Garbingas regalijas įteikęs Artūras Zuokas sakė, kad mintis suteikti garbingą titulą A. Kaušpėdui kilo po režisierės Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją" premjeros. Jame ji nuosekliai papasakojo „Anties" istoriją bendrame Lietuvos Sąjūdžio ir nepriklausomybės siekio kontekste.
Savo padėkos kalboje A. Kaušpėdas pabrėžė, kad myli ne tik Vilnių, bet ir Kauną, nes jame pragyveno 26 metus.
„Kaune gimė „Antis“, pripažinimo ji sulaukė Vilniuje. Sostinėje gimė Sąjūdis, bet kovingiausia jo grupė veikė Kaune“, -- paraleles išvedė architektas.
A.Kaušpėdas ir oficialios ceremonijos metu sugebėjo įvesti „antiškų“ štrichų. Pasižadėjęs daugiau su Vilniumi nesiskirti ir norėdamas pabrėžti meilę gimtam miestui, jis užtraukė posmą iš savo dainos „Kontrolierė“: „Meilė nežino ribų/Žymėsiu talonus už du/Didžiulę švelnumo arką/Pastatysiu troleibusų parkui“.
- Kokių minčių kilo sužinojus, kad jums bus suteiktas miesto garbės piliečio vardas? - "Lietuvos rytas" paklausė A.Kaušpėdo.
- Tokiam Vilniaus mero ir miesto tarybos sprendimui greičiausiai įtakos turėjo tai, kad šįmet sukanka 25 metai „Anties" sumanytam festivaliui „Roko maršas per Lietuvą". Ta proga surengėme koncertų turą per šalį.
„Anties" vardas susijęs su neįtikėtina praeitimi, bet svarbu, kad ir dabar nesustojome, bendraujame su jaunimu ir agituojame už lietuvybę. Aš už lietuvišką roką, nenorėčiau, kad jis taptų absoliučiai kosmopolitišku ar reiškiančiu vien tik pramogą. Norėčiau, kad jis būtų intelektualus ir socialiai svarbus. Kad būtų gerai pasūdytas, aštrus, o ne kaip spurga su uogiene.
Manau, kad mums tai pavyko. 2007 metais „Antis" grįžo į sceną ir štai jau penkerius metus judame kartu su muzika.
- Miesto garbės piliečio vardas įpareigoja, padidina atsakomybę?
- Taip, žinoma. Stengiuosi netgi smulkmenose būti garbingas. Būtų negražu, jei mane gerbiantys nusiviltų. Nusivylimas atima jėgų, o mums visiems dabar jų ypatingai reikia.
Išgyvename nepaprastą laiką -- pereiname į naują gyvenimą. Jis bus šviesesnis, smagesnis ir gražesnis. Kodėl? Todėl, kad mes visi įsitikinsime, jog aukščiausia ir geriausia gyvenimo forma yra bendradarbiavimas, sugyvenimas, pagarba vienas kitam ir meilė.
Iš sovietizmo gavome baimės, patirta prievarta sustiprino kai kuriuos mūsų savigynos instinktus. Iš vulgaraus kapitalizmo perėmėme individo išaukštinimą, beatodairišką konkurenciją. Visa tai kartu sudėjus gaunasi nemalonus naujojo lietuvio paveikslas. Tai ir yra didžiausia mūsų visuomenės piktžaizdė -- buržuazinis „homosovieticus".
- Pereisime į naują gyvenimą? Juk aplink tik ir girdėti, kad reikia bėgti iš šios varganos šalies ir geresnio gyvenimo ieškoti kitur.
- Ramūs ir savimi pasitikintys žmonės taip nekalba. Jie supranta, kad reikia ne kaltinti kitus, o patiems tobulėti, nugalėti savyje blogus dalykus. Pavyzdžiui, savo verslą tvarkyti tvariai - ne engti tuos, kuriems moki atlyginimą, o globoti ir traukti paskui save. Taip pat -- aiškinti kitiems sugyvenimo, bendradarbiavimo logiką ir galią. Taip pagaliau suprasime, kad esame viena šeima - lietuviai.
- Jūsų globali vizija žavinga. Bet kaip ją priderinti konkrečiam žmogui - vos galą su galu suduriančiam?
- Galbūt iškeliame sau per aukštus gyvenimo standartus. Bet nepagalvojame apie aukštus bendrabūvio standartus. Problema ta, kad matome pasaulį materialinėje plotmėje, o dvasinė tarsi nesvarbi.
Galiu užtikrinti, kad yra priešingai. Jeigu jūs bandysite TAPTI, o ne TURĖTI, tas tapsmo procesas galų gale atneš šlovę, pinigus ir materialinę gerovę -- tie dalykai ateis tiesiog nepastebimai, bet tik tada kai TAPSITE SAVIMI.
Reikia nesureikšminti materialių dalykų, o sutelkti dėmesį į savo asmeninę raidą -- reikia mylėti, gerbti save, savo kūną, galvą, širdį. Palaikyti savo gyvastį ir nežudyti savęs iliuzijomis, alkoholiu, cigaretėmis, narkotikais ir panašiai.
- Jūs niekada nerūkėte?
- Rūkiau, gėriau - viską dariau. Bet šiuo metu gerokai išblaivėjau. Nesakau, kad būtina imti ir daryti, taip kaip aš. Kiekvienas turi praeiti savo kelią. Bet būtinai praeiti, o ne sustoti. Reikia daryti savo klaidas -- jos lygiai taip pat yra mūsų gyvenimo rezultatas kaip ir pergalės. Tik gal mus auklėja net stipriau nei pergalės.
Myli du miestus
- Vis dėlto iki šiol jūsų vardas dar asocijuojasi ir su Kaunu, kur pragyvenote 26 metus. Ar nejaučiate nostalgijos šiam miestui?
- Net ir gyvendamas Kaune siela buvau Vilniuje. Juk čia gimiau ir užaugau. Į Kauną atvykau gavęs paskyrimą, kai įsigijau tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute architekto specialybę.
Nors grįžau į Vilnių, myliu ir laikinąją sostinę. Esu dvimiesčio pilietis, kuriam Vilnius ir Kaunas -- tai viena visuma. Viena kitą papildanti, kaip žmogaus kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai.
Į sostinę važinėdavau kelis kartus per savaitę - čia vykdavo „Anties" repeticijos, gyveno draugai, vyko projektai. Taip ir dainą parašiau „Tarp Vilniaus ir Kauno".
Dažnai važinėdavau traukiniu ir tai man nebuvo kančia -- kelionės metu atlikdavau daug darbų, rašydavau dainų tekstus. Važiuoji -- ir mąstai, stebi besikeičiančius vaizdus, ateina naujų minčių. Atsimenu tą puikią savijautą.
Keliavimas jau yra mano kraujyje. Mudu su žmona Vilija, kai tik galime, vykstame į pažintines keliones. Jos sustiprina motyvaciją gyventi.
- Ar kelionė nėra tik apgaulinga pertrauka, kuri tik suerzina? Pamačius kitokio gyvenimo dar skaudžiau grįžti kasdienybėn.
- Nesu nervingas ir manęs tai neerzina. Jei nustembu ką nors pamatęs, ko net būtų galima pavydėti, tai tiesiog įsirašau į savo atmintį ir bandau tą informaciją panaudoti grįžęs. Esu architektas -- kuriu kitų žmonių, organizacijų gyvenimo, darbo sąlygas. Architektas turi būti plataus akiračio, išmintingas, jokiu būdu ne orientuotas į save -- o į kitų žmonių poreikius ir gyvenimą.
- Gal toks užmojis labiau tiktų gydytojui ar kunigui?
- Netraktuoju architektūroje savęs kaip menininko, save matau kaip pagalbininką, konsultantą, , žmonių gyvenimo aplinkybių bei sąlygų kūrimo bendraautorių. Todėl man visiškai nesvarbus nuveiktų darbų sąrašas.
Galima dirbti ir dėl sąrašo, bet tai banalu. Galima būti architektu, kuris dirba ne tam, kad įsiamžintų, o kitiems padėtų. Gal neišsipildęs mokytojas manyje gyvena...
- Ar galynėdamasis su kasdienybe randate laiko pasidžiaugti Vilniumi?
- Iš tiesų laiko stygiaus problema kankina aktyvius žmones. Mane taip pat. Bet kartais taip pasiilgstu savojo miesto, kad bent važiuodamas namo prasuku automobiliu pro Senamiestį. Arba sumanau kur nors nueiti pavalgyti ir iki tos vietos žygiuoju pėsčiomis.
- Jei dabar galėtumėte baigti darbą ir išeiti pro duris -- į kurią Vilniaus vietą pasuktumėte?
- Eičiau pasivaikščioti į Rotundo gatvelę, atsiremiančią į Gedimino prospektą. Ten aš užaugau, būtinai užsukčiau į gimtą kiemą. Brangi ir Pilies gatvė -- joje prabėgo pirmieji treji mano gyvenimo metai.
Gyvenimas neina vakarop
- Populiaru kalbėti apie keturiasdešimtmečio krizę. Jums -- 59-eri metai. Ar nesijaučiate kai kada pavargęs nuo pastangų gyventi, žadinti kituose jo geismą?
- Nesu sintetinis ar akmeninis, būna ir man liūdnų dienų, bet niekada nejutau, kad mano gyvenimas eina vakarop. Man atrodo, kad gyvenimas tampa vis pilnesnis, nes aš siekiu tapti pilnesnis vidumi.
Man padeda viena įžvalga, kurią perpratęs labai apsidžiaugiau. Vienas didžiausių mano siekių -- įdomi vienatvė. Turininga vienatvė. Kai esu vienas su savimi -- man įdomu, puikiai leidžiu laiką. Kai kurie žmonės iš viso negali būti vieni, jiems tai tuščias laikas. Tai štai galbūt reikėtų pildyti save vien tam, kad išvengtum šios nelaimės.
- Bet žmogui tingu, keblu ar tiesiog sunku kasdien save tobulinti. Kaip tai darote jūs -- juk kasdienybė mus dažnai būna įvariusi į kampą?
- Labai svarbu turėti aplink save teigiamą lauką -- šeimą, draugus, bendradarbius. Ir negyventi įtampoje su jais, o draugauti ir bendradarbiauti.
Tuomet nepaprastai viskas lengva, nėra jokios kančios dirbti net ir kasdienius darbus. Daug kas priklauso nuo to, kaip mes matome pasaulį ir kuo tikime. Galbūt keista, bet galioja dėsnis, kad kokį pasaulį matome, toks jis ir yra. Kuo tikime - taip ir atsitinka.
Tikiu Kūrėju. Jaučiu save kaip labai milžiniško pasaulio, kurį sutvėrė Kūrėjas, mažytė, bet svarbi dalis. Kaip Visatos atomas, be kurio jos nebūtų. Ir atvirkščiai.
Tikiu, kad man išėjus Kūrėjas patikės idomių darbų -- galbūt suprojektuoti originalią planetinę sistemą.
***
Žymiausi darbai
Nuo 1993 metų Algirdas Kaušpėdas -- bendrovės „Jungtinės pajėgos" direktorius.
Suprojektavo 5 ligonines, 3 iš jų pastatytos Kaune.
Suprojektavo ir pastatė daug gyvenamųjų namų Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje.
Sukūrė kartotinių gyvenamųjų namų projektų pardavimo sistemą, išleido 10 tokių namų projektų katalogų. Taip bandė kelti architektūrinę kultūrą Lietuvoje.
Kaip vadovas dirbo prie daugelio projektų. Paskutinis šiuo metu statomas Vilniuje - gyvenamasis kompleksas „Antakalnio terasos".
***
Vilnius turi 10 garbės piliečių
Islandijos užsienio reikalų ministras Jon'as Baldvinas Hannibalssonas, JAV prezidentas Ronaldas Wilsonas Reaganas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, dirigentas, muzikantas, visuomenės veikėjas Mstislavas Rostropovičius, JAV Atstovų rūmų pirmininkas Hastertas Johnas Dennis, poetas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, poetas Justinas Marcinkevičius, JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis, profesorius, buvęs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, architektas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, kultūrinio politinio fenomeno roko grupės „Antis" įkūrėjas Algirdas Kaušpėdas.
