Iš devynių poezijai skirtų pirmadienių sostinės kavinės „In vino” terasoje A. Bialobžeskis dalyvavo trijuose – gegužės pabaigoje skaitė Jurgį Batrušaitį, birželio pradžioje dalyvavo vakare su poetu Rimvydu Stankevičiumi, liepos viduryje deklamavo Alvydo Šlepiko eilėraščius.
44 metų aktorius praėjusį mėnesį ištuštėjusiame Jaunimo teatre, kuriame dirba, įrašinėjo Maironio eilėraščių kompaktinę plokštelę – toks buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasiūlymas.
Tai – tikrai dar ne visas A. Bialobžeskio vasaros poetinių renginių repertuaras ir ne visi publikai pristatomi autoriai.
„Po R. Stankevičiaus vakaro „In vino” kartu su juo ir kitais poetais važiavome į Vytauto Mačernio gimtadienį Sedoje.
Gražiai vyksta Sedos žmonių akcija – prie poeto gimtosios Šarnelės padarytos septynios stotys pagal jo eilėraščių ciklą „Vizijos”, prie kiekvienos mokiniai paskaito po „Viziją”.
Kai apkeliaujamos visos stotys, Sedos bažnyčioje vyksta koncertas. Be to, poetai skaito savo eilėraščius, aš – V. Mačernio. Ir taip būna kiekvienų metų birželio 5 dieną.
Šį savaitgalį viešėsiu Šiauliuose. Tai irgi tradicinis dalykas – visas šio miesto bulvaras skiriamas menams – dailei, muzikai, literatūrai.
Prie knygyno padaroma aikštelė, kurioje ir skaitome poeziją.
Dar viena tradicija – rugpjūčio pabaigoje Nidos kavinėje „In vino” vykstantys poezijos skaitymai. Jie rengiami terasoje ant stogo – matyti tiek Parnidžio kopa, tiek jūra, tiek marios. Pati erdvė – jau poezija.
Jeigu lyja, persikeliame į vidų, kaip pernai buvo per šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos kūrybos skaitymo vakarą”, – savo poetinius vasaros maršrutus vardijo A. Bialobžeskis.
– Andriau, ko jūs ieškote poezijoje, kai renkatės, ką skaityti?
– Dabar sutrūkinėjęs, iškarpytas laikas – mažai bendraujame, daug laiko atima internetas. Gyvename plokščią gyvenimą. O poezija – vertikalus dalykas.
Pavyzdžiui, su R. Stankevičiumi mes mąstome ta pačia kalba. Jo poezijoje – mūsų gyvenimas, atpažįstamas iki kaulų smegenų.
Poezija aktoriui – geras urvas. Gali joje atrasti emocijų, kurios tau reikalingos, ir asociatyviai sukurti siužetą.
Be to, žmonės mėgsta klausytis poezijos, vertina šį brangakmenį. Gerai, kad nemasiškai.
– Ar kada nors buvo tokių vakarų ar akimirkų, kad žmonės visiškai neklausytų jūsų skaitomos poezijos?
– Niekada. Paklausyti poezijos ateina tie žmonės, kurie žino, kur ir dėl ko eina. Nėra taip, kad lyg į cirką eitų pažiūrėti, kas gi čia bus.
Tarkime, Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje visada būna labai daug jaunimo.
Jie išties atidžiai klausosi skaitomų eilėraščių. Šioje bibliotekoje daug sykių skaičiau. Kaip ir Šiaulių „Laiptų” galerijoje. Net mažiausiuose miesteliuose žmonės ateina paklausyti poezijos, o ne šiaip sau.
Prieš daugybę metų aš ir pats labai mėgdavau vaikščioti į sostinės Aktorių namų salytę, kai joje poeziją skaitydavo Laimonas Noreika, Arnas Rosenas. Man tai darė nepaprastą įspūdį.
– Kiek seniai skaitote poeziją? Ar buvo kokia nors ryški akimirka, kurią ir nusprendėte imtis šio užsiėmimo?
– Pirmiausia su poetu Alvydu Šlepiku studijavome viename kurse.
Bendraudamas su juo, galima sakyti, patekau į poezijos vidų – mačiau, kaip ji kuriama.
O viešai skaityti eilėraščius pradėjau 1993 metų sausį. Tuo metu dar gyvavo Menininkų rūmai, dabar ten įsikūrusi Prezidentūra.
Taigi tada vyko jaunųjų talentų pristatymas liaudžiai, dominavo muzika, o mes su kolege Jolanta Dapkūnaite buvome pakviesti paskaityti eilių.
Tais laikais muzikantai mėgdavo, kad kas nors per pertraukėles tarp muzikos kūrinių paskaitytų eilėraščių, kitaip tariant, duotų jiems atsikvėpti.
Turėjau paruošęs S. Gedos eilėraščių ciklą „Nakties žiedai”, skirtą prancūzų poetui François Villonui.
Tie eilėraščiai – aštrūs, apie kekšes. Viename jų yra ir tokios eilutės: „Kas lieka iš moters – pasaulio skylė.”
Per repeticiją tai išgirdusi koncerto rengėja paprašė, kad to neskaityčiau. Padariau kompromisą – perskaičiau keturis iš penkių to ciklo eilėraščių. Taip S. Geda buvo išcenzūruotas laisvoje Lietuvoje.
– Jūs skaityti eilėraščių keliaujate ne tik vienas, bet ir su poetais?
– Bendrus poezijos skaitymo vakarus rengiame su Domantu Razausku ir R. Stankevičiumi, kurie poezijos pristatymams randa naujų formų.
Man patinka važinėti su poetais, klausytis, kaip jie patys kalba apie poeziją. O jiems labai nepatinka, kaip jų eilėraščius skaito aktoriai.
Kai jie pradeda apie tai tarpusavyje kalbėtis, nusisuku į langą arba apsimetu, kad pats esu poetas.
– Girdėjau tokią legendą. Garsiojo rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo Marina Tarkovskaja, išklausiusi, kaip jūs deklamuojate Arsenijaus Tarkovskio poeziją, jus esą pagyrė, nors nemėgsta girdėti, kaip aktoriai interpretuoja jos tėvo eilėraščius.
Kiek čia tiesos?
– Man išties sakė, kad M. Tarkovskaja tiesiog nepakenčia, kaip rusų aktoriai deklamuoja A. Tarkovskį.
Kai Marina prieš porą metų viešėjo Vilniuje, viešnagės rengėjams pavyko ją nuvesti į A. Tarkovskio poezijos vakarą kavinėje „In vino”.
Skaičiau rusiškai. Ne pirmą kartą ten skaičiau šio poeto eilėraščius – poezijos vakarų „In vino” režisierius Rokas Ramanauskas vis paskiria man šį vaidmenį. Tą vakarą, atrodo, neprastai pavyko.
O šiemet balandžio pradžioje kino centre „Skalvija” buvo minimas Andrejaus Tarkovskio 80-metis. Buvau paprašytas paskaityti ištraukų iš šio režisieriaus scenarijaus „Hofmaniana”.
Be to, man paskambino režisierė Dalia Rust, kuri kuria filmą apie M. Tarkovskają, ir jos vardu paprašė, kad paskaityčiau dar ir vieną Arsenijaus eilėraštį.
Sutikau.
Tada D. Rust įėjo į sceną ir pasakė, kad Marina siunčia man hiacintą, mėgstamiausią Andrejaus gėlę, kurią ji kasmet dovanodavo jam per gimtadienį, o dabar dovanoja man – už aną vakarą, vykusį prieš dvejus metus.
Tiesą sakant, praradau kalbos dovaną.
Ėjau visas nuskaidrėjęs per miestą. Stovi dabar namuose vazonas su hiacintu.
Gražus augalas. Išsiaiškinau, kaip jį prižiūrėti.
– Ar poezijos skaitymai „In vino” terasoje – tvirta vasaros tradicija?
– Vakarus šioje kavinėje prieš šešerius metus pradėjome būtent nuo A. Tarkovskio poezijos. Šie vakarai – Kristupo Baublio ir R. Ramanausko sumanymas.
Kai Rokas man pasakė, kad skaitysime A. Tarkovskį rusiškai, pamaniau, kad jam ne visi namie.
„In vino” renkasi smagi mūsų kartos kompanija, bet abejojau, kad ji klausytųsi poezijos rusiškai. Tačiau nuostabiai pavyko.
Tada ir prasidėjo. Dabar tie vasaros pirmadieniai su poezija – įprastas ir labai reikalingas dalykas.
Mes, aktorių branduoliukas, kiekvienais metais laukiame, kokius vaidmenis pasiūlys mūsų imperatorius Rokas.
Toje kavinėje per tuos metus nuskambėjo išties daug poetų kūrinių – Aleksandro Bloko, Josifo Brodskio, Boriso Pasternako, Vladimiro Nabokovo, Davido Samoilovo, Genadijaus Špalikovo, Jurgio Baltrušaičio S.Gedos, Antano A. Jonyno.
Skaitė ir patys poetai – Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas, R.Stankevičius.
Kiek suksi, poezija – teigiama niša.
Kai vykstu į poezijos vakarus, po skaitymo visada pasilieku pabendrauti su klausytojais. Būna labai smagu.
Nors daug kam atrodo kitaip, tačiau Lietuvoje yra daug žmonių, mėgstančių poeziją. Juk jei skaitai vienas, o tavęs paklausyti susirenka per šimtą žmonių, tai nėra mažai.
Ir visas šimtas klausytojų valandą klaidžioja po eilėraščių galaktikas.
Po poezijos skaitymo vakarų apima labai gera savijauta. Atsiranda laisvumo, pakylėjimo, pilnatvės jausmas.
Aktorius priklauso ir literatūros pasauliui
Rimvydas Stankevičius
Poetas
„Su A. Bialobžeskiu kūrybiškai bendradarbiaujame jau kone dvi dešimtis metų. Tai vienas iš nedaugelio aktorių, kurį be didelių išlygų galima vadinti ir literatūros žmogumi. Andriaus išskirtinumas yra tas, jog jis poezijos knygą į rankas ima ir eiles skaito ne tam, kad išsirinktų, ką deklamuoti scenoje, – poezija yra natūrali jo pasaulio dalis, padedanti įdomiau, giliau, visavertiškiau gyventi. Neabejoju, kad poezija maitina ir jo aktorinį meną. Kaip tik tai ir vien tik tai leidžia aktoriui būti geru poezijos skaitovu – būtina perprasti ne tik poezijos melodiką, ritmiką, bet ir skaitomo eilėraščio turinį, į ką dauguma vien A. Čechovą skaitančių aktorių nekreipia nė menkiausio dėmesio. Jie stengiasi ne perteikti prasmę, o pademonstruoti visą akustinės vaidybos spektrą (nepamiršdami bent kartą sušukti ir bent kartą sušnabždėti), išmoktą per scenos kalbos paskaitas. Iš Andriaus profesijos brolių ir seserų, skaitančių poeziją, malonu klausytis G. Urbonaitės, V. Masalskio, J. Onaitytės, A. Kelerio, D. Jankauskaitės, dar keleto... Likusiai daugumai savos poezijos skaityti nepatikėčiau – tąsyk geriau jau pats!”
