Neseniai Vilniaus muzikiniame klube „Tamsta” po G. Kilčiauskienės koncerto prie jos priėjo įkaušęs vyriškis ir pareiškė: „Tu esi labai negraži, bet nuostabiai dainuoji.”
Ji nežinojo, kaip reaguoti – džiaugtis ar piktintis. Tada pasakė: „Netiesa, aš esu tobulai graži, o dainuoju labai vidutiniškai.”
Bet vyras vos ne į krūtinę pradėjo muštis: „Patikėk, tikrai esi negraži.”
Kai Giedrė paklausė, kas jis toks, paaiškėjo, jog tai buvęs boksininkas iš Kėdainių.
Gal ne visus pakeri šios moters išvaizda, bet juk grožis – subjektyvus dalykas. Šiai moteriai svarbiau būti ne žėrinčia žvaigžde, o kurti ir koncertuoti žmonėms, kuriuos jaudina jos balsas.
Giedrė nesitiki pakeisti pasaulio ir įpūsti laimės į kasdienį žmonių gyvenimą, tačiau ji viliasi, kad jos dainos paskatins žmones prisiminti neišsipildžiusias svajones ir būti geresnius.
Lietuviškąja Annie Lenox tituluojama atlikėja klausytojus žavi džiazo variacijomis, melancholiškomis bosanovos stiliaus dainomis, taip pat populiariosios ir roko muzikos skambesio prisodrintais kūriniais.
Giedrės balsas puikiai pažįstamas iš grupių „Empti”, „Pieno lazeriai”, „Blue in Bossa” kūrinių. Neseniai ji parengė solinę programą.
G. Kilčiauskienė ne tik dainuoja, bet ir dėsto Vilniaus kolegijoje, Menų fakultete.
– Pastaruoju metu jus dažnai galima sutikti įvairiuose džiazo projektuose, privačiuose renginiuose, šventėse. Esate geidžiama atlikėja.
– Turiu kelias skirtingas programas, pritaikytas įvairiam klausytojų skoniui – nuo džiazo miniatiūrų iki nostalgiškų bosanovos dainų. O solinėje programoje yra mano autorinės dainos, jų ir stilistika kiek kitokia – tai poprokas.
– Ar nėra sudėtinga pereiti iš vieno stiliaus į kitą? Jei jaustumėte, kad esate finansiškai nepriklausoma ir jums nereikia pataikauti klausytojų skoniui, kokią muziką pasirinktumėte dainuoti?
– Oi, pinigų niekada nėra. (Juokiasi.) Manęs nekviečia fotografuotis žurnalų viršeliams, nedalyvauju madinguose televizijos projektuose.
Nežinau, ką reikia daryti, kad mano gyvenimą apšviestų šlovingoji populiarumo žvaigždė. (Šypsosi.)
Tačiau abejoju, ar tada būčiau laimingesnė. Dabar ramiai miegu, niekam nepataikauju, manęs negraužia sąžinė dėl savo dainų. Aš myliu muziką. O jei yra meilė, pinigų gali ir nebūti. Iš savo profesijos aš gaunu kitokių vertybių.
Didžiausias pavojus, kurį slepia scenos žmogaus profesija, – tai galimybė prarasti savo sielą, netekti jos tyrumo. Dainininko kelią lydi ambicijos, garbės vaikymasis, pinigai, kažkokie verslininkų išgalvoti nuo meno nutolę sudėtingi strateginiai ėjimai ir priemonės.
Man būti dainininke reiškia daryti tai, kas patinka, ir būti laisvai. Laisvė šiais laikais – didžiulė prabanga.
Negalėčiau išskirti vieno muzikos stiliaus. Džiaze galbūt yra daugiau laisvės, bet juk kiekvienam pasirodymui pakanka improvizacijos.
Kokia bus mano improvizacija, priklauso ir nuo klausytojų – ar jie bus susirūpinę vaišėmis, ar klausysis muzikos. Prieš sutikdama koncertuoti visada pasidomiu, kokia bus publika.
Muzikinis šėlsmas, aistra scenoje priklauso ir nuo vidinės savijautos, ar aplinka tavęs neišderino.
Pavyzdžiui, šiandien į susitikimą su jumis važiavau taksi. Vairuotojas visą laiką pyko, kad nežinau, kokiu keliu važiuoti. Aš jam bandžiau paaiškinti, kad nežinau tikslaus maršruto, nes važinėju troleibusais. Jaučiuosi išbalansuota.
– Kaip atsiranda dainų tekstai?
– Visos mano dainos – apie meilę. Tekstai kuriami spontaniškai, specialiai savęs neprievartauju.
– Vadinasi, nesiverčiate per galvą dėl populiarumo reitingų?
– Gal reikėtų verstis? Bet kai tau yra beveik 34 metai, lengvai neįsisuksi į pramogų karuselę.
– Bet juk dainininkas – ne šokėjas. Čia turėtų būti labiausiai vertinamas balsas, o ne amžius?
– Oi, nebūkime naivūs. Klasikoje ar džiaze nėra akcentuojamas amžius. Bet XXI amžiaus lietuviškoje popmuzikoje neužtenka vien gero balso. Čia nuolat reikia save priminti, kurti įvairias istorijas.
Štai televizijos laidoje „X Faktorius” pasirodžiau vieną minutę kaip vokalo dėstytoja, o jau kitą dieną man paskambino keturi žmonės, norintys mokytis dainavimo privačiai. Taigi viešumas – galinga jėga.
– Ar sutikote vesti privačias pamokas?
– Visiems skambinusiems pasakiau „ne”. Šiuo metu tam neturiu laiko, labai noriu pati dainuoti. Be to, dar dėstau Vilniaus kolegijoje. Jei imčiau mokyti dar ir privačiai, negalėčiau dirbti šimtu procentų.
– O ar pavyksta atlikti viską šimtu procentų?
– Kol kas pavyksta. Darau, ką noriu, ir dar už tai gaunu pinigų. Net nežinau, kuri veikla yra mano darbas.
– Esate sakiusi, kad muzika ir žodžiai apie meilę jūsų dainose neatsitiktiniai. Ar lengva nebanaliai išreikšti tikrą jausmą?
– Yra labai daug reikšmingų žodžių. Visų neišdainavau, todėl vis dar kuriu. Tik turėk vaizduotės, kaip apibūdinti stiprų jausmą.
Be džiaugsmo, meilėje yra labai daug skausmo. Tai susiję ir su egoizmu, ir su savininkiškumu.
– Kas įkvepia rašyti tekstus apie meilę?
– Esu profesionali dainininkė, bet visiškai ne meilės ekspertė.
Rašydama eiles negalvoju, kad jos bus apie meilę. Tik sukūrusi susimąstau – pasirodo, ir vėl sukūriau dainą apie meilę.
Specialiai savęs nestimuliuoju, manau, kad jausmų rimtumas priklauso nuo kiekvieno žmogaus vertybių.
Jei žmogui svarbiausia jis pats ar materialūs turtai, jausmai bus ne tokie reikšmingi.
O kai žmogus nėra tiek apsikrovęs materialiais turtais, paviršutiniškumu, tuomet gal jis ras daugiau laiko jausmams.
– O jūs pati ar esate patyrusi skaudžių meilės nusivylimų?
– Žinoma. Visi mano tekstai – apie santykių aiškinimąsi, kampų gludinimą.
– Ar prisimenate savo pirmąją meilę?
– Kažkada pirmoji meilė man pasakė: „Visos bobos, kurios nusikerpa plaukus, yra kvailės.” Tada turėjau ilgus gražius plaukus. Jau kitą dieną juos nusikirpau trumpai. Niekas man nepaaiškins, kaip turiu atrodyti. Negaliu pakęsti, kai kas nors mane varžo, nurodinėja.
– Ir vyrui neleidžiate jūsų stumdyti?
– Negalėčiau būti su žmogumi, kuriam reikėtų atnešti šlepetes, nuo ryto iki vakaro ruošti valgyti, plauti, lyginti. Nuo tokių košmariškų vaizdų mano kūną net niežulys apima.
Bet gal šiuolaikinės moterys taip nebesielgia? Manau, vyrams pataikauja vyresnės kartos moterys.
Štai močiutė man sako: „Džiaukis, vaikeli, kad turi tokį gerą vyrą, kuris išleidžia koncertuoti, gastroliuoti.”
O aš nesuprantu, kad galėtų būti kitaip. Neįsivaizduoju santuokos, kurioje jausčiausi uždaryta tarp keturių sienų.
– Ar daug buities menininkės gyvenime?
– Kažkada, kai tik pradėjau gyventi su savo būsimuoju vyru Dominyku išsinuomotame nedideliame bute, buvau labai susižavėjusi buitimi. Tuo metu studijavau, o jis dirbo. Man buvo labai smagu tvarkytis.
Vieną vakarą grįžęs po darbo Dominykas pasakojo dienos įspūdžius, tuo pat metu valgė sumuštinį ir visur trupino. Aš susierzinau, kad nevertina mano triūso.
Tuomet vyras atskaitė griežtą paskaitą, kuri mums padėjo lengvai išspręsti visas buities problemas.
Jis man pasakė: „Aš su tavimi susipažinau ir su tavimi esu ne dėl to, kad plautum ir valytum, o kad eiles rašytum ir kurtum muziką.”
Mes nutarėme: geriau gyvensime netvarkingai, tačiau be įtampos. O dėl tvarkymosi sutarėme, kad tas, kuris turės laiko, tas ir tvarkys.
Taip yra iki šiol. Mano mama į svečius užsuka retai, nes pas mus daug netvarkos. (Juokiasi.)
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
