Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina karštą vasaros popietę leido žirgyne Riešėje – tądien jos šešiametė duktė Amelija pirmą kartą sėdo ant žirgo. Moters šypsena liudijo: atostogos su dukterimi ir vyru, klubų „Exit” barų vadovu Arnoldu Zariankinu (39 m.) buvo ilgai lauktos. Nors pati Olga tikina negalinti gyventi be scenos.
Ugninio Žirgo metais gimusi Olga visos fotosesijos metu meiliai glaudė prie savęs gražuolį ristūną Bosą. Raita ant žirgo su mirštančios gulbės kostiumu primabalerina metė iššūkį nuobodžioms atostogoms ir iki teatro sezono pradžios dar žada įdomiai papramogauti.
– Vasara greitai pralekia, turbūt branginate kiekvieną laisvą dieną?
– Stengiuosi kuo daugiau nuveikti ir pailsėti per vasaros atostogas, nes teatro sezono metu daug dirbame. Devyni darbo mėnesiai išsekina ir kūną, ir sielą, todėl vasarą stengiuosi kur nors išvykti ir atsigauti.
Bet ši vasara man sunki. Gal neturėčiau skųstis, kad man buvo atlikta sudėtinga kojos operacija, kad po didelio fizinio krūvio puoliau į depresiją. Tos dvi savaitės po operacijos, kai negalėjau nei vaikščioti, nei dirbti, man buvo kančia.
Negaliu sėdėti namuose nieko neveikdama, man reikia veiklos. Todėl atrodė, kad mano kūnas ir smegenys visiškai išdžiūvo.
Dabar, kai pamažu atsigaunu, stengiuosi visą savo laiką skirti dukteriai ir vyrui Arnoldui. Mes daug keliaujame, norime dukteriai Amelijai parodyti Lietuvą.
Kartais veikiame ką nors neįprasta, pavyzdžiui, šiandien atvykome į žirgyną pajodinėti. Pati dievinu žirgus, jodinėju kasmet.
Nesu namų šeimininkė, kuriai patinka sėdėti ir gaminti namuose, neturiu ir sodybos, todėl stengiuosi susirasti vis kitokios įdomios veiklos.
Atostogauti šiltuosiuose kraštuose vengiu, man labiau patinka mūsų pajūris, kur gali atsigauti, ypač jei turi ne tiek daug atostogų.
Nesu ir vakarėlių liūtė, visuomet atsargiai renkuosi, kur verta nueiti.
Turiu mane palaikančių draugų, kuriems ir naktį galėčiau paskambinti ir išsipasakoti, tik laiko susitikti lieka vis mažiau.
– Kiek laiko teatro sezono metu galite skirti dukteriai?
– Ne tiek ir daug. Tačiau nesigailiu dėl to, kad negaliu jai skirti daug laiko. Man labai pasisekė, kad mano mama gali rūpintis anūke, – Amelija saugi su ja.
Visą save skiriu darbui, teatras man yra antrieji namai. Dar būdama maža žinojau, kuo būsiu. Šiuo metu neįsivaizduoju savęs be teatro, todėl kartais vasara man būna sunki, pasiilgstu žiūrovų, gerbėjų.
– Ar Amelijai patinka spektakliai, kuriuose šoka jos mama?
– Amelija nėra tokia kaip aš. Aš esu antroji balerinų karta mūsų šeimoje, todėl mano gyvenime viskas klostėsi kiek kitaip. Laukiu, kada ji pati norės eiti žiūrėti spektaklių ir kada pati nuspręs, ar nori būti balerina, ar ne. Mano mama trokšta, kad Amelija lankytų baleto mokyklą, o aš norėčiau, kad ji eitų savo keliu.
– Kas jums labiau patinka – keliauti su šeima ar vienai per gastroles?
– Labai mėgstu keliauti ne gastrolių metu. Nuo vaikystės myliu gamtą, nors su palapinėmis retai kur nors išvykstu.
Anksčiau su tėvais savaitėmis gyvendavome miškuose, prie ežero. Skambėdavo draugų juokas, degdavo laužas, būdavo labai gera.
Gastrolėse irgi smagu, tik labai skiriasi publika. Pavyzdžiui, italai ar ispanai labai audringai reaguoja į spektaklį, trypia kojomis, šaukia. O lietuviai santūresni, tačiau labai nuoširdūs, todėl juos labai myliu. Jaučiu nuolatinį savo gerbėjų palaikymą – jie ateina pažiūrėti, kaip tobulėju.
O viena niekuomet niekur nevykstu. Turėčiau supykti ant viso pasaulio, kad išvažiuočiau viena. Šiuo metu dažniausiai keliauju su vyru ir dukterimi, tiesa, tik po Lietuvą, pavyzdžiui, praėjusią savaitę lankėmės Molėtų observatorijoje. Kur nors toliau dar per anksti vykti, Amelija yra nerami, kartais mėgsta ožiuotis.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
