Daugiau nei dešimtmetį A.Kavaliauskas dirbo radijuje, jo balsu kalbėjo šimtai filmų herojų. Andriaus kaimynai, išgirdę jį kalbantį kieme, skuba tikrinti, ar nepaliko namuose įjungto televizoriaus.
— Ar jus atpažįsta gatvėje? — pradėjau pokalbį su A. Kavaliausku.
— Vieni atpažįsta mane, kiti yra įsiminę balsą. Aš dėkingas visiems, kurie to neparodo atvirai ir nepuola badyti pirštais. Kai žmonės atkreipia dėmesį, nejaukiai pasijuntu — susigėstu, sutrinku ir nežinau, ką sakyti.
Pasitaiko, kad žmonės pripuola ir sako, kad jiems patinka, kaip vedu žinias. Aš tiesiog ramiai atsakau „ačiū“. Smagu, kai įvertina, bet nosies neriečiu.
— Jūsų balsas — išskirtinis. Manote, tai Dievo dovana?
— Tiksliau būtų pasakyti, kad tėvo dovana. Mano tėvas buvo žinomas aktorius Jonas Kavaliauskas. Jis prieš penkerius metus mirė. Artimieji sako, kad mano balsas labai panašus į tėvo. Pats irgi taip manau. Neseniai kartu su Vytauto Kernagio fondu išleidome tėvo pasakų, kurias jis skaitydavo per radiją, kompaktinę plokštelę. Paklausykite — įsitikinsite, kad už balsą turiu dėkoti jam.
— Tad tikriausiai jo lavinti daug nereikėjo?
— Esu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinį kursą. Turėjome balso nustatymo, dikcijos, kirčiavimo paskaitų. Tačiau vėliau specialių pratimų rytais atsikėlęs nedarydavau ir laikraščio garsiai neskaitydavau.
— Man atrodo, kad turėtumėte gerai dainuoti.
— Esu baigęs dešimtmetę Balio Dvariono muzikos mokyklą, bet per tą laiką niekada nedainavau, tik grojau kontrabosu, pianinu. Šiek tiek grojau bosine gitara. Vėliau akademijoje buvo populiaru groti šešiastyge gitara. Tai ir aš pramokau.
Dainuoti pradėjau įstojęs į aktorinį. Buvo vokalo pamokų. Dabar kartais artimųjų būryje skambinu gitara savo malonumui. Draugai kviesdami į svečius kartais prašo: „Būk geras, Andriau, pasiimk gitarą.“
— Turite savo repertuarą?
— Man gražiausi — romansai. Neturiu susidaręs sąrašo, dainuoju įvairias dainas.
Turbūt daugiausia kūrinių esu išmokęs akademijoje, kur vieni nuo kitų nusižiūrėdavome. Pavyzdžiui, moku akademijos himną: „Per tą lietų, per purvyną, per tą vėtrą niaurią niaurią...“ (Juokiasi.)
— Ar yra sudėtingų žodžių, kurių specialiai vengiate skaitydamas žinias?
— Kartais pasitaiko labai neįprastų pavardžių. Nesmagu, jei užsikerti. Todėl prieš eterį persiskaitau keletą kartų, kad įsiminčiau.
— Filmus garsinate atsisėdęs, o laidą „Reporteris“ vedate stovėdamas. Patogiau kalbėti sėdint ar stovint?
— Nėra jokio skirtumo. Kaip reikia, taip ir darau. Galiu ir atsigulti. (Juokiasi.) Juolab kad turiu patirties — akademijoje buvo tokie pratimai, kai reikėdavo atsigulti, ridentis ir sakyti tekstą.
— Laidą „Reporteris“ vedate tiesiogiai. Nejaučiate tiesioginio eterio baimės?
— Pirminio jaudulio atsikračiau per pirmas darbo televizijoje savaites. Bet akademijoje mums sakydavo, kad negalima eiti į sceną šalta subine. (Juokiasi.) Tas pats galioja ir čia. Visuomet reikia galvoti, ką darai, apie ką šneki ir ką parodysi. Nebijau nei kamerų, nei publikos, tad vedant laidą nemuša prakaitas ir rankos nedreba.
— Norėtumėte vesti pokalbių laidą?
— Esu bandęs. Ir radijuje kalbindavau pašnekovus, ir „Reporteryje“ anksčiau svečių turėdavau. Vis dėlto savo laidos vizijos dar neturiu.
— Gal dar nepribrendote?
— Gal ir taip. O gal tiesiog turiu per daug reikalų ir negaliu leisti sau eksperimentuoti. Į klausimą, kokia gyvenimo prasmė, dar studijų metais esu sau atsakęs. Tai dirbti, uždirbti pinigų ir išlaikyti šeimą. O jei suklysi, gali viskas subyrėti kaip kortų namelis.
— Televizijoje debiutavote prieš penkerius metus su laida „Reporteris“. O kaip ir kada atsiradote radijuje?
— Tai nutiko visai netikėtai. Vieną vasarą gulėdami pajūryje su mama nugirdome per radiją, kad „Laisvoji banga“ ieško žinių vedėjo. Sakau, reikia pabandyti. Juk 1994-aisiais baigęs akademiją nuolatinio darbo neturėjau — tik tris keturis spektaklius per mėnesį. Taigi nuėjome su kurso draugu į atranką, davė paskaityti tekstą ir gavau darbą. Tuomet man buvo 22-eji.
Pradžioje buvo beprotiškai sunku, nes neturėjau supratimo, kas yra žinios. Tekdavo ir pašnekovus įrašinėti, ir interviu šifruoti, ir tekstus iš rusų kalbos versti.
Po pusmečio jau pradėjau suprasti, ką darau. Vėliau dirbau radijo stotyje „Hanza“, o 1997-aisiais perėjau į „Radiocentrą“. Ten jau prasidėjo rimtos laidos. Reikėdavo šeštą valandą ryto būti darbe, septintą — sveikintis su Lietuva ir penkias valandas kalbėti eteryje gyvai.
— Ir taip dešimt metų?
— Jeigu tiksliai, „Radiocentre“ išdirbau 10 metų be vieno mėnesio. Per tą laiką stotyje daug kas pasikeitė. Iš dvylikos Žinių tarnyboje, kuriai vadovavau, dirbusių žmonių man išeinant buvo likę vos trys. Perėjau į Lietuvos radiją.
— Garsinate filmus, serialus. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?
— Spaudos rūmuose šalia „Radiocentro“ buvo įsikūrusi BTV. Kartą išėjome su kolega Modestu Naudžiumi parūkyti ir sutikome tuometį šios televizijos programų direktorių. Jis sako: „Girdėjau, naują žmogų turite, gerą balsą nusipirkote.“ Modestas juokdamasis parodė pirštu į mane.
Man pasiūlė pamėginti įgarsinti filmą televizijoje. Davė meksikietišką serialą. Metus jį atpyliau. Paskui neapsikenčiau ir paprašiau kitokio filmo. (Juokiasi.) Taip ir užsikabinau. Vėliau aštuonerius metus garsinau filmus Lietuvos televizijoje.
Vis dėlto pagrindinis darbas buvo radijuje. Vienu metu mano darbo diena trukdavo 12—14, kartais — ir 17 valandų. Pusę šešių per radiją klausytojams tardavau „labas rytas“, o vėlai vakare namuose „labanaktis“ pasakydavau autopilotu. (Juokiasi.)
— „Reporteryje“ tik perskaitote pranešimus ar pridedate nuo savęs?
— Yra sakoma: geriausia improvizacija ta, kuriai gerai pasirengta. (Juokiasi.) Jei rimtai, tai žinias skaitau. Kartais būna, kad staiga į galvą šauna gražesnis sakinys, tai jį ir pasakau. Jei turiu laiko, ant lapelio pasirašau tą sakinį, kad nesusipintų liežuvis ir nenušoktų kitur mintis.
— Ar tenka dirbti sergant?
— Ir karščiuojant, ir sloguojant ar sergant angina. Sloga — pati baisiausia liga. Įsipurškus prieš laidą vaistų pagerėja, tačiau visada yra tikimybė užsikosėti ar nusičiaudėti.
Visą laiką po ranka turiu stiprių mėtinių ledinukų, kuriuos vartoju prieš eterį, o laidos metu pasidedu šalia. Taip pat visada turiu karšto vandens.
— Eteryje atrodote toks patikimas, ūkiškas. Kokius darbus dirbate namie?
— Galiu dirbti visokius. Kai prieš dešimtmetį įsikėlėme į namą, teko ir dažyti, ir tinkuoti. Ir dabar šį bei tą paremontuoju. Bet nėra taip, kad labai veržčiausi atlikti kokių nors darbų. Kartais žmona spaudžia, kad reikia greitai ką nors padaryti. Sakau: „Palauk, taip greitai niekas neįvyksta.“ (Juokiasi.) Bet susitariame.
— Mėgstate ruošti maistą?
— Labai. Man tai pats geriausias atsipalaidavimo būdas, o ypač savaitgaliais. Labai mėgstu marinuoti mėsą, kepti ant grotelių, troškinius virti.
Turiu netgi savo ypatingą troškinį, kuris visiems labai patinka. Sluoksniais puode sudedu mėsą ir daržoves. Kloju bulves, kopūstus, paprikas, kukurūzus, grybus, įdedu grietinės, kečupo ir viską troškinu ant mažos ugnies. Per pusantros valandos virsta skaniu patiekalu.
— Kokių dar turite pomėgių?
— Žaidžiu krepšinį. Bet amžius jau nebe toks, kad žaisčiau dėl pergalės. Sakau kolegai: dabar tu įmesk, o po to leisk man tai padaryti, nesitraumuokime. Ir šiandien vakare eisiu pažaisti. Anksčiau žaisdavau įvairiose rinktinėse.
— Televizorių žiūrite?
— Tai, ką rodo, ne visada patinka. O pažiūrėti tai, ką norėčiau, ne visada išeina. Turiu derintis prie šeimos, kuri ne visada nori žiūrėti futbolą. (Juokiasi.)
— Seniai auginate šunį?
— Mūsų vokiečių aviganei Tinai — jau 9 metai. Dukros tiesiog ėjo iš proto dėl šunų, pirkdavome puodelius, knygutes su šunų atvaizdais.
Bet kol gyvenome nuomojamuose butuose, augintinio nepirkome.
Kai persikraustėme į namą, net klausimo nekilo, kokį gyvūną įsigyti. Kodėl būtent vilkšunis?
Svarstėme apie įvairias veisles, tarėmės su specialistais. Pavyzdžiui, labradoro negali palikti vieno namuose, nes jis labai liūdi ir iš jo nekoks sargas, Kaukazo aviganis puikiai saugo namus, bet ir vaikai prie jo neprieis, kolių veislės šunys visąlaik loja.
— Prie kurio šeimos nario augintinis labiausiai prisirišęs?
— Prie visų. Tiną pusę metų vedžiojome į dresūros mokyklą, kurioje mokomi medalininkai ir pasieniečių šunys.
Ji buvo viena paklusniausių mokinių. Išmokėme atiduoti kaulą be urzgimo. Iki šiol prisimena ir klauso, eina greta, protingai elgiasi.
— Ar nesijaučiate panašus į savo augintinį?
— Šį klausimą turbūt reikėtų užduoti žmonai. (Juokiasi.) Mes dar turime katę Zuiką, kuri pastatė į vietą visas kiemo kates ir buvo nukniaukusi iš kaimynų iešmą su šašlykais. Ji puikiai sutaria su vilkšune.
— Jūsų namuose — vien moterys.
— Ir dėl to labai gerai jaučiuosi. Turiu dukras Liną (15 m.) ir Ugnę (14 m.) bei žmoną Daivą. Garbanotą ir padūkusią. (Juokiasi.)
Beje, vyrai mūsų namuose neprigyja — turėjome du žiurkėnus, bet pastipo. (Juokiasi.)
Atsinaujinusi laida
„Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Reporteris“ žiūrovai sulaukė naujovės. Atnaujinta ne tik studija, iš kurios kas vakarą sveikinasi A. Kavaliauskas, bet ir laidos turinys.
„Vakare žmonės jau būna persisotinę dienos naujienomis, bet juk diena dar nesibaigia. Pats gyvenimas diktuoja, kad laida „Reporteris“ turi būti šiek tiek kitokia, — sakė televizijos Žinių tarnybos vadovas Marius Laurinavičius. — Laidą praplėtėme reportažais socialinėmis temomis. Taip pat rengiame išsamesnius politinius reportažus su įžvalgomis ir komentarais. Rodome nebūtinai tik tai, kas įvyko vakar ar šiandien, o ir tai, kas vyksta apskritai. „Reporteris“ — ne vien žinių, o informacinė aktualijų laida.“
Pirmadieniais—ketvirtadieniais 21 val. rodomoje laidoje — aktualūs pasakojimai, transliacijos iš įvykio vietos, neeilinės istorijos, netikėti komentarai.