kai pažiūriu adaptuotas Wilhelmo Hauffo ar Brolių Grimmų pasakas, man plaukai šiaušiasi. Palikti tik kažkokie grebėstai, komiksai. Nieko ten nebėra. Nei literatūros, nei pasakos. Kaip ir dabartiniai animaciniai filmukai.
- Savo vaikams, anūkams irgi buvote dėdė Karolis – skaitydavote pasakas, jūsų klausydavo per radiją?
- Mažajai anūkei skaitau knygutes. Vyresnioji anūkė – mes kartu skaitydavom pasakas, dviem balsais, aš berniukus, ji – mergaites. Ji girdėjo mane ir per radiją. Vaikai – sūnus ir dukra – irgi girdėdavo mano skaitomas pasakas.
Sūnus nuo mažens pats kurti pasakas mėgdavo. Jis nueidavo į darželį pasiimti sesutės ir jie ilgai negrįždavo. Kai grįžta, klausiu: „Kur jūs buvot?“. „Ai, niekur“. Paskui auklėtoja paaiškino, kad vaikams pasakas pasakojo.
Jis antroje klasėje buvo parašęs knygelę apie katiną Murklį, kuris į Afriką keliavo. Nežinau, ar beišsaugojo. Buvo linkęs rašyti, matyt, į mamą.
- O aktoriais vaikai negalvojo tapti?
- Aš saugojau juos nuo šito. Neparagavęs nepažinosi. Kai žinai šitą duoną, virtuvę, geriau nereikia. Tai – sunkus darbas. Ir nedėkingas.
Aktoriaus darbas – tai akimirkos, išlikimo jokio. Kine filmuotis nemėgau. Tiesa, dabar filmuojuosi seriale pas Sigitą Račkį. Pasigavę kažkokį australų scenarijų, 16 serijų, aš dviejose vaidinsiu tokį senelioką gydytoją. „Visi mes mirštam po truputį, pone“, - mano veikėjo žodžiai. Serialas vadinasi „Motina ir sūnus“.
Saugojau savo vaikus nuo aktorystės, nes esi priklausomas. Jei būtum ypatingas talentas, galbūt būtų sėkmingiau. Aš savęs tokiu nelaikau. Jei esi šiaip meno žmogus, dar galvą turintis ant pečių, sunku.
- O kitas profesijas, darbus esate išbandęs? Gal dirbot staliumi?
- Dievas man teisingai rankas įstatė. Viską moku daryti. Ir plaukus nukirpti, ir užadyti, ir išsiuvinėti galiu. Baldus, kuriuos matai – mano restauruoti, taip pat paveikslų rėmai. Šviestuvas – mano rankų darbo.
- Oho! Jis iš žalvario?
- Iš žalvario, paauksuotas, ar ne? Kažkada Ermitaže, Peterburge, tada dar Leningrade, pamačiau Petro Didžiojo tekintą liustrą ir pagalvojau: jei caras gali, kodėl aš negaliu? Ir pasidariau. Jis iš medžio.
Visą gyvenimą domėjausi menu, ne tik scena. Ir į aktorius ėjau, nes tai – sintetinis menas – muzika, dailė, judesys, vaidyba viename.
- Kada pradėjote užsiiminėti rankdarbiais?
- Aš gimęs Smetonos laikais, dar buvo piemenukai ir birbynės. Visi turi birbynes, tai kodėl aš negaliu pasidaryti? Nuo to prasidėjo. Be to, kaiminystėje gyveno dievdirbys, Martinkus toks. Mes žaisdavom su jo sūnumi. Tiesa, berniukas išaugo baisiu žmogumi. Jis tapo žmogžudžiu, savo namus padegė.
Vienintelį kartą nuo tėvo gavau lupti diržu už tai, kad su juo draugauju. Tėvas pasakė: „Nedraugauk. Jis – negeras vaikas“. Kaiminystėje – jis vienintelis berniukas, su kuo man reikėjo draugauti? Antrą kartą vėl pasakė ir pridūrė: „Daugiau nekartosiu“.
Trečią kartą paėmė kareivišką diržą, pasiguldė mane ant suolo ir atseikėjo taip, kad diržas plyšo. Aš pusantros savaitės negalėjau ant nugaros gulėti. Tai yra pamokslas, kad tėvo reikia klausyti. Jei pasakė, kad taip reikia daryti – būk malonus.
- Nebendraudavot su tuo berniuku?
- Ne. Labai brangiai mokslas kainavo, nebenorėjau kartoti.
Bet šiaip tėvas niekada nėra užgavęs manęs, nei prieš tai, nei po to.
- O pas to draugo tėvą dievdirbį eidavot mokytis?
- Ne, tik matydavau jo darbus. Manęs taip ir neleido pas juos.
Svarbu matyti, būti pastabiam, o kai matau, įsidėmiu. Matot, šitos spintelės po laiptais – mano rankų darbas. Taip pat laiptų turėklai. Turiu tekinimo staklytes, ištekinau.
Tarybiniais laikais būdavo liaudies menininkų mokymai. Buvau pakviestas ten vieną kartą. Manęs klausė meistrai, kodėl aš nestojau į skulptūrą. O aš vengiau antro mokslo visokiais būdais.
- Žinote ne tik tautosaką ir pasakas. Daug pasakojote ir apie šių dienų aktualijas. Kada spėjate viskuo domėtis?
- Aš skaitau laikraščius, žurnalus, knygas, turiu nemokamą biblioteką „Hyper Maximoje“. Atsinešu ir skaitau – neplėšau, neteplioju, nerašau paraštėse protingų minčių. Kalbuosi mintimis su tuo žmogumi, kuris parašė knygą ar kitą tekstą, įdomus jo mąstymas, pasaulio matymas, žodžio valdymas. Tai be galo įdomu.
Konservatorijoje mokėmės – mažasis, didysis ir didžiulis dėmesio ratas. Tris minutes klausomės, kas vyko gatvėje. Paskui – kas darosi pastate. Galiausiai, kas vyksta manyje.
Aplink triukšmas, eina, kalba, o aš skaitau ir nieko negirdžiu – tai mažasis dėmesio ratas.
- Kaip išliekate orus, skaitydamas reklaminius pranešimus prekybos centre?
- Laisvas žmogus yra laisvas ir kalėjimo vienutėje, jo niekas negali nelaisvo padaryti tik jis pats save. Orus žmogus gali būti orus prašydamas išmaldos. Dirbdamas „Maximoje“ orumo neprarandu.
Aš dirbu savo darbą – pagal profesiją. Ilgai skaičiau radijuje – apsakymus, poeziją. Esu skaitovas. Romas Sadauskas, Žilinskaitė, Adomaitytė, Reimeris kviesdavo paskaityti, pristatyti knygas. Aš dirbu savo darbą.
Tai ne man gėda turi būti, o Kultūros ministerijai ir Lietuvos vyriausybei, kad nusipelnęs artistas, kuris įtrauktas į enciklopediją, „Hyper Maximoje“ skaito reklamą. „Mieli pirkėjai, pirkit tą ir tą“.
- Visgi toks darbas irgi reikalingas – žmonėms yra naudinga žinoti.
- Taip. Ne tik skaitau reklamą. Būna, kad vaikai pabėga nuo mamyčių, žmonės iš kitur atvažiavę, pasimeta, mašinas pastato ne ten, kur reikia. Daug funkcijų yra diktoriui. Pavyzdžiui, užlūžta kompiuteriai, kasose negalima atsiskaityti kortelėmis.
Kartą vienas viceministras savo storą piniginę paliko persirengimo kabinoje. Atbėgo salės tarnautoja drebančiom rankom, padavė man. Porą valandų skaičiau, kad ponas toks ir toks, prieikite prie informacijos, turime jūsų dokumentus. O ten ne tik dokumentai. Ten eurų, dolerių tokios krūvelės. Žmogus šokoladinius saldainius mūsų mergaitėms nešė.
- Kaip susiklostė, kad įsidarbinote prekybos centre?
- Iš pradžių važinėjau per visą Lietuvą ir mokiau mergaites lietuviškai gražiai pasakyti klientams svarbiausius dalykus. Buvau mokymo centro pedagogas. Vienas iš vadovų paprašė ir skaityti.
- Turbūt daug kas jus iš balso atpažįsta. Prieina, pasisveikina?
- Oi, tikrai taip. Salamakinas, Vidžiūnas, kolegos aktoriai, Ditkovskis, mano studentai. Visada prieina, pasikalbam, pabendraujam. Niekas nelaiko mano darbo žemu dalyku. O kas laiko, su tokiais nebendrauju.
(Į kambarį įbėga stambus geltonas katinas) Susna, ko tu čia dabar pristojai? (katinas toliau glaustosi prie aktoriaus kojų) Tu čia neatsikalbinėk.
Mes pasikalbam.
- Supranta?
- Jie supranta viską! Jei norim su žmona pasikalbėti, kalbam rusiškai, kai šuo girdi. Mokslininkai pripažįsta, kad jei bendrauji su gyvuliu, šuns protas išsivysto kaip trejų metų vaiko. Pasakai eiti į biblioteką, jis ir nueina.
Katinas supranta viską, bet nenori paklusti. Susna, nesitrink, pasėdėk ramiai.