Vilniuje įsikūręs elektroninės muzikos dievukas M. Adomaitis (Mario Basanovas) ir gimtajame Kaune gyvenantis dainininkas L. Adomaitis dažniausiai pasikalba vėlai vakare arba naktį – Marijaus telefonas iki 15 valandos būna išjungtas.
Garsus kūrėjas Mario Basanovas trečią valandą dienos tiktai keliasi. Jis dirba naktį, kai aplinkui nutyla pašaliniai garsai, neskamba telefonas.
Tuomet jam geriausiai sekasi rašyti elektroninę muziką.
Tokią vyro dienotvarkę pateisina ir prie jos prisitaiko penkeriais metais jaunesnė meniškos prigimties žmona pianistė Diana.
„Žmona mane supranta, nes jeigu norime ką nors gražaus ir daug turėti, reikia dirbti. Ji visada žino, kada aš grįšiu, kada kelsiuosi, ir dėl to nesinervina”, – patikino Marijus.
Kadaise naktimis repetuodavo ir Linas, nes su studijos savininku dalijosi patalpomis.
Aštuonerius metus naktiniu paukščiu buvęs muzikantas dabar džiaugiasi radęs studiją, kurioje gali repetuoti dieną.
Įprastas ritmas arčiau prie širdies ne tik Linui, bet ir aštuoneriais metais jaunesnei žmonai, jo koncertų vadybininkei Irmai.
– Kodėl abu pasukote į muziką? – paklausiau brolių Adomaičių.
Linas: Nulėmė stiprūs genai. Mūsų tėvas Algirdas – smuikininkas. Jis ne tik mus nukreipė į muziką, bet ir perteikė supratimą apie gerą muzikinį skonį. Su broliu augome klausydamiesi vinilinių džiazo, džiazroko plokštelių.
– Linai, esate diplomuotas smuikininkas ir garso režisierius, bet scenoje išgarsėjote kaip dainininkas. Marijau, ar jūs, kaip brolis, irgi buvote moksliukas?
Marijus: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau fagoto specialybę. Mečiau, nes pajutau, kiek daug ten yra naftalino.
Po to Kauno technologijos universitete pradėjau studijuoti muzikos technologijas.
Truputį pasimokęs išėjau akademinių atostogų. Laukiu, kol vidinis balsas man pasakys, kada eiti toliau mokytis.
– Einate muzikos keliu, bet neatrodo, kad vienas kitu sektumėte. Ar vyresnėlis – ne autoritetas?
Linas: Kai Marijus buvo paauglys, į mane žiūrėjo kaip į autoritetą. Tuomet jį nusivedžiau į įrašų studiją. Manau, kad jam tuo metu dariau įtaką.
Kai dabar paklausau jo sukurtų „gabalų”, jie man daro įtaką. Mes nuolat kalbamės apie muziką.
Marijus: Negalime nediskutuoti apie muziką, nes tai – ne tik mūsų darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Linas: Muzika – mūsų širdis.
– Marijau, ar sceniniu vardu prisidengėte dėl to, kad muzikos pasaulyje nebūtumėte lyginamas arba painiojamas su vyresniuoju broliu?
Marijus: Tie, kuriems reikėjo, visada žinojo, kad mes – broliai.
Kadangi kaip didžėjus keliauju po pasaulį, turėjau pasirinkti sceninį vardą, nes lietuvišką pavardę sunkiai kas galėtų ištarti užsienyje.
Idėja tapti Basanovu kilo nuo braziliškos muzikos stiliaus – bosanovos (bossa nova – nauja tendencija). Šis stilius atspindi lyrišką sambos ir džiazo sintezę. O Mario – nuo Marijaus.
Mario Basanovas esu nuo 1998-ųjų, tačiau tik dabar pasirodys mano pirmasis muzikos albumas „Journey” (išvertus iš anglų k. – kelionė). Ilgai iki jo keliavau. Be to, man labai patinka šio angliško žodžio skambesys.
Jame įrašyta dainų su atlikėjais iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV. Vienas kūrinys – su Jazzu (vilniete dainininke Juste Arlauskaite). Lietuvoje albumą pristatysiu gruodžio 19-ąją, o sausio 19-ąją man sukaks trisdešimt metų.
Soliniam albumui tik dabar jaučiuosi susitupėjęs.
– Linas su žmona išmaišė daug pasaulio kampelių. Marijau, ar jūs mėgstate keliauti?
Marijus: Daug keliauju kaip didžėjus. Mano maršrutai artimiausiu metu drieksis į Meksiką, Čilę, Braziliją. Vokietijoje turiu agentus, kurie tvarko mano darbo reikalus pasaulyje. Esu pasiruošęs vykti bet kur.
– Negi esate darboholikas ir neturite jokio laisvalaikio?
Marijus: Keturiolika metų iš proto einu dėl kompiuterinių žaidimų.
Linas: Dėl to jis pamišęs. Aš dėl solidarumo su broliu taip pat retkarčiais pažaidžiu – neseniai iš Marijaus pasiskolinau žaidimą „Super Mario World”.
Tai vienintelis žaidimas, kuris man patinka. Tad abu turime apie ką diskutuoti.
Marijus: Jau pusę metų neturiu kada prisėsti prie žaidimų, tačiau jų kolekciją turiu didžiulę.
– Ką dar veikiate kartu?
Marijus: Mėgome vasaroti Molėtuose – išvykdavome su palapine prie ežero. Būdavo labai smagu.
– Ar jau buvote kartu tolimoje kelionėje?
Linas: Dar ne. Bet būtų labai smagu keliauti su žmonomis. Tokią kelionę planuojame.
Norėtume pabėgti kuo toliau nuo savo aplinkos, kad tarsi iš naujo persiprogramuotume ir grįžtume pasisėmę naujų jėgų.
Marijus: Su šeimomis dar nebuvo progos keliauti, nes vedžiau neseniai – šių metų pavasarį.
– Ar jųdviejų šeimos dažnai bendrauja?
Marijus: Vienintelė problema – laiko stoka. Kai tik jo atsiranda, būtinai susitinkame. Su žmona lekiame į Lino sodybą Suvalkijos miškuose.
Linas: Kartu su Marijumi nudažėme šulinį.
Abu važiavome buldozeriu ir lyginome Adomaičių tvenkinio prieigas.
– Linai, mėgstate suktis virtuvėje, tad kokiu patiekalu pavaišintumėte į svečius užsukusius brolį su žmona?
– Paruoščiau vištieną su kariu arba pomidorienę su ryžiais, kalmarais, krevetėmis. Ši sriuba – mano firminis patiekalas, kurį visi giria.
– Ar brolių šeimos planuoja turėti atžalų?
Linas: Dar neturime, nes patys esame kaip vaikai. Krečiame visokias nesąmones.
Marijus: Gal dar nesame tam pasiruošę.
– Linai, ar darniems šeimos santykiams netrukdo tai, kad dirbate kartu su žmona?
Linas: Toli gražu nebūname nuolat kartu – juk aš sėdžiu studijoje, ji telefonu tvarko koncertų reikalus. Susitinkame po darbų vakarais.
– Ar galima tikėtis iš brolių muzikinės staigmenos – albumo?
Linas: Aišku, įmanoma. Tam reikia laiko. Su Marijumi esame apie tai kalbėję.
Marijus: Man visada įdomu eksperimentuoti.
Linas: Abu džiaugiamės vienas kito darbais, bet niekada nesiekėme, kad mūsų santykiai būtų kaip reklama. Šeima mums – šventa.
– Ar judu buvote kada nors susipykę?
Linas: Vienas kitą labai palaikome, pyktis nėra dėl ko. Tokias vertybes mums įskiepijo tėvai. Jie nuo mažens mus mokė dalytis.
Pamenu, kai per Kalėdas tėvai nupirkdavo mandarinų, juos išdalydavo po lygiai.
– Ar vaikystėje buvote išdykę?
Linas: Pastabos netilpdavo mano pažymių knygelės gale, todėl mokytojai jas rašydavo ten, kur likdavo vietos kituose puslapiuose – dažniausiai apačioje.
Marijus: Niekada nepamiršiu vienos išdaigos.
Žaidėme kieme su draugais, staiga prigužėjo vaikų iš kito kiemo, o vienas jų mane pastūmė.
Lauke nuo seno stovėjo nereikalinga vonia, pilna vandens. Linas tą berniuką, kuris mane stumdė, taip pastūmė, kad jis įkrito į vonią. O aš dar plytą įmečiau į tą vonią.
