Jaukioje senamiesčio galerijoje netrūko gerų emocijų. Rytietiškais smilkalais kvepiančias erdves užpildė gyvai atliekama muzika ir gausiai susirinkusių svečių diskusijos. Keldami vyno taurę jie džiaugėsi dviejų klaipėdiečių kūryba.
Pasigrožėti dailininkų darbais atvyko ne vienas verslininkas, tai pat – nemažai pramogų pasaulio atstovų.
V. Viningas džiaugėsi turėdamas šansą savo parodą eksponuoti Vilniuje. „Labai malonu ir ačiū visiems, kad atėjote“, – sakydamas kalbą nedaugžodžiavo menininkas. Tuo tarpu R. Klimavičius nestokojo sveiko humoro jausmo. „Kodėl jūs čia susirinkote? Kodėl atėjote pažiūrėti ant skuduro maliavotų jausmų?“, – retoriškai galerijos svečių klausė dailininkas ir juokais pridūrė, kad į atidarymą susirinkusios damos greičiausiai sugaišo daugiau laiko prie veidrodžio, nei jie tapydami šiuos piešinius.
„Nors nesuprantu, kodėl jūs čia atėjote, labai džiaugiuosi. Be jūsų nebūtų ir mūsų. Menininkui reikia žiūrovo. Gal jūs po to girsite, gal juoksitės, bet menas – užkrečiama liga. Pastovūs ligoniai čia lankosi nuolat“, – kalbėjo R. Klimavičius. Pasak jo, kiekvienas atėjęs į parodą pažiūrėti menininkų darbų iš jos turėtų išeiti „lyg apvaisintas“.
Į tokį menininko posakį daugelis svečių sureagavo smagiu kikenimu ir patikino, kad iš išėję parodos pasijuto taip, tarsi tikrai kažką su savimi išsinešę.
Smagiai nusiteikę dailininkai teigė nebijantys būti nesuprasti. „Vieni čia atėjo dėl meno, kiti...., - linksmai nutęsė mintį R. Klimavičius. - Bet kokiu atveju esu dėkingas visai šitai šaikai, kuri nepatingėjo ateiti. Nebūtina sakyti, kad čia tobuli darbai. Juk gali ir nepatikti. Tačiau menas išmoko matyti. Visiems to ir linkiu.“
Parodoje eksponuojami menininkų darbai atspindi kelių pastarųjų metų jų kūrybinio gyvenimo etapą. Tapybiškose, raudoname kolorite paskendusiose didelio formato V. Viningo drobėse vaizduojami skirtingų profesijų atstovai, tarp kurių daugiausi – sportininkai. „Jau seniai norėjau įgyvendinti svajonę nutapyti boksininką, atletą. Parodoje galima pamatyti ir darbų, kuriuos tapiau dar prieš keletą metų – tuomet gyvenau džiazo ritmu“, – rodydamas į piešinyje saksofonu grojantį vyrą pasakojo V. Viningas.
Tuo tarpu R. Klimavičiaus darbai – labai įvairialypiai. Dailininkas savo daugiasluoksniuose piešiniuose nevengia reljefinių detalių, kontrastingų spalvų, o po dažų sluoksniu įprasmina ne vieną, rodos, iš pirmo žvilgsnio nepastebimą mintį. „Noriu, kad kiekvienas piešiniuose atrastų savą prasmę. Kai pradedu literatūriškai aiškinti, kas kur yra pavaizduota – viską be reikalo supaprastinu“, – sakė jis.
