Grįžau į savo gimtąjį miestą Druskininkus, pasistačiau namuką ir visada čia būsiu.
Pavargau gyventi Vilniuje, pavargau nuo begalės labai svarbių žmonių, skubėjimo ir beprotiško ritmo, pavargau mokėti krūvą pinigų vien tam, kad gyvenčiau sostinėje.
Iš Druskininkų atvažiuoti į Vilnių – kaip į parduotuvę. Kartais sostinėje žmonės daugiau laiko praleidžia stovėdami spūstyse piko valandomis.
Praėjusių metų liepos 25-ąją susižadėjau. Tikiuosi, kad šiemet tą pačią dieną bus ir vestuvės.
Kaip susipažinau su Inga? Ji nuo seno labai gera mano bičiulė – drauge linksmindavomės, keliaudavome, vėliau pradėjome kartu dirbti.
Pajutome, kad mezgasi jausmai. Pasikalbėjome, ir kitą dieną ji atsikraustė į mano namus. Po metų nusivedžiau Ingą į tikrą pasimatymą ir jai pasipiršau.
Noriu vaikų, šeimos, daugiau darbo. Esu laimingas vyras ir kūrėjas. Turiu viską, ko man reikia.
Kovą man sukanka 26-eri. Vaikų norėjau jau nuo 18-os! Radau savo žmogų, neketinu daugiau laukti, blaškytis, tikrinti ir svajoti. Dabar pats laikas savo svajones įgyvendinti.
Mano draugei – 30 metų. Visiškai nesijaudinu dėl amžiaus skirtumo. Mes tikrai ne pirma pora, kurioje mergina yra vyresnė. Kuo daugiau tokių porų pažįstu, tuo labiau matau, kad tai puiku! Visos jos labai laimingos!
Subrendusios moterys protingesnės, nedrasko vyrui akių. Vyro darbas pasirūpinti moterimi, moters – namais. Mes su Inga mylime vienas kitą, saugome ir mėgaujamės laime, kurią kuriame kartu.
Pasibaigus projektui „Kelias į žvaigždes”, kurį laimėjau, pasislėpiau, gyvenau sau ir kūriau tokią muziką, kuri man patinka.
Nebandžiau niekam įtikti, grojau klubuose, bendradarbiavau su elektroninės muzikos kūrėjais. Toliau groju saksofonu, koncertuoju per šventes.
Ką man davė „Kelias į žvaigždes”? Neįkainojamos patirties. Neseniai viename seminare manęs paklausė, koks stipriausias mano prisiminimas. Atsakiau: „Aštuoni tūkstančiai žmonių arenoje dainuoja mano dainą, aš stoviu scenoje su lagaminu, kuriame 100 tūkst. litų. Esu realybės šou laimėtojas!” Ten išmokau tikrai daug.
Netrukus su savo suburtu Druskininkų Deimantiniu choru pasirodysiu televizijos projekte „Chorų karai”. Su 16 gabių druskininkiečių bandome suburti gerą ir smagų kolektyvą. Jau ruošiamės, jau trūksta miego, jau bado širdį. Nerimauju ir labai laukiu.
Ko einu į „Chorų karus”? Mes laimėsime šį projektą! Man garbė atstovauti savo tobulam miestui, garsinti jį. Ir tai nėra reklaminė frazė. Druskininkai – rimtas miestas, čia juk gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis!
Į „Eurovizijos” konkursą Švedijoje vyksiu kaip pritariamasis dainininko Andriaus Pojavio vokalistas. Pasirodo, ten dainuoti galima ir nedalyvavus atrankose.
Tikiu mūsų „eurovizine” daina, man tai gražus kūrinys. Kaip Andriui ten seksis, niekas negali žinoti. „Eurovizijos” konkursas – arba labai nuspėjamas, arba ne. Pernai visi jautėme, kad laimės švedė Loreen, o štai 2007-aisiais visai netikėtai laimėjo Serbija su daina „Molitva”.
Labai noriu pamatyti, kaip vyksta tokie dideli renginiai. Man nesvarbu, ar esu scenos priekyje, ar šešėlyje. Mano darbas – muzika.
Muzika visada buvo ir bus mano gyvenimas. Pasiimu fleitą, pagroju Antonio Vivaldi „Keturis metų laikus”, išsitraukiu saksofoną, pakoncertuoju su diskžokėjais klubuose ir jaučiuosi laimingas.
