Aukso medalį į Lietuvą parvežusi L. Asadauskaitė išpildė dukteriai duotą pažadą

„Visus metus iki olimpiados lentynoje šalia kitų trofėjų buvau pasidėjusi popierinį aukso medalį, nes tikėjau, kad jis virs tikru apdovanojimu”, – pasakojo vilnietė, Londono olimpinių žaidynių čempionė Laura Asadauskaitė (28 m.). Prieš savaitę penkiakovininkė išmetė popierinį medalį ir jo vietoje pakabino sunkiu prakaitu iškovotą auksinį.

Olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė puikiai atrodo vilkėdama romantiško stiliaus dizainerės Ramunės Piekautaitės kurtą suknelę.<br>R. Neverbickas
Olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė puikiai atrodo vilkėdama romantiško stiliaus dizainerės Ramunės Piekautaitės kurtą suknelę.<br>R. Neverbickas
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Peršonytė („Stilius")

Aug 22, 2012, 11:12 AM, atnaujinta Mar 17, 2018, 5:54 AM

Prieš pusantrų metų su didžiuoju sportu atsisveikinusio Lauros vyro Andrejaus Zadneprovskio (38 m.) apdovanojimų kolekcija gausesnė, tačiau žmonos iškovoti titulai svaresni.

Penkiakovininkės iškovotas olimpinis aukso medalis puikiai įsikomponavo šalia sutuoktinio olimpinių sidabro ir bronzos medalių. Gausioje sportinių trofėjų lentynoje yra ir 2011 metais pasaulio čempionate Lauros iškovotas bronzos medalis, tais pačiais metais finaliniame pasaulio taurės etape – sidabro medalis, 2012 metais Europos čempionate iškovotas aukso medalis ir šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurė.

Tarp svarių eksponatų vietą rado ir „Šaulio” statulėlė, L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei įteikta kaip geriausiai 2011 metų sportininkei.

Dar gerokai prieš olimpiadą sporto žinovai kalbėjo, kad Laura yra puikios sportinės formos ir iš Londono turėtų parvežti kokios nors spalvos medalį.

Geriausia praėjusių metų Lietuvos sportininkė gerbėjų lūkesčius pateisino su kaupu.

Kai susitikome su olimpine čempione pokalbio, buvo praėjusios tik dvi paros nuo jos grįžimo iš Londono.

Į susitikimą atskubėjusi Laura atrodė lyg paauglė. Smulki, nedidelio ūgio atletė mūvėjo džinsus, plaukus buvo susisegusi linksmais vaikiškais segtukais su gėlytėmis. Energingos, linksmai nusiteikusios moters veide nebuvo matyti nė lašo nuovargio.

Tik nuolat skambantis telefonas išdavė, kad sportininkė dar neturi ramybės ir laiko sau.

„Nuovargį jaučiu. Tačiau pergalės džiaugsmas mane vis dar įkrauna. Kai nurims olimpinių žaidynių atgarsiai, baigsis sveikinimai, susitikimai, interviu, fotosesijos, tada su šeima pabėgsime į kokį nors ramų gamtos kampelį”, – planavo Laura.

L. Asadauskaitės laukia ne tik susitikimai su žurnalistais ar draugais, bet ir šeimos reikalai.

Moteris prasitarė, kad reikėtų nuvesti dvejų metų dukterį Adrianą pas gydytoją paskiepyti ir patikrinti sveikatos, nes tai darė tik prieš pusmetį. Taip pat būtina surasti laiko užrašyti dukterį į vaikų darželį.

Nors mažąją Adrianą auginti padeda ir sportininkės mama, ir vyras Andrejus, taip pat jo tėvai, brolis, Laurai veiklos taip pat užtenka.

Iki olimpiados sportininkė laikėsi griežto grafiko. Tris dienas per savaitę treniruotės prasidėdavo aštuntą valandą ryto ir trukdavo iki septintos valandos vakaro su vienos valandos pietų pertrauka. Dvi dienas sportininkė treniruodavosi pusdienį.

Vakarais Lauros laukdavo namų ruoša, bendravimas su dukterimi.

„Laukdamasi kūdikio galvojau: kaip gerai – bent metus pailsėsiu nuo sporto. Iki tol sportavau aštuoniolika metų. Bet gimus dukteriai, nors ir užgulė kiti rūpesčiai, sportuoti vėl norėjau. Atgauti puikią formą buvo nelengva, tačiau viskas puikiai pavyko”, – džiaugėsi olimpinė čempionė.

A. Zadneprovskis nemažai prisidėjo, kad šiuolaikinės penkiakovės varžybose Laura pratęstų pergalingas jo tradicijas.

„Andrejus – puikus penkiakovės specialistas. Jis visą laiką buvo ir yra mano idealas”, – sutuoktinį gyrė L. Asadauskaitė.

– Ar didelė auksinės pergalės kaina?

– Didelė. Teko daug dirbti, pasiaukoti. Turėjau atsisakyti pramogų, švenčių. Kai sieki didžiojo tikslo sporte, negali atsipalaiduoti, ilsėtis, kada nori. Vasarą – pats varžybų įkarštis, vyksta svarbiausi čempionatai. O kai turi šeimą, vaiką, viską suderinti dvigubai sunkiau.

– Kaip šeima jus pasveikino su iškovotu olimpiniu aukso medaliu?

– Pirmieji pasveikino vyras ir duktė. Jie mano kovą stebėjo per televizorių. Žinau, kad visi artimieji ir draugai labai už mane sirgo, meldėsi, išgyveno.

Vos išlipusi iš lėktuvo akimis puoliau ieškoti vyro ir dukters. Išvydusi būryje žmonių iškart puoliau jiems į glėbį. Andrejus įteikė gėlių.

Po oficialių sveikinimų ir iškilmingos sutiktuvių ceremonijos dar tą patį pirmadienio vakarą nuvažiavome į draugo restoraną, ten su nedideliu šeimos ir bičiulių būreliu atšventėme mano pergalę.

Be galo buvau pasiilgusi dukters, nes jos nemačiau kelias savaites. Buvau išvykusi į užsienį, kad geriau pasirengčiau olimpiadai. Vilniuje nelabai yra galimybių treniruotis, nes vasarą uždaryti baseinai, nėra su kuo fechtuotis, turime tik kelis žirgus.

Rengtis olimpiadai reikėjo išskirtinių sąlygų. Tačiau man, kaip motinai, išsiskyrimas su vaiku buvo skausmingas.

Paprastai stengiuosi kuo rečiau išvykti į užsienį, nes vaikas man yra už visas pergales svarbiausias. Visada sakiau, kad ir būdama namuose su dukterimi galiu pasirengti svarbioms varžyboms, nors taip dvigubai sunkiau.

– Ar prieš olimpiadą turėjote kokią nors nuojautą? Žmogui, mokančiam savęs klausytis, intuicija dažnai sufleruoja ateities perspektyvas.

– Tris savaites iki olimpiados atidžiai klausiausi savęs. Pavyzdžiui, jei vidinis balsas sakydavo, kad turiu praleisti treniruotę, taip ir padarydavau.

Siekiau atvažiuoti į olimpiadą gerai pasirengusi, stipri, savimi pasitikinti. Išsikėliau tikslą kovoti lengvai, su entuziazmu.

Manau, kad man pavyko su savimi susitarti. Likus kelioms dienoms iki olimpinio starto jaučiau, kad esu puikios formos ir galiu gerai startuoti.

Bet penkiakovėje reikia ir sėkmės, pavyzdžiui, traukiant burtus, kuriuo žirgu josi. Žinojau: jei sėkmė bus mano pusėje, nugalėsiu.

Be to, dar iki olimpiados visi aplinkui kalbėjo, kad turėčiau parvežti medalį. Klausydama pati patikėjau didžiosios svajonės išsipildymu.

– Kas dėjosi jūsų viduje pirmomis minutėmis suvokus, kad tapote olimpine čempione?

– Ir tikėjau, ir netikėjau tuo, kas įvyko. Buvau apimta ekstazės. Gal taip neįprastai jaučiausi todėl, kad tai pirmasis mano iškovotas olimpinis medalis. Tai buvo mano antroji olimpiada. Prieš ketverius metus Pekino olimpinėse žaidynėse buvau penkiolikta.

– Ar spėjote Londone pamatyti ką nors įdomaus?

– Į olimpiadą atvažiavau dieną prieš startą. Aišku, gaila, kad mano varžybos vyko paskutinę olimpiados dieną ir negalėjau pamatyti ko nors daugiau.

Jei atvirai, net nepajutau tikrosios olimpinės dvasios. Žaidynių atidarymą ir daugelį kitų varžybų žiūrėjau per televizorių.

Aš paskutinė iš lietuvių atvykau į olimpiadą. Daugelis sportininkų jau buvo spėję iš jos net sugrįžti. Pavyzdžiui, kai Vilniaus rotušėje vyko iškilmingas plaukikės Rūtos Meilutytės sutikimas, aš dar buvau namuose.

Sąmoningai norėjau atvykti į Londoną prieš pat varžybas, kad patirčiau mažiau streso. Maniau: atvažiuosiu, nespėsiu net įsigilinti, kas vyksta, startuosiu ir išvažiuosiu.

Viskas ir įvyko greitai, kitą dieną reikėjo išvažiuoti. Olimpiados uždarymo nespėjau pamatyti, nes po varžybų reikėjo pereiti dopingo kontrolę.

– Dar sausio mėnesį sakėte, jog norėtumėte, kad vyras Andrejus į olimpines žaidynes vyktų kartu, bet paskui tos minties atsisakėte.

– Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad Andrejus vyks į Londoną ir morališkai palaikys. Bet nutariau vykti viena.

Kai kada būna, kad nesiseka, tarkim, fechtavimosi rungtyje. Andrejus imdavo nervintis, jo emocijos persiduodavo man. Jis pradėdavo siūlyti savo variantus, aš bandydavau klausytis nurodymų, bet man nepavykdavo, imdavau dar labiau stresuoti.

Todėl viską apgalvojusi paprašiau, kad vyras liktų namuose. Patikinau, kad susitvarkysiu.

Londone iš pradžių fechtavimosi rungtyje man nelabai sekėsi, nes trukdė šurmulys, pompastiška atmosfera – tai veikia psichologiškai. Bet sugebėjau susikoncentruoti ir pabaigoje labai gerai koviausi. Šioje rungtyje buvau trečia.

– Sakėte, kad aukso medalį skiriate dukteriai Adrianai.

– Tai – ištisa istorija.

Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.