Svarbiausia, kad būtų šilta: jūra – bangomis, moteris – jausmais.
Jūrų ir audrų gyvenime mačiau daug. Vienuolika metų laivais plaukiojau po plačiuosius vandenis. Mano maršrutai – Europa, Amerika, Azija ir Afrika.
Nors buvau diplomuotas dainininkas, paragauti jūreivio duonos nutariau po to, kai pradėjo irti mano pirmoji santuoka ir ansamblis „Vilniaus aidai”, kurio vokalistas buvau.
Gerbėjų jūrą pakeičiau į tą tikrąją, kuri tuomet tapo prieglobsčiu, atvėrusiu naujų galimybių ir gydžiusiu mano sielą.
Išplaukdamas į jūrą pagaliau įgyvendinau ir vaikystės svajonę. Mano senelis ir tėvas buvo jūrininkai. Jūreivio kostiumas man prilipo iš karto.
Jūroje jaučiausi puikiai. Subūriau ansamblį, kūriau dainas. Saulėtekis bekraštėje jūroje yra toks kerintis, kad sunku rasti ką nors įspūdingesnio. Iš pradžių tamsoje pasirodo šviesulys, po to išlenda saulės kraštelis, dar vėliau tarsi iš jūros gelmės iškyla saulė.
Šis vaizdas mane įkvėpė kurti. Iš pradžių iš bangų sūpavimo atsirasdavo melodija, vėliau – žodžiai. Kartais visą kūrinį išgirsdavau sapne.
Rašiau apie jūrą ir meilę, kuria tikėjau ir kurios laukiau. Gražios, tyros ir kartu jausmingos.
Su dabartine žmona Janina susipažinau Nidos festivalyje. Ji iš Kauno atvažiavo kaip žiūrovė. Aš, trumpam grįžęs į krantą, buvau pakviestas dainuoti.
Po koncerto netikėtai susitiko mūsų žvilgsniai. Nors buvo vėlus vakaras, nutarėme pasivaikščioti. Aišku, kad vaikščiojome pajūriu klausydamiesi tamsoje banguojančios bangų mūšos ir žiūrėdami į žvaigždėtą dangų.
Tąkart Janina mane privertė išsimaudyti šaltoje Baltijos jūroje, į kurią paskutinįkart buvau įbridęs vaikystėje.
Buvau įpratęs maudytis šiltuose vandenyse, tačiau, kaip sakoma, dėl gražios moters – kad ir į ledinę jūrą.
Netrukus vėl išplaukiau į jūrą, tačiau jutau jėgą, stipriai traukiančią į krantą. Svarbiausia, kad tapau laukiamas.
Nauja pažintis privertė permąstyti vertybes, suvokti, ko gyvenime iš tikrųjų noriu ir siekiu. Ant laivo denio tai suprasti lengviau. Jūra ir vienatvė išgrynina mintis.
Vedžiau nepraėjus nė metams po pirmojo susitikimo. Iš karto įsikėlėme į gražų baltą namą šalia Kauno.
Praėjo 15 metų, tačiau niekada nesigailėjau, kad dėl mylimos moters atsisveikinau su jūra. Dabar prie jūros – Baltijos ar Viduržemio – dažniausiai vykstame kartu ilsėtis.
Grįžęs iš jūros vėl pradėjau dainuoti. Susigrąžinti prarastus gerbėjus nebuvo lengva, tačiau koncertų netrūksta iki šiol.
Kai išgirstu kitų atliekamas dainas apie jūrą, vis dar apima keistas jausmas, kartais net baltas pavydas. Atrodo, jie jūrą matė tik paveikslėliuose, o aš išmaišiau pasaulio vandenynus. Tad kodėl tokią nuostabią dainą atlieka jie, o ne aš?
Meilė – tai viskas, dėl ko verta gyventi. Be jos žmogus tuščias ir neįdomus. Laimė turėti šalia moterį, kuri tave supranta, palaiko, pataria.
Kai myli ir esi laimingas, dainuoja ne tik balsas, bet ir širdis.
Savo žmonai esu sukūręs ir paskyręs ne vieną dainą. Labiausiai žinomi kūriniai – „Tau” ir „Mylimos akys”.
Moteriai nuolat reikia rodyti dėmesį. Vyrams dažnai atrodo, kad gyvenimas ir be didelių pastangų klostosi gražiai. Tačiau moterims iš vyrų reikia daugiau.
Matau, kaip nušvinta žmonos akys, kai jai be progos padovanoju gėlių, pasakau švelnų žodį, pagiriu naują šukuoseną ar suknelę, paruoštą patiekalą ar tiesiog ištariu, kad ji nuostabi.
Moteris reikia girti be paliovos. Už tai jos atsidėkoja.
