Aktorius neslepia mėginęs tartis su serialo režisieriumi Raimundu Banioniu dėl galimybės išvengti smurto scenų. Juolab kad tikrovėje A. Bialobžeskis nėra pakėlęs rankos ne tik prieš moterį. “Netgi nepamenu, ar ir prieš vyrą kada nors esu ją pakėlęs”, — susimąsto aktorius, naujame seriale kuriantis dvilypio herojaus vaidmenį.
“Danielius — labai šlykštus personažas. Tai antiherojus, — išrėžia A. Bialobžeskis. — Tačiau vaidinti jį įdomu dėl perspektyvos, į ką jis virs.”
Prieš interviu aktorius pasiteirauja, ar kalbėsimės apie “tą baisų dalyką”.
Taip, apie jį, atsakau, pasitikslinusi, ar “tuo baisiu dalyku” jis vadina vaidmenį naujame seriale.
— Kodėl savo darbą naujame seriale pavadinote “baisiu dalyku”?
— Toks mano naujasis personažas Danielius. Jis labai labai destruktyvus.
— Apibūdinkite jį.
— Jį apibūdinti sudėtinga, kadangi tai ne filmo, o serialo herojus. Jis gali būti vienoks serialo pradžioje ir kitoks — pabaigoje. Kartais būna neigiamų personažų, kurie turi bent kelis teigiamus bruožus, bet šis yra neigiamas visomis prasmėmis. Gėrio jame nėra nė krislo.
— Ar dėl to jį sunku įkūnyti?
— Sunku rasti jo poelgių motyvaciją. Danielius kuria tokias situacijas, kai sveiku protu sunku suvokti, kodėl tas žmogus taip elgiasi. Tačiau kadangi čia serialas, galimi įvairūs pokyčiai. Antroje serialo pusėje šiek tiek keičiasi ir aplinkybės, ir atmosfera, ir herojų veiksmai.
— Danielius — dvilypį gyvenimą gyvenantis žmogus. Vienoks jis — visuomenėje, kitoks — šeimoje. Jums teko vaidinti du personažus.
— Taip. Savo fasadinę pusę Danielius rodo per televiziją ir visuomenėje, nes jis — populiarus TV laidos vedėjas. Tokį jį labai smagu vaidinti. Įdomus sutapimas — prieš mūsų serialą kaip tik rodoma panaši realybės šou laida (17.40 val. per TV3 rodoma dokumentinė drama “Gyvenimo kryžkelės”. — Red.), kokios vedėjas ir yra Danielius.
Šeimoje jis yra visiškai kitas žmogus. Seriale bandome sukurti gyvenimišką situaciją: kaip atsitinka, kad žmonės susitinka, pamilsta vienas kitą, sukuria tarsi gražią šeimą, o paskui juos ištinka štai toks pragaras.
Kurti abi šias Danieliaus asmenybės puses yra labai įdomu, tačiau nelabai malonu.
— Nėra malonu turbūt ir dėl to, kad tenka susidurti su tuo, ko gyvenime patirti neteko, — su smurto apraiškomis.
— Tas agresijos pradžiamokslis vargina. Manau, gyvenime neverta gaišti laiko užsiimant tokiais niekais kaip mojavimas kumščiais ir paskui turėti visą grandinę pasekmių, pradedant traumatologijos skyriumi.
— Ar realiame gyvenime esate taiki būtybė?
— Esu būtybė, kuri linkusi būti, o ne taškytis kraujais ar urgzti šunimi.
— Sakoma, kad režisieriai renkasi aktorius pagal tipažą. Kodėl serialų kūrėjai jums nuolat įperša neigiamų herojų vaidmenis? Prisiminkime kad ir jūsų Miroslavą iš “Nekviestos meilės”.
— Čia, aišku, Šlepikas kaltas (Alvydas Šlepikas, vienas iš serialo “Nekviesta meilė” režisierių. — Red.). Čia jis man keršija. Čia jis, raganius, viską daro — pavertė mane blogio demonu. Šį kartą ir scenarijaus autorius ne jis, o Erikas Kundreckas, ir režisierius ne jis. Bet vis tiek kaltas Šlepikas, jaučiasi jo ranka, mintis. (Juokiasi.)
Yra, kaip yra, bet būtų gerai, kad tie neigiami vaidmenys pagaliau baigtųsi. Norėtųsi kokio nors pozityvo. Tiesą sakant, Mirka iš “Nekviestos meilės” turėjo ir žavių žmogiškų bruožų, jį vaidinti buvo lengva, galėjau smagiai improvizuoti. O štai Danielius — visiškas negatyvas.
Neįsivaizduoju, kur link pasuks serialo keliai, kad Danielių kažkaip sužmogintų. Kol kas turime 40 serijų, kuriose rodomas visiškas jo nuopuolis. Braidau po blogio sąšlavynus.
— Kol nepaliečia tiesiogiai, dažnai apie smurtą šeimose nenorime net girdėti. Ar šis vaidmuo praskleidė užuolaidas?
— Ne, nepraskleidė. Juk apie tai pasakoja ir žiniasklaida. Bet mano aplinkoje tokių reiškinių nėra. Visuomet maniau, kad tai vyksta šiek tiek kitame socialiniame sluoksnyje.
Tačiau dabar, kai pradėjau tuo domėtis, paaiškėjo, kad smurtaujama netgi prakutusių žmonių pasaulyje. Baisu pripažinti, tačiau smurtas tampa populiarus. Tik aukštesniuose sluoksniuose jis labiau slepiamas.
— Dalis mūsų visuomenės slepiasi po kaukėmis.
— Taip. Dėl to ir įdomu kurti vieną tokį šiuolaikinės visuomenės egzempliorių su visais žvaigždės kompleksais: garbės, šlovės, turtų, puikybės, nuopuolių ir t. t. Tik slegia motyvacija.
— Ką patartumėte tokioje šeimoje kaip jūsų herojaus Danieliaus gyvenančiai moteriai?
— Kuo greičiau sprukti nuo tokio vyro. Čia net negali būti tokių pasiteisinimų, kaip kad vaikai ar pinigai... Kuo toliau!
— Bet juk gyvenimas auksiniame narvelyje patogus, gal dėl to verta pakentėti?
— Turbūt išsivysto kažkoks auksinio narvelio kompleksas, nes dėl nesuvokiamų priežasčių kažkam vis dėlto taip gyventi yra gerai, nors ir tenka nuolat kentėti. Tuomet sunku ką nors patarti. Vis dėlto reikia susimąstyti apie tai, kas žmogui svarbiausia. Visada linkėčiau pasirinkti save, o ne auksinį narvelį ar baseiną su piranijomis.
Gyvenimas nėra toks ilgas, kad gaištum laiką gydydamasis sumušimus, mėlynes, siūdamas praskeltas lūpas ar drebėdamas iš baimės.
Mano noras ir palinkėjimas būtų toks, kad pamatę tokį asilą kaip mano personažas Danielius bent kas nors atsigręžtų į save, susimąstytų ir ryžtųsi pakeisti savo gyvenimą.
— Gal į serialo pabaigą ir jūsų personažas transformuosis į teigiamą herojų?
— Nemanau, kad tokie asmenybės pokyčiai galimi. Aš netgi būčiau prieš tai, nes tai būtų mūsų taip geidžiama netiesa. Danielių priversti pasikeisti gali nebent aplinkybės, tačiau tokie žmonės gali sėkmingai nugyventi savo niekingą gyvenimą, spindinčia fasadine puse dangstydami nevisavertiškumo kompleksus, trūkumus, neįgyvendintas svajones.
— Kur rasite atgaivą po šio slegiančio vaidmens? Gal teatre?
— Jaunimo teatre kolega Evaldas Jaras kuria spektaklį vaikams “Raganiukė”. Aš, žinoma, vaidinsiu pačią bjauriausią raganą. Jau net kolegos klausia, ar dar sugebėsiu kada nors įkūnyti ką nors teigiamo... (Juokiasi.) Gelbėja lietuvių poetai — turiu poezijos vakarų su taip trokštama tyla.
— Nejaugi niekada nebuvote persirengęs bent jau Kalėdų Seneliu?
— Ne, niekada. Karma ne ta.
