— Kaip žurnalistikos nestudijavęs kaunietis atsidūrė televizijoje?
— Man gėda prisipažinti, bet nesu įgijęs jokio aukštojo išsilavinimo. Nors universitete studijavau tris skirtingas specialybes: istoriją, rusų filologiją ir lietuvių filologiją. Visų baigiau tik po du kursus.
Istorija man buvo įdomi mokykloje, bet visiškai neįdomi universitete. Rusų filologija buvo savotiška užgaida, nes tuo metu domėjausi rusų klasikų kūriniais. Pradėjęs studijuoti supratau, kad tai irgi nėra mano svajonių sritis. Lietuvių filologiją galėjau baigti, bet įsisukau į darbus ir išėjau akademinių atostogų. “Atostogauju” iki šiol.
Dirbti pradėjau anksti, nes būdamas vos devyniolikos susilaukiau dukters. Reikėjo pinigų, todėl privalėjau skubiai rasti darbą. Perskaičiau skelbimą, kad “Kaunas plius” televizija ieško reporterio, ir nutariau pamėginti. Taip būdamas nepatyręs ir gyvenime, ir žurnalistikoje pakliuvau į televiziją. Ji mane įsiurbė.
Kelerius metus vedžiau žinių laidas “Pūko” radijuje, paskui pradėjau dirbti įvairiuose prodiuserio Justino Milušausko projektuose. Vedžiau “Tarp miesto ir kaimo” (BTV), keturis sezonus “Gamtos patrulius” (LTV), galiausiai atėjau į “Lietuvos ryto” televiziją ir pradėjau dirbti laidoje “Super L.T.”, o nuo šio sezono — ir vesti “Gyvenimo būdą”.
Kai atėjau į “Super L.T.”, draugai vis klausinėdavo, kodėl nusprendžiau iš neva rimtosios žurnalistikos pasukti į bulvarinę. Šioje laidoje baigiau labai gerą žurnalistikos mokyklą, nes sukurti juokingą siužetą yra daug sudėtingiau, nei tiesiog pranešti įvykį.
— “Gyvenimo būdas” rodomas tik pirmą sezoną. Kokia tai laida?
— Turime gražią ambiciją sugrąžinti publicistikai gerą vardą, nes žodis “publicistika” Lietuvoje dabar dažniausiai siejamas su laidomis apie mirtis, nužudymus ir kitas negeroves. O mes kaip tik ieškome paprastų, bet gražių gyvenimo istorijų.
Pavyzdžiui, rengėme reportažą apie Pasvalio krašto lakūną Eugenijų Malinauską, kuris moka apgauti mirtį — tris kartus lėktuvu tėškėsi žemėn, bet liko gyvas. Kartą jo vairuojamas motociklas lūžo per pusę. E.Malinauskas, matyt, turi angelą sargą. Jis atsistoja, nusipurto dulkes, apsigydo įbrėžimus ir eina toliau erzinti mirties.
Man pačiam visada įdomiausios dar negirdėtos istorijos. Pavyzdžiui, rengėme pasakojimą apie dzūką Bronių Jurgelevičių, kuris iš kanalizacijos šulinio ištraukė tris žmones. Kriminalinių įvykių apžvalgoje apie šį dzūką būtų pasakytas tik vienas sakinys, o jo istorija išties įdomi.
Bronius kadaise buvo medžiotojas ir nušovė keliasdešimt vilkų. Vėliau jo galvoje viskas apsivertė, jis nusprendė, kad padarė didelę žalą, ir užsibrėžė tikslą užauginti tiek vilkų, kiek yra nušovęs.
— Jūsų paties gyvenimas vertas laidos, kurią vedate. Dvejos skyrybos, du vaikai. Esate mergišius?
— Nesu nei mergišius, nei vakarėlių liūtas. Esu šeimos žmogus — kai būnu sudirgęs po dienos darbų, nusiraminu tik šeimoje. Tikrai noriu normalios šeimos, net nežinau, kodėl man dukart nepasisekė. Matyt, kalta aplinka. Arba moterys. (Juokiasi.)
— Ar dukterims — 16 metų Gertrūdai ir penkerių Agotai — esate geras tėvas?
— Esu savaitgalinis tėvas. Stengiamės susitikti visi trys. Vyresnėlei bandau įkrėsti šiek tiek proto, nes ji jau paauglė, jai rūpi bernai. Kaip draugas ir kaip nešališkas vyras stengiuosi paaiškinti kai kuriuos dalykus. Tikiuosi, ji manęs paklauso. O Agota dar per maža tokiems pokalbiams.
Labai džiaugiuosi, kad dukterys bendrauja kaip tikros seserys — puikiai visi sutariame.
— Ar yra tekę išsijuosti diržą?
— Teko. Po to labai gailėjausi. Tai buvo labai seniai. Viską gerai apgalvojęs supratau, kad taip išliejau savo neigiamas emocijas. Na, kokių gi išdaigų gali iškrėsti vaikas? Tik vaikiškų.
Tačiau buvau jaunas, kvailas, dar nepasirengęs tėvystei ir nesusivaldžiau. Patirtis ateina su metais ir tik tada supranti, kad auklėjant vaikus puikiai galima išsiversti be diržo — užtenka manipuliuoti psichologiškai. Nors dukters atsiprašiau, dėl to atvejo iki šiol man labai skauda.
— Esate nutrūktgalvis?
— Ne. Rizikos privengiu, nes esu bailys. Ekstremaliausias mano potyris — šuolis parašiutu. Baimės buvo pilnos kelnės, bet ją įveikiau ir jaučiausi labai laimingas.
Ar pats iššokau? Patikėkite, išstumia absoliučiai visus. Klausia: “Šoksi?” “Šoksiu!” “Šoksi? Na, šok, jau laikas”, — spyris į užpakalį ir jau skrendi.
Iškritimo momentas — baisus kaip mirtis, nes neaišku, kas laukia peržengus slenkstį. Bet kai parašiutas išsiskleidžia, nervų nelieka ir pamažu leisdamasis meldi Dievo, kad kuo ilgiau leistų pasigrožėti vaizdais.
Gatvės muštynėse nesu dalyvavęs. Man labiausiai patinka posakis, kad “laimėta kova — išvengta kova”. Na, jei reikėtų ginti artimą savo, nebėgčiau.
— Studijavote rusų ir lietuvių filologiją. Matyt, knygas, kurias skaitote, renkatės atsakingai?
— Renkuosi pagal viršelio grožį arba draugų rekomendacijas. (Šypsosi.) Draugai sakė: “Būtinai turi paskaityti Kristinos Sabaliauskaitės “Silva Rerum”, tai neseniai perskaičiau.
Prisipažinsiu, kad tikrai neturiu laiko skaityti, ir dėl to man gėda.
— Kur dingsta jūsų laikas?
— Neturiu jo dėl apsileidimo. Darbas — tikrai ne visas mano gyvenimas, bet vakare po darbo, kaip ir dauguma lietuvių, sėdu prie televizoriaus, o paskui teisinuosi, kad neturiu laiko. Ir svoris nuo to auga.
Televizorių žiūriu ne su alaus buteliu, o pastaruoju metu tai — ir ne pramoga. Stebiu, ką daro konkurentai. Pagaunu save, kad negaliu žiūrėti televizoriaus kaip eilinis žiūrovas, nes man rūpi, kaip sumontuota, kaip nufilmuota ir kiti panašūs dalykai.
— Ar turite įdomių pomėgių?
— Ant palangės auginu pomidorus. Su drauge šiemet padarėme eksperimentą: vasarį parduotuvėje netikėtai aptikome sėklų skyrių, kurio anksčiau nepastebėdavome, ir pažiūrėję į gražius paveikslėlius ant pakelių nutarėme pamėginti balkone auginti pomidorus.
Sulaukėme visai gero derliaus — iki šiol yra pomidoriukų.
Vasarą buvo kilę rūpesčių, kai susirengdavome išvažiuoti ilgesniam laikui, bet ir šią bėdą išsprendėme sudėję vazonus į gilų indą: pats vazonas pasiima vandens tiek, kiek jam reikia. Pomidorai nenudžiūvo.
— Važinėjate greitu ir galingu automobiliu?
— Ne, vairuoju 22 metų senumo “Audi 80”. Kadaise turėjau galingesnę mašiną — “Peugeot 605” su trijų litrų, beveik 200 arklio galių varikliu.
Buvo smagu ja važinėti, bet galiausiai prioritetai taip susidėliojo, kad automobilis tapo tik susisiekimo, o ne pasipuikavimo priemone. Nors, žinoma, norėčiau geresnio.
— Televizijos veidui lyg ir nepritinka važinėti senučiuke “Audi”.
— Visiškai nepritinka, todėl važinėju užsidengęs veidą. (Juokiasi.) Kartais žmonės geresnį automobilį nusiperka iš paskutiniųjų ir metų metus moka įmokas vien tam, kad atrodytų kaip žmonės. Jei jau priklausai aukštesniam visuomenės sluoksniui, būtinai turi elgtis pagal tas taisykles, nors aš tų taisyklių parašytų niekur nemačiau.
Man tai nepriimtina, turiu automobilį tokį, kokį turiu, rengiuosi, kaip išgaliu, kartais nueinu ir į skuduryną. Investuoju į kitus dalykus.
— Kokius?
— Niekaip neišgaliu susitaupyti, nes visada kyla pagunda pinigus išleisti. Pavyzdžiui, šauna mintis savaitgalį nuvažiuoti prie jūros ir leki. O paskui lauki kito atlyginimo. Su pinigais elgiuosi spontaniškai.
— Į Vilnių atsikraustėte kiek daugiau nei prieš metus, jau būdamas brandaus amžiaus. Nebuvo sunku keisti gyvenamąją vietą?
— Po antrų skyrybų turėjau ieškoti naujų namų ir susimąsčiau, kodėl ne Vilniuje. Juk čia didesnės perspektyvos. Viską teko pradėti nuo nulio, nors, tiesą sakant, nepajutau didelio skirtumo, kur gyventi.
Tik Kaune gal žmonės dažniau nei Vilniuje viską pasako į akis. Jei nori duoti į snukį, kaunietis taip ir pasakys. O vilnietis gali šypsotis į veidą, bet užantyje laikyti kirvį.