Vaikystėje L. Chatkevičiūtė svajojo turėti didelį ir gražų namą, pro kurio langus galėtų grožėtis žalia lygia veja, mišku ir po jį ramiai vaikštinėjančiais žvėrimis.
Rytais ji norėjo girdėti paukščių čiulbėjimą ir kartu su mylimuoju lauko terasoje gurkšnoti kavą, o vakare nuosavame kieme mėgautis ramia vėsa.
Šokėjos svajonė išsipildė su kaupu. Pakaunėje baigiamas statyti ir įrengti erdvus beveik 200 kvadratinių metrų Linos ir jos mylimojo Donato namas. Aplink žaliuoja ką tik nupjauta žolė, o vos už keliolikos metrų ošia miškas. Šokėjų kieme dažni svečiai – kiškiai, stirnos ir voverės.
„Anksčiau mano fantazijose prie namo buvo baseinas. Tačiau dabar turime kur kas gražesnį vaizdą – greta mūsų sklypo teka upelis, virš jo – nedidelis tiltas. Upelyje plaukioja žuvys, į jį atskrenda antys ir žąsys. Gyvename vos dešimt kilometrų nuo miesto centro, o turime tikrą rojaus kampelį”, – pasakojo L. Chatkevičiūtė.
Pakvietę į vidų visą naujame būste fotosesiją „Stiliui” rengusią komandą šokėjai tvirtino, kad kol kas svečių čia būta nedaug. Tik artimiausi bičiuliai ir šeimos nariai. Dėmesio neišpaikinti pasaulio čempionai bendravo šiltai, skubėjo pasidžiaugti kiekvienu naujų namų kampeliu.
„Mums siūlė įsirengti vieną kambarį ir įsikelti čia gyventi. Tačiau norime apsigyventi jau sutvarkytuose namuose”, – kalbėjo D. Vėželis.
Nors namo idėja nuolat sukosi l. Chatkevičiūtės galvoje, būtent jos išrinktasis buvo sklypo paieškų ir namo statybų iniciatorius.
Pora visą namo interjerą kūrė pati. Nė vieno dizainerio pasiūlytos idėjos jiems nebuvo priimtinos. Abu norėjo turėti šviesius, jaukius, elegantiškus ir detalių neperkrautus namus. Todėl nutarė vidų įrengti skandinaviškuoju stiliumi su klasikinėmis detalėmis.
Akį traukia šviesiais dažais nudažytos sienos ir lubos, šlifuoto betono lakuotos grindys, išradingai panaudotos natūralaus pluošto medžiagos.
Pavyzdžiui, didelius medinius langus svetainėje ir virtuvėje šeimininkai panoro dengti iš maišinės medžiagos pasiūtomis užuolaidomis, vietoj staltiesės ant vieno stalelių paklotas baltas kailis.
„Būstas turi būti patogus. Nenorime apsikrauti daiktais, todėl net varžybose laimėtų taurių ir medalių čia nesiruošiame vežtis”, – tikino L. Chatkevičiūtė.
Vietą naujuose namuose tikrai ras keli šokėjos sukurti paveikslai. Dailininko gyslelę turinti moteris tapo tuomet, kai aplanko įkvėpimas ir yra laisvo laiko.
„Pats kabinsiu paveikslus. Išmokau ir vinį į sieną įkalti, ir skylę sienoje išgręžti, ir kitus remonto darbus atlikti. Kol nebuvo namo, apie tai neturėjau nė menkiausio supratimo. Dabar daug ką galime pasidaryti savo rankomis.
Ne todėl, kad pinigų meistrams gailėtume. Patiems smagu karnizus tvirtinti, užuolaidas kabinti, net baldus rinkti. Juk čia mūsų pirmieji bendri namai”, – aiškino D.Vėželis.
– Šokių aikštelėje moterį visada veda vyras, tačiau gyvenime būna ir atvirkščiai. Kas lyderis jūsų poroje?
Lina: Neseniai viena asmeninį horoskopą man sudariusi moteris tvirtino, kad praėjusiuose gyvenimuose mes abu buvome lakūnai. Nors turime daug panašumų, iš prigimties esame skirtingi žmonės, kurie vienas kitą papildo, paskatina ir padrąsina.
Man kartais pritrūksta optimizmo, jo Donatas turi gerokai daugiau. Būna akimirkų, kad daug ir intensyviai treniravęsi nepatenkame į finalą ar užimame neaukštą vietą. Tada atrodo, kad pasaulis griūva, norisi viską mesti, daugiau niekada negrįžti į salę ir ieškoti naujos veiklos.
Tokiais momentais Donatas sugeba mane greitai nuraminti, padeda atsitiesti ir stumia kovoti toliau.
Donatas: Kaip aš Linos nedrąsinsiu kuo greičiau grįžti ant parketo, jeigu, be šokių, daugiau nieko rimta veikti nemoku.
Lina Vilniaus universitete baigusi vadybą, todėl ji turi daugiau galimybių imtis naujų iššūkių. O aš Lietuvos kūno kultūros akademijoje įgijau sportinių šokių trenerio specialybę, todėl man labiausiai rūpi šokti.
Su Lina esame nepanašūs. Tai labai gerai, nes turime skirtingų idėjų, kurias vėliau įgyvendiname kartu.
– Statyti namą pasišovė Donatas. O kieno mintis buvo kurti verslą ir atidaryti šokių aprangos dizaino studiją?
Lina: Studija – mano idėja. Ją paskatino menka šokių drabužių pasiūla. Tai matėme ir mes, ir daugelis kitų šokėjų. Nutariau, kad laikas imtis siūti aprangą šokėjams, ir neprašoviau.
Prieš penkerius metus studiją įkūrėme kartu su Donatu ir dar viena pasaulio sportinių šokių čempione Kristina Valiūnaite. Šioje studijoje esu atsakinga už vadybą. Dizainerio diplomą turinti Kristina kuria moteriškas sukneles, Donatas – vyrišką aprangą.
Mūsų siūtais drabužiais rengiasi garsūs Lietuvos šokėjai, televizijos šokių projektų dalyviai ir visi šokti mėgstantys žmonės.
Donatas: Turbūt keista, kad galiu sukurti fraką? Tačiau tiek metų šokant tai padaryti nėra labai sunku. Žinau, koks turi būti drabužis, kad jis ne tik gražiai atrodytų ir nepriekaištingai kristų.
Šokėjui labai svarbu, kad apranga būtų patogi šokti. Nieko bendra su šokiu neturinčiam dizaineriui pasiūti drabužį, kuris šokių aikštelėje nesuplyštų ir leistų laisvai judėti, vargu ar įmanoma.
– Kaip susidomėjote šokiais, ypač jūs, Donatai? Esate kilęs iš Elektrėnų, kur visi berniukai žaidžia ledo ritulį?
Donatas: Esu išbandęs daug ką. Ledo ritulio treniruotes taip pat lankiau, nes dalis jų vykdavo per kūno kultūros pamokas. Tačiau pasirinkau šokius, kuriuos lankyti pradėjau būdamas šešerių.
Lina: Aš nuo pirmos klasės Kaune lankiau gimnastiką, dailę ir smuiko pamokas. Antroje klasėje nieko nesakiusi tėvams nuėjau į šokių pamoką ir iš karto man buvo paskirtas partneris.
Šokti taip patiko, kad nedvejodama atsisakiau gimnastikos ir muzikos pamokų. Dailė su šokiais varžėsi ilgai. Net norėjau stoti į Vilniaus dailės akademiją, bet kai reikėjo rimtai pasirinkti, likau šokti. Kas žino, gal kaip dailininkė galėjau dar daugiau pasiekti. Juo labiau kad mano senelės brolis – žinomas dailininkas Aloyzas Stasiulevičius.
– Kada ir kaip tapote pora šokių aikštelėje? Juk gyvendami ir šokdami skirtinguose miestuose galėjote nesusitikti?
Donatas: Iš pradžių buvome varžovai. Aš turėjau šokių partnerę, o Lina – partnerį. Ne kartą mūsų poros varžėsi įvairiuose čempionatuose.
Lina: Varžybose dalyvaujantys šokėjai dažniausiai vieni kitus pažinojo bent iš matymo. Šokti kartu pradėjome, kai būdama 15 metų išsiskyriau su savo ankstesniu partneriu. Tuo pat metu Donatas išsiskyrė su savo partnere.
Abu nebeturėjome poros, tačiau beprotiškai norėjome šokti. Atstumas mums nebuvo kliūtis, nes Donatas jau anksčiau kelerius metus važinėjo treniruotis pas Jūratę ir Česlovą Norvaišas į Kauną. Jie vėliau tapo mūsų poros treneriais.
Donatas: Buvo gyvenime toks laikotarpis, kai beveik kasdien tiesiai iš mokyklos Elektrėnuose skubėdavau į autobusą ir važiuodavau į treniruotes, vykstančias už pusšimčio kilometrų.
Grįždavau vėlai vakare. Pavalgęs sėsdavau prie knygų. Persikelti gyventi į Kauną galėjau tik baigęs mokyklą. Su šokėju Arūnu Bižoku kurį laiką kartu nuomojomės kambarį. Lina gyveno pas tėvus.
– Kada tarp jūsų įsižiebė jausmai? O gal, kaip ne vieną šokėjų porą, jus tiesiog sieja pripratimas ir prisirišimas?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
