Apie gyvenimo permainas N. Savičenko kalba paprastai – taip susiklostė: „Išvažiavau ne todėl, kad neigčiau savąjį Klaipėdos teatrą ir bėgčiau iš jo, kai teatrui be namų sunku. Vilniuje, kuriame įsikūrusi mama, dukra, aš šiuo metu reikalingesnė. Ir darbo čia daugiau."
Klaipėdos teatro durų Nelė neuždaro – lieka spektakliai, kuriuose ji vaidina, jei kokioje pjesėje jos prireiktų, niekada neatsisakytų.
Klaipėdos dramos teatras – didžiulė N. Savičenko biografijos dalis, čia praleistas visas gyvenimas.
„Ir teatrui nemažai atiduota, ir teatras man labai daug davė – tai ryšys, kuris nenutrūksta parašius pareiškimą išeiti iš darbo, – tikino ilgametė Klaipėdos dramos teatro aktorė. – Klaipėda man labai brangi. Čia mokėmės, gyvenome ir dirbome su Valentinu, čia gimė ir užaugo mūsų dukra.”
Nelė ir Valentinas baigė aktorystę Klaipėdoje su pirmąja režisieriaus Povilo Gaidžio auklėtinių laida. Nuo 1980-ųjų abu dirbo Klaipėdos dramos teatre ir per daugiau kaip tris dešimtmečius sukūrė daugybę vaidmenų.
„Norėjau studijuoti Vilniuje, bet tais metais buvo renkamas kursas Rusų dramos teatrui. Todėl ir atvažiavau į Klaipėdą, bet nemaniau, kad čia pasiliksiu.
Turėjau viltį po mokslų sugrįžti į gimtąjį miestą”, – prisimena N. Savičenko.
Tačiau meilė tuomet pakoregavo būsimos aktorės planus.
„Su Valentinu mokėmės viename kurse, kažkodėl neretai bardavomės, dažniausiai – dėl profesinių dalykų. Pamenu, dviese vaidinome vieną ištrauką ir niekaip per ginčus negalėjome pradėti dirbti.
Ir keista – juo labiau ginčijomės, juo labiau didėjo abipusė trauka. O paskui ta trauka tapo nenoru išsiskirti. Po paskaitų eidavome pėsčiomis iki bendrabučio, kad kuo ilgiau pabūtume kartu”, – pasakojo aktorė.
Birželį sueina metai, kai V.Klimo nebėra tarp gyvųjų. Apie praradimo jausmą N. Savičenko sako: „Kartais gal ir nori, bet negali atsiverti.”
Kiekvienas prisiminimas vis dar gyvas, geliantis iki širdies gelmių.
„Dar net nežinau, kaip vertinti tą laiką be Valentino. Kiekvienas žmogus turi savo dalią. Esu tokia pati kaip ir visos tos moterys, kurias ištinka panašus likimas – nei labiau nelaimingesnė, nei dramatiškesnė.
Netekus artimo žmogaus daug kas pasikeičia, turi įprasti, išmokti gyventi toliau, nes kitaip jau nebebus. O tavo žmogus yra nuolat su tavimi ir tu esi kartu su juo”, – svarstė N. Savičenko.
Šeimos archyve išliko daugybė V. Klimo užfiksuotų kadrų. Aktorius paskutiniais savo gyvenimo metais stengdavosi įamžinti visas Klaipėdos dramos teatro premjeras.
Visos nuotraukos tvarkingai pagal atskiras temas liko sudėtos į kompaktinius diskus. Tarp jų nemažai ir Nelės nuotraukų.
„Kompiuterija ir fotografija buvo Valentino aistra. Jis ne tik fotografavo, bet ir domėjosi kompiuterinėmis programomis, savarankiškai išmoko dirbti „Photoshop” programa.
Prie kompiuterio jis sėdėdavo nuo ryto iki nakties – tekdavo varyti miegoti. Buvo tarsi apsėstas. Gal per daug laiko ir energijos tam skyrė”, – dabar mano Nelė.
V. Klimas įamžindavo ne tik spektaklius, bet ir kitus teatro įvykius, kūrė teatro tinklalapį, stengėsi į jį sukelti visas teatro gyvenimo naujienas.
Dar viena Valentino aistra buvo kelionės. Automobiliu, dviračiais ar pėsčiomis.
„Dažnai tai vykdavo spontaniškai. Kartais vidury dienos nuspręsdavome, kad reikia kur nors važiuoti ar išeiti. Jis buvo puikus gidas.
Pasiilgdavo gimtojo Kauno – kai ten nuvažiuodavome, vedžiodavo mane savo vaikystės ir jaunystės gatvelėmis ir pasakodavo – iš pradžių man, paskui dukrai. Viena mėgstamiausių jo vietų buvo funikulierius. Vilniuje gide tapdavau aš”, – prisimena N. Savičenko, su Valentinu išgyvenusi 31 metus.
Klaipėdoje aktorių šeima dažniausiai traukdavo prie jūros. Smiltynė tapo tarsi jų namų kiemo tąsa. Keltu per Kuršių marias jie plaukdavo beveik kiekvieną savaitgalį.
V. Klimo žvilgsnis nuolat užkliūdavo už gamtos grožybių – jo nuotraukose užfiksuotas ne tik pavasarinis žydėjimas, bet ir vandens bei vėjo raižiniai pajūrio smėlyje, nupjauto medžio kamieno grafika.
„Išvaikščiojome Smiltynės miškus tarsi savą teritoriją. Abu buvome prisiekę vaikščiotojai. Traukdavome prie jūros, pasiimdavome šunį, kol turėjome. Tradiciškai į Smiltynę keliaudavome kiekvieną sausio pirmąją.
Mums būdavo visai nesvarbu, kad spaudžia šaltis ar siautėja vėtra. Kuo blogesni orai, tuo geriau.
Paskui pajūrio kavinukėje prie židinio džiovindavomės šlapius drabužius, – į prisiminimus nuklysta N.Savičenko. – Man tas vaikščiojimų laikas labiausiai įstrigo.”
Aktoriai dažnai sėsdavo ir ant dviračių, mindavo iki Palangos ar Juodkrantės ir atgal. Paskutinę V. Klimo gyvenimo dieną jie abu taip pat važiavo dviračiais iš Smiltynės namo. Bet Valentinas šios kelionės nebaigė.
Jis niekada nesiskundė. Gyveno sveikai – nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu. Kartais gal ir nekaip pasijusdavo, bet nepaisė jokių perspėjimų, į medikus nesikreipė. Tiesiog nieko nedarė.
Matyt, nebuvo nė vieno stipraus signalo, kuris priverstų stabtelėti, susimąstyti, įvertinti savo sveikatą – likimas kirto iš karto.
„Tas staigumas visiems labai sunkiai pakeliamas. Manau, kad tai tarsi įspėjimas ir man, ir kitiems, kad nebūtume tokie atsainūs sau. Reikėtų suklusti, susiimti, nespjauti į save, nes gali atsitikti ir taip – atrodo, ramiai gyvenome, ir štai visiškai lygioje vietoje...” – nebaigė sakinio Nelė.
Visąlaik abu aktoriai dirbo tame pačiame teatre.
N. Savičenko šioje situacijoje įžvelgia ir pliusų, ir minusų.
„Išsakydavome, ką manome vienas apie kito darbą, kartais – ir be sentimentų. Tik vėliau supranti, koks pažeidžiamas žmogus yra premjeros dieną – dar be stuburo ir be jėgos, tikrinimosi stadijos.
Išmokome elgtis subtiliau. Tačiau džiaugiuosi, kad tai netapo diplomatija blogąja prasme, o išliko tiesus ir atviras pokalbis. Manau, buvome nuoširdžiausi kritikai, nes puikiai žinojome vienas kito galimybes.
Kartais pasiginčydavome, net kelias dienas nekalbėdavome. Bet aktoriaus kelias ne rožėmis klotas, o mūsų kritika buvo dėl bendros sėkmės”, – sakė N. Savičenko.
Nuo liūdnų minčių ją gelbėja darbas. Su režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliais „Hamletas” ir „Dugne” aktorė važinėja į gastroles Vokietijoje, Kroatijoje, Švedijoje, kituose kraštuose, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesėje „Akmuo”, kuria vaidmenis kine.
N. Savičenko negali tiksliai pasakyti, koks jos išsvajotas vaidmuo.
„Vaidmenų sukūriau daug, būtų gėda skųstis. Gal norėtųsi tokio, kuriame būtų visų žanrų samplaika, tiesiog viskas viename. Tačiau tokių vaidmenų mažai.
Kažką panašaus išgyvenau Miro Gavrano spektaklyje „Viskas apie moteris”, kurio premjera buvo prieš septynerius metus.
Režisierė Dalia Tamulevičiūtė siekė, kad kiekvienas spektaklis būtų gyvas, nesikartotų. Gal mums su Regina Šaltenyte ir Valentina Leonavičiūte pavyksta įgyvendinti jos priesakus – spektaklį suvaidinome daugiau kaip 130 kartų.”
N. Savičenko pripažįsta, kad dabartinis metas profesine prasme – labai geras.
„Paprastai aktorius negali diktuoti sąlygų – tave amžinai renkasi. Pasirinks ar ne, patinka pjesė ar ne. Nuostabu, jei ir pjesė, ir vaidmuo prie širdies, ir režisierius puikus.
Tačiau tokių atvejų, kai viskas sutampa, – vienas kitas. Dažniau būna kitaip, bet esi profesionalas ir turi dirbti savo darbą, – kalbėjo N. Savičenko. – Dabar kartais jau galiu rinktis.Esu dėkinga likimui, kad, atėmęs viena, neatėmė visko. Darbas dabar mane gelbėja nuo vienatvės, nuo nevilties.”
Klaipėdiečius žavėdavo talentingos kino ir teatro aktorės, dviejų Auksinių scenos kryžių laureatės kuklumas.
„Aktorius negauna apdovanojimo visam gyvenimui. Tai tik vieno etapo, vieno vaidmens įvertinimas. Jei to nesuprasi, labai greit pasijusi nepelnytai įskaudintas ir užmirštas”, – sakė N. Savičenko.
Didžiausios jos talento gerbėjos – motina ir dukra.
„Mama žiūri visus spektaklius, kuriuose vaidinu, ir niekada nepasakė, kad jai kas nors nepatiko.
Ji ekonomistė, visai nesusijusi su menu, bet teatras ir muzika ją visada traukė.
Sulaukusi 77 metų, yra jaunatviška, stipri ir energinga”, – džiaugėsi į gimtąjį miestą sugrįžusi aktorė.
Politologijos mokslus baigusi jos dukra Gabrielė ištekėjo, dirba pagal specialybę ir, dideliam artimųjų džiaugsmui, neketina išvažiuoti iš Lietuvos laimės ieškoti.