dizainerė Daiva Urbonavičiūtė (39 m.) kuria kasdien. Jai pavyko įveikti
šeimos krizę, kurią patyrė su reklamos kūrėju Skomantu Janoniu (28 m.).
„Dabar šeimoje viskas puiku”, – džiaugsmu tryško mados kūrėja.
Žvelgiant į ryškiais apdarais pasipuošusią ekstravagantiškąją mados kūrėją išnyksta liūdesys ir rūpesčiai. Ji visada išskirtinai spalvinga – ar už lango būtų žiema, ar vasara.
Bėgantys metai, patirtis ar išgyvenimai neįspaudė jos veide nuovargio žymės. Daiva žaisminga kaip mergaitė.
Kai pabandžiau D. Urbonavičiūtei pasakyti komplimentą, kad pastaruoju metu ji atrodo išgražėjusi ir atjaunėjusi, išgirdau vos ne nusivylimą: „Tai blogai, jeigu susidaro toks įspūdis.”
Negi ji nori atrodyti kaip nuobodi, nuo gyvenimo pavargusi moteris?
„Taip, kaip sena ragana”, – pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto Daiva.
Pastarąjį kartą šią dizainerę kalbinau prieš kelerius metus. Tuo metu gyvenimas jai buvo pateikęs nelengvų išbandymų. D. Urbonavičiūtė su vyru reklamos kūrėju Skomantu Janoniu gyveno atskirai. Sutuoktinis buvo išėjęs pas kitą moterį.
Poros sūnui Pranciškui Antanui tuo metu buvo tik pusmetis.
Bet tada mane stebino ne santuokinė neištikimybė, nes tokių istorijų yra daug, o Daivos tvirtybė.
Drabužių kūrėja ir mados namų „Zoraza” bendraturtė anuomet kalbėjo, kad krizė yra skaudu, tačiau pakilimų ir nuosmukių patiria visi žmonės.
„Manau, kad Dievas sunkumų naštą uždeda tiems, kurie gali juos įveikti ir ko nors pasimokyti. Negaliu smerkti artimo žmogaus, net jei jis pasiklydo gyvenimo verpete ar stačia galva puolė ieškoti nuotykių, išsižadėjo vertybių.
Išsiskirti ir išsilakstyti į priešingas puses nėra sunku. Tačiau išsaugoti santykius reikia pastangų, tai menas.
Visos kliūtys įveikiamos, tik reikia pasitikėti Dievu. Esu ištekėjusi moteris ir nesiruošiu draskyti šeimos. Negalima smerkti žmogaus, jeigu jis daro klaidų”, – tada kalbėjo dizainerė.
Atlaidų požiūrį į dalykus, kurių daug žmonių netoleruotų, Daiva išsiugdė lankydamasi bažnyčioje, skaitydama religines knygas, dažnai bendraudama su Bernardinų bažnyčios kunigu Juliumi Sasnausku.
Praėjo palyginti nedaug laiko ir išvydau D. Urbonavičiūtę einančią šalia savo vyro, kuris oriai stūmė vaikišką vežimėlį. Po to jau ne kartą teko šią porą, puikiai nusiteikusią, matyti įvairiuose renginiuose.
Paklausta, kokia vaga dabar teka jos asmeninis gyvenimas, Daiva lakoniškai ištarė: „Dabar viskas šeimoje gerai. Ramu.”
D. Urbonavičiūtė neslepia, kad jai ir jos vyrui praėjęs gyvenimo etapas buvo gera pamoka. Daiva suvokė, kad nėra tobulų žmonių ir kad ji pati toli gražu – ne šventoji.
Ji net yra linkusi pajuokauti šia tema: „Juk ne veltui sakoma, jog vyras ir žmona turi vienas kitą kankinti, kad taptų šventi ir tada ateitų pas Dievą.”
Kiek galima atleisti?
„Visada reikia atleisti, nebent ir toliau žmogus nori gyventi jausdamas neapykantą ir vidinę kančią”, – gūžtelėjo pečiais D. Urbonavičiūtė.
Užuot po kaulelį narsčiusi savo gyvenimo istoriją, analizavusi praeities įvykius, kitų žmonių elgseną, Daiva dabar pasinėrusi į ryškiaspalvių drabužių bei privačių interjerų kūrimą.
Išsamų straipsnį skaitykite žurnale „Stilius“.
