Jungtiniuose Arabų Emyratuose apsigyvenusi lietuvė gydytoja atsisakė prabangos

„Arabai mane laiko keistuole, nes atsisakau gyventi prabangiose vilose ir nenoriu, kad paskui mane lakstytų tarnai. Esu savarankiška, moku savimi pasirūpinti”, – kalbėjo akušerė-ginekologė Lina Škutaitė-Chaudhary (52 m.), kuriai padedant per pusketvirtų metų Jungtiniuose Arabų Emyratuose gimė daugiau kaip tūkstantis kūdikių.

Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Peršonytė ("Lietuvos rytas")

Mar 23, 2013, 12:09 PM, atnaujinta Mar 9, 2018, 11:12 AM

Veikli, savimi pasitikinti Lina – ne tik akušerė-ginekologė, bet ir verslininkė. Lietuvė su savo sutuoktiniu indų kilmės Rajinderiu Chaudhary Vilniuje turi restoraną „Sue’s India Raja”.

Net ir dirbdama Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) L. Škutaitė-Chaudhary stengiasi svariai prisidėti prie šeimos verslo.

Ir šįkart, dviem savaitėms grįžusi į Vilnių atostogų, vietoj poilsio ji ant pečių užsikrovė restorano remonto darbus.

Medikės surasta baldininkų ir statybininkų komanda remontą atliko vos per dvi paras. Buvo išdažytos restorano patalpos, atnaujinti baldai.

Kai vidurdienį susitikome pokalbio, restoranas kvepėjo dažais. L. Škutaitė-Chaudhary paaiškino, kad paskutiniai potėpiai buvo atlikti prieš pusvalandį.

Linai puikiai sekėsi nuginti nuo savęs nuovargį, nors ji buvo miegojusi vos dvi valandas. Kitą dieną moteris turėjo išskristi į JAE.

„Kalbėti galiu, energijos dar turiu. Sakoma, medikai gali dirbti trisdešimt valandų be poilsio”, – sakė Lina.

Pasiteiravau, kodėl jos sutuoktinis indas negalėjo užsiimti restorano „Sue’s India Raja” remontu?

„Ar pažįstate daug indų ir lietuvių vyrų, kurie moka remontuoti namus? – paklausė Lina. – Mano vyras penkiolika metų gyvena Lietuvoje. Per tą laiką jis išmoko paruošti arbatos. Rajinderis yra kilęs iš Indijos aristokratų. Nuo gimimo iki studijų juo rūpinosi auklė.

Aš suprantu savo vyrą. Daug metų kartu gyvename, žinome vienas kito trūkumus ir privalumus. Versle esame lygiaverčiai partneriai.”

Lina į Lietuvą atostogų grįžta tik porą kartų per metus. Todėl R. Chaudhary, vykdamas verslo reikalais į Indiją, kas du mėnesius užsuka į JAE ir porą savaičių pasisvečiuoja pas žmoną.

„Rajinderis yra restorano vadovas – galva, o aš – kaklas, kuris galvą sukinėja. Esu žmogus, turintis sovietinį paveldą, tad plušu nelaukdama, kol kas nors manimi pasirūpins”, – sakė medikė.

Bet ar moteriai ant savo pečių nėra sunku tempti tokį krūvį?

„Sunku, bet kur yra tie vyrai, kurie viską padaro?” – retoriškai paklausė Lina.

Tuo metu tik gūžtelėjau pečiais. Tačiau kai Lina ėmė pasakoti apie savo gyvenimą JAE, pamaniau, kad ta naftos ir dangoraižių šalis – tai moterų rojus buities prasme.

„Į Jungtinius Arabų Emyratus vykau dėl egzotikos ir gero atlyginimo. Vakarų Europa neviliojo, nes ten dirbama panašiai kaip Lietuvoje, o man norėjosi naujovių. Esu šiek tiek avantiūristė.

Tačiau po pusketvirtų metų gyvenimo svetimoje šalyje pasiilgau įprastos kasdienybės, namų, šeimos. Dar vieniems metams pratęsiau darbo sutartį, po to grįšiu į Lietuvą”, – pasakojo Lina.

Iš pradžių turtingame krašte lietuvė jautėsi keistai – ją stebino vyrų ir moterų santykiai, papročiai.

L. Škutaitei-Chaudhary teko iš esmės pakeisti tarp vakariečių vyraujančią nuomonę, kad visos arabės yra užguitos ir skriaudžiamos.

„Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyrai turi labai stengtis, kad moterys būtų laimingos ir viskuo aprūpintos”, – patikino pašnekovė.

– Sakėte, kad šiąnakt, vykstant restorano remontui, miegojote vos dvi valandas ir kad akušeriui-ginekologui tai yra įprasta. Ar tokiu pat tempu jūsų gyvenimas rieda ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose?

– Šiuo metu gyvenu naftos gavybos ir apdirbimo centre – toli nuo didelių miestų. Prieš 25 metus toje vietoje plytėjo dykuma. Kai buvo aptikta naftos, buvo daromi gręžiniai, nutiestas naftotiekis į jūrą. Šioje vietoje susikūrė gyvenvietė, kuri per daug metų labai išaugo. Čia buvo pastatyta ir nedidelė ligoninė.

Joje šiuo metu esame tik dvi akušerės-ginekologės, su kolege dirbame pamainomis. Vieną savaitę naktimis ligoninėje budžiu aš, o kitą – ji. Be to, darbo dienomis dar dirbu poliklinikoje. Ligoninėje esu vienintelė europietė.

Jei dirbi privačioje įstaigoje, o JAE faktiškai visos jos tokios, esi priklausomas nuo kliento.

Mano darbo sutartis ten buvo pasirašyta pusmečiui ir jau baigiasi. Darbdaviai siūlė kontraktą pratęsti, bet nesusigundžiau, nors specialistams prie atlyginimo yra mokama didelė vadinamoji dykumų priemoka. Noriu grįžti į Dubajų.

Visus pusketvirtų metų dirbu toje pačioje kompanijoje, tik skirtingose JAE vietose. Tos kompanijos ligoninės priklauso Abu Dabio šeichui.

– Kokiame būste gyvenate, ar jums jį tenka nuomotis?

– Aukštesnio lygio specialistams gyvenamąjį plotą skiria darbdavys. Tik atvykusi apsigyvenau viename provincijos mieste. Man buvo paskirta dviejų aukštų vila su penkiais vonios kambariais. Ten buvo nejauku.

Toks namas tiktų didelei šeimai, auklei, vairuotojui, virėjai, namų tvarkytojai.

Aš toje viloje gyvenau tik su šunimi.

Nuo pirmos dienos pareiškiau, kad nepageidauju jokių tarnaičių, vairuotojų. Arabai labai išsigando, manė, kad kuo nors man neįtiko.

Tuomet darbdavio atstovai pradėjo vos ne maldauti, kad leisčiau jiems atnešti man į namus pagaminto maisto. Sutikau su sąlyga, kad maistą atneš tris kartus per savaitę.

Prie vilos buvo nedidelis žemės sklypelis. Sumaniau gėlių pasisodinti. Bet iškart pamačiau nepritariančius žvilgsnius: poniai daktarei nedera darže kapstytis.

Viena kaimynė paskolino savo sodininką, kad prižiūrėtų mano pasodintas gėles. Niekam negalėjau paaiškinti, kad dirbti darže yra pramoga, o ne kančia.

Vėliau su tuo sodininku, atvykėliu iš Afganistano, susibičiuliavome. Pavyko susitarti, kad jis man paliktų bent malonumą palaistyti savo augalus.

Pusmetį pagyvenau didžiulėje viloje, vėliau persikėliau į kitą miestą. Ten man buvo suteiktas trijų miegamųjų butas daugiaaukštyje. Ten irgi buvo prie manęs pristoję, kad įsileisčiau namų tvarkytoją, virėją. Pavyko atsisakyti. Man nepatinka, kai svetimi kuičiasi po mano daiktus.

Po kurio laiko arabai apsiprato su mano įnoriais, nors turbūt laiko keistuole.

Šiuo metu gyvenu viešbutyje, kuriame turiu vieną kambarį. Kai nuvykau į naftos gavybos centrą, man siūlė įsikurti didžiulėje viloje dykumoje, bet aš atsisakiau.

Susitariau, kad pagyvensiu viešbutyje, kol atsilaisvins nedidelė vila.

Kartą vidury dienos pamačiau žmones, ant nugarų nešančius kažkokius purkštuvus. Ligoninės vairuotojas paaiškino, kad tie žmonės baido gyvates, kurių dykumoje daugybė. Po šios žinios nutariau likti viešbutyje.

– O kaip JAE gyvena vietos turtuoliai?

– Jų namuose yra asmeninis zoologijos sodas. Turėti žirafą ten laikoma prestižu. Jie stengiasi viską įrengti kuo pompastiškiau, kad galėtų pasipuikuoti prieš kaimynus. Ne visi jų namai ir aplinka, mano nuomone, skoningai atrodo, neretai – net komiškai.

Dar prieš keturiasdešimt metų dauguma jų buvo beduinai ir gyveno dykumose pastatytose palapinėse. Dabar tie beduinai iš palapinių persikėlė į milžiniškus namus – rūmus.

Vieni turtingi žmonės mane pasikvietė į svečius, kad įvertinčiau jų įsigytą meno kūrinį. Arabai įsitikinę, kad europiečiai gerai išmano meną.

Nors nesu meno ekspertė, nuėjau pažiūrėti. Jie man papasakojo, kad viešėdami Europoje nusipirko prancūzų impresionisto Edouard’o Manet paveikslą.

Kai parodė paveikslą, nustėrau. Apžiūrėjusi teplionę paklausiau: „Kiek sumokėjote už tą Manet?”

Jie atsakė: „Daug, apie 15 tūkstančių JAV dolerių (apie 40 tūkstančių litų).”

Paaiškinau, kad už tiek Manet tikrai nenusipirksi.

Tuomet jie pasiteisino: „Tik tiek teprašė.”

Vietiniai turtingi, naivoki ir neišprusę. Jie neturi kultūrinio paveldo, tautosakos, folkloro, jokio rašytinio palikimo. Jie dar tik mokosi pažinti pasaulinę kultūrą, meną, noriai važinėja po pasaulį. Jiems reikia duoti laiko.

Gyvendama krašte, kur galima nusipirkti daug įvairių daiktų, aš sapnuoju meno parodas, teatrą, klasikinės muzikos koncertus. Aš taip šito ilgiuosi! Kartą per metus Abu Dabyje vyksta klasikinės muzikos festivalis. Bilietus reikia rezervuoti iš anksto.

– Musulmonai gali turėti ne vieną žmoną. Kaip vyrai spėja pasirūpinti visomis savo moterimis? Man sunku įsivaizduoti vyrą, turintį tris žmonas ir su kiekviena – po dešimt vaikų.

– Aš pažįstu ne vieną tokį vyrą, jie labai gerbiami. Su viena žmona vyras pas mane ateina pasitarti dėl gimdymo, o jau po mėnesio atsiveda kitą žmoną.

Norėdamas vesti antrą kartą, vyras turi gauti pirmosios žmonos leidimą. Visas savo žmonas jis turi vienodai mylėti, aprūpinti materialinėmis gėrybėmis ir dėmesiu.

Jei sutuoktinis su tokia užduotimi nesusi- tvarko, žmona turi teisę skųstis. Ir tuomet vyras gali turėti nemalonumų.

– Kam moteris skundžiasi, jei vyras per mažai, jos manymu, rodo dėmesio?

– Pirmiausia pasiskundžia tėvui, broliui, dėdėms, pusbroliams, sesers vyrui. Jei visas šis klanas neįstengia padėti, moteris kreipiasi į šeichą. Vyras yra iškviečiamas pokalbio pas aukščiausius šalies pareigūnus.

„Prasikaltusiajam” duodamas terminas pasitaisyti. Jei padėtis nepagerėja, paskiriamos didelės baudos – piniginės ir moralinės.

– O jei vyras, turintis tris žmonas, tampa mažiau pajėgus lovoje, tačiau jo moterys seksualumu nesiskundžia?

– Lovos reikalais nepatenkinta musulmonė turi teisę prašyti skyrybų. Tačiau ji žino – jei skyrybų iniciatorė yra moteris, vaikai po ištuokos lieka su vyru. Juk vaikai ten laikomi vyro nuosavybe.

Moteris gali ištekėti antrą kartą, susilaukti vaikų. Pakartotinės santuokos ten nėra retos.

– Ar daug vaikų auginančios moterys nepervargsta?

– Nuo ko? Jos turi daug pagalbininkių – auklių ir tarnaičių.

Kuo vaikų šeimoje daugiau, tuo moteris laikoma gražesne, vertingesne, seksualesne.

– O kokie išbandymai laukia nevaisingų moterų?

– Taip, ir JAE yra nevaisingumo problema. Tačiau vyras nevaisingos žmonos taip paprastai nepaliks. Bevaikiai sutuoktiniai eis kartu pas gydytojus, aiškinsis, taikys pagalbinį apvaisinimą.

Ten partneriai gerbia vienas kitą. Europoje dažnai manoma, kad jei šeimoje nėra vaikų, kalta moteris. O arabų akys, matant nevaisingą porą, pirmiausia krypsta į vyrą.

Kai dėl nevaisingumo kreipiasi pora, pirmiausia ištiriame moterį. Po to yra tiriamas vyras. Jis negali atsisakyti atlikti vaisingumo tyrimų.

Jei paaiškėja, kad vyras yra nevaisingas, moteris neabejotinai su juo išsiskiria. Ir jokia kita moteris jo nebenorės.

– Nuo kokio amžiaus ten moterys pradeda gimdyti?

– Praėjo tie laikai, kai arabės vaikus gimdydavo sulaukusios keturiolikos. Dabar moterys pirmo vaiko susilaukia būdamos 22–24 metų. Merginoms gera gyventi pas tėvus, jos turi pinigų, daug keliauja, studijuoja, jei nori. Merginos visada turi teisę atsisakyti tekėti, jei parinktas jaunikis nepatinka.

– Ar po sužadėtuvių jaunuoliai gali artimiau vienas kitą pažinti?

– Ne, nes tai – nuodėmė. Intymūs santykiai – tik po vestuvių. Arba dar vėliau. Kartą pas mane kreipėsi sutuoktiniai.

Paaiškėjo, kad vyras iki vedybų būsimą žmoną matė vos tris kartus, o mėnesį po vestuvių prie jos net neprisilietė.

Jo argumentas maloniai nustebino: „Žmona turėjo prie manęs priprasti, nenorėjau jos išgąsdinti. Laukiau, kol ji bus pasiruošusi intymiems santykiams. Iki tol mes lankėmės pas draugus, ėjome į kiną, keliavome, siekėme vienas kitą geriau pažinti ir suprasti.”

– Ir JAE moterys kreipiasi dėl mergystės plėvės atkūrimo. Kaip taip gali būti, jei moterims iki santuokos draudžiama intymiai bendrauti?

– Visur būna išimčių. Kai kurios merginos iki santuokos jau būna praradusios nekaltybę. O prieš vestuves jos ateina ir prašo padėti.

Iš pradžių bijojau teikti tokias paslaugas, bet vėliau ligoninės administracija išaiškino, kad jeigu moteriai yra aštuoniolika metų, ji gali daryti ką nori.

Viena mano pacientė, išsiskyrusi su vyru, su kuriuo susilaukė kelių vaikų, prašė atkurti mergystės plėvę. Moteris paaiškino, kad vaikai po skyrybų liko gyventi su buvusiu vyru, o ji rengiasi išvykti toli ir ištekėti antrą kartą už vyro iš Saudo Arabijos. Pabandžiau moteriai padėti.

– Ar būna, kad moteris nori nutraukti nėštumą?

– Žodžių „abortas”, „nėštumo nutraukimas” toje šalyje nėra. Tiek nesantuokinis nėštumas, tiek abortas yra baisūs nusikaltimai. Medikai, dirbantys JAE, apie tai iš anksto būna informuojami.

Joks gydytojas nedarys aborto. Paaiškėjus tiesai, gydytojas keliautų tiesiai į kalėjimą aštuoneriems metams, be to, jo turtas būtų konfiskuotas.

Jeigu arabei taip nutinka, ji nuskrenda į kokią nors Vakarų šalį ir susitvarko taip, kad niekas nesuuodžia. JAE nesantuokinių vaikų nėra.

– Ko JAE gyventojai labiau nori: kad jiems gimtų mergaitė ar berniukas?

– Tėvas turi savo norų, motina – savo. Kuo daugiau tėvas turi dukterų, tuo jam geriau, tuo jis yra turtingesnis. O jei dukterys dar ir gražios, tėvo senatvė yra aprūpinta. Mat jaunikio šeima nuotakos tėvui turi sumokėti didelį kraitį.

Motinai sėkmingai ištekintos dukterys irgi suteikia sotų gyvenimą. Tačiau ji nori ir sūnaus. Todėl, kad sūnus, mirus tėvui, privalo rūpintis motina iki jos gyvenimo pabaigos.

Jei šeimoje nėra sūnaus, motinos laukia nelengva senatvė. Nesvarbu, kad ji turi penkiolika dukterų. Sūnus motiną prižiūri, tenkina jos įgeidžius.

– Iki kokio amžiaus moterys gimdo?

– Vyriausiai mano prižiūrimai gimdyvei buvo 53 metai. Apie nėštumo nutraukimą nėra kalbos, tačiau būdamos brandaus amžiaus moterys per daug nesidžiaugia nėštumu.

Ir ten moterys tampa vis labiau savarankiškos. Pagimdžiusios septynis ar aštuonis vaikus, neretai jos prašo kontraceptikų. Pagal vietos įstatymus, norint naudoti kontraceptines priemones reikia gauti vyro sutikimą. Būna, kad kontraceptinę spiralę moteriai įdedu slapta, negavusi raštiško vyro sutikimo. Retkarčiais pamirštu tokius įstatymus. (Šypsosi.)

– Ar JAE moterys turi teisę į išsilavinimą?

– Tėvai stengiasi išmokslinti dukteris. Tai garbės reikalas. Jeigu moteris yra išsilavinusi, darbas valstybinėse institucijose garantuotas, o alga mokama fantastiška.

Moters uždarbis – jos nuosavybė. Tik jei ji nori, gali savo pinigais papildyti šeimos biudžetą.

Ištekėjusią moterį vyras privalo išlaikyti ir neturi teisės reikalauti iš jos uždirbtų pinigų.

Moterys noriai dirba. Į darbą jos eina pasipuošusios, pasidažiusios. Nesvarbu, kad gatvėmis arabės vaikšto apsigobusios juodomis abajomis. Po jomis moterys vilki prabangius garsių kompanijų drabužius.

– Kodėl vienos moterys dengia tik galvą, o kitos – ir veidą?

– Viskas priklauso nuo giminės tradicijų. Tai nieko bendra neturi su islamu. Yra kelios kategorijos.

Ant vienų moterų galvų skraistės vos laikosi ir nuolat tarsi netyčia nuslysta. Smagu žiūrėti, kaip moteris lengvais judesiais, koketiškai žvelgdama į vyrą vynioja savo skraistę, tačiau ši po akimirkos vėl ima slysti. Moteris tarsi ir su skarele, tarsi ir be jos.

Kitos kategorijos moterys skraistes tvirtai prisisega, kad jos neslystų ir aklinai prisidengia kaklą. Musulmonų kraštuose manoma, kad moters kaklas – labai seksuali kūno dalis.

Trečia kategorija moterų yra užsidengusios veidą, pro plyšį šviečia tik akys. Ketvirtos kategorijos moterys yra ne tik prisidengusios veidus kaip nindzės, bet ir pasislėpusios po tankiu šydu.

– O koks arabių moterų laisvalaikis?

– Apsipirkinėti joms – didelė pramoga. Kita vertus, kai lauke temperatūra siekia 50 laipsnių, kur daugiau eiti? Prekybos centruose veikia kondicionieriai, smagu pasivaikščioti. Žinoma, kondicionieriai veikia ir namuose bei biuruose, tačiau pasižmonėti smagiau parduotuvėse.

Dažnai į parduotuves moterį lydi sutuoktinis. Jis kantriai kelias valandas vaikšto iš paskos, nepyksta laukdamas, kol žmona pasimatuos patikusius drabužius, apžiūrės rankines. Vyras taip pat turi apžiūrėti visas moters išsirinktas prekes, pasidžiaugti, pagirti. Kitaip žmona įsižeis. Galiausiai jo laukia paskutinė užduotis – sumokėti už visus pirkinius ir nešti nešulius.

Buities prasme moterims gyventi ten yra rojus. Tačiau, kaip ir visose šeimose, ten irgi tarp sutuoktinių pasitaiko pykčių, nesusikalbėjimo.

Už vaikus šeimos sulaukia dovanų

● JAE šeimoje yra vidutiniškai aštuoni–dvylika vaikų. Kuo daugiau, tuo geriau. Gimstamumas skatinamas valstybiniu mastu. ● Pavyzdžiui, viena moteris susilaukė penkto vaiko. Jos vyras lietuvės medikės pa-prašė kuo skubiau išrašyti gimimo liudijimą, nes kitą dieną buvo paskirtas priėmimas pas šeichą. Mat šeima, turinti penkis vaikus, gauna nemokamą žemės sklypą ir beprocentę paskolą didžiuliam namui pastatyti. Arba gali rinktis būstą iš jau pastatytų namų.

● Moterys stengiasi gimdyti natūraliai. Nuskausminimas gimdymo metu taikomas, tačiau kai moteris gimdo šeštą ar septintą kartą, viskas vyksta taip greitai, kad niekas net nespėja pagalvoti apie nuskausminamuosius.

● Gimdyvių palatos vienvietės, jų dydis – nuo keturiasdešimties kvadratinių metrų. Mat po gimdymo moters pasveikinti susirenka giminaičiai – į palatą suguža maždaug dvidešimt žmonių.

● Vaiko gimimas šeimoje – didelė šventė, nesvarbu, kad pasaulį išvydo jau septintas ar dešimtas vaikas. Jei moteris gimdo pirmą kartą, ji sulaukia didelio ligoninės personalo dėmesio.

● Palata visada skendi gėlėse. Puokštės pompastiškos, beveik žmogaus ūgio, vos pralenda pro duris. JAE gyventojams gražu viskas, kas pompastiška ir brangu. Gimdyvėms giminės atneša didžiules pintines su saldainiais, džiovintais vaisiais, riešutais.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.