Apie išbandymus turtu, kurių neatlaikė sutuoktinis, ir į santuoką įsibrovusią kitą moterį R.van Calcar atvirai pasakojo laidoje „Nuo... iki...“ (LNK).
Kai kurie turtingi vyrai mano galintys sau leisti viską — kad ir mestelėti mažo buto raktus žmonai ir pasakyti, jog nuo šiol ji su vaikais ten ir gyvens, o prabangius namus teks užleisti kitai. R.van Calcar sako, kad gyvendama Nyderlanduose ne kartą susidūrė su tokio vyrų elgesio pavyzdžiais.
Moteris tvirtina nesutikusi elgtis taip, kaip staiga užsigeidė sutuoktinis, todėl viską metė ir atvažiavo į Lietuvą.
Nenori savęs apgaudinėti
Molėtų rajone esanti sodyba visiškai nepanaši į lietuviams įprastą vienkiemį. Ją supa ne tik miškai, vingiuojantis Siesarties upelis, bet ir aukšta tvora su daugybe kamerų. Name — ideali tvarka.
Didžiulėje teritorijoje — kruopščiai prižiūrėta žolė, kiemą juosia neįprasta tvora iš virvės, o milžiniškas 400 kvadratinių metrų namas įrengtas klasikiniu stiliumi. Jį puošia išskirtiniai baldai, šviestuvai ir daugybė meno dirbinių.
Namuose bėgioja penki šunys, devynios katės ir net skudų veislės avelė. Viduje viskas — baldai, sienos, užtiesalai ir pagalvės — yra baltos spalvos.
Sunku pasakyti, kas lėmė tokį pasirinkimą — Ruthos aristokratiškas gyvenimas Amsterdame ar interjero dizainerės specialybė. Lietuviškų miškų glūdumą R.van Calcar pasirinko Nyderlanduose palikusi savo kilmingą vyrą ir prabangą.
Meilužių neslepia
Kas turėjo nutikti, kad iki tol gyvenusi su visu būriu padėjėjų, namų tvarkytojų ir sodininkų Rutha persikėlė į kaimą?
„Pasiekęs karjeros aukštumas ir tapęs itin turtingas mano vyras susirgo didybės manija ir ėmė mėgautis ne tik prabanga, bet ir kitų moterų draugija. O gyventi trise aš nesutikau, — neslepia šviesiaplaukė. — Vyras man nekėlė kitokių reikalavimų, tik gerai atrodyti, gražiai kalbėti.
Ėmėme mažai bendrauti, nebesidalijome įspūdžiais — kiekvienas gyvenome sau.
Kodėl aš turėčiau jam tik kojines skalbti, jei jis pats gali tai padaryti?“
R.van Calcar sako nesanti iš tų moterų, kurios šokinėtų aplink mylimąjį ir tenkintų kiekvieną jo kaprizą. Turtingiausių Nyderlandų žmonių sluoksnyje, kuriame sukosi iki atvykdama į Lietuvą, ji sako mačiusi ir tokių pavyzdžių.
Daug pasiekę vyrai ne tik leidžia sau turėti meilužes — kartais jie to net neslepia ir visai nesijaučia kalti.
„Dažnai žmona ir meilužė žino viena apie kitą ir su tuo susitaiko, — tvirtino R.van Calcar. — Vyras turi pakankamai pinigų, kad abi išlaikytų. Žmona gauna atlyginimą už tai, kad žaidžia šeimą, ir su tuo sutinka. Yra žmonų, apsimetančių, kad nieko nežino.
O aš iš tų, kurios bando išsiaiškinti tiesą. Ji ne visada būna maloni, bet savęs apgaudinėti nenoriu.“
Prabanga įgriso?
Būdama olandų aristokrato Hendriko van Calcaro žmona Rutha jį nuolat lydėjo į keliones, stengėsi visada gerai atrodyti, rūpinosi didžiuliais namais. Tiesa, juose sukosi ir būrys tarnų. Net ir galėdama negalvoti apie uždarbį R.van Calcar Nyderlanduose dirbo interjero dizainere.
„Man tikrai nieko netrūko, bet niekada nesiekiau prabangos, nes tai tuštybė.
Žinoma, gerai, kai aplinkui kažkas šokinėja, tenkina kiekvieną užgaidą, tačiau sodyboje prie Molėtų, kurią įsirengiau dar gyvendama su vyru, patyriau ir kitokių dalykų. Pavyzdžiui, žiemą keptuve stengiausi iškasti iš sniego automobilį. Tada ir supratau, kad tokie nuotykiai man labiau patinka, kad galiu gyventi viena, nes susitvarkau“, — tvirtino R.van Calcar.
Laidos „Nuo... iki...“ pašnekovė įsitikinusi, kad turtas — rimtas išbandymas santykiams. Esą jis ypač pakeičia vyrus — šalia atsiranda daugybė moterų, kurioms užtenka parodyti pinigus ir nereikia vargintis stengiantis jas užkariauti.
Gyvena išlaikoma vyro
Ar vyras atlaikys išbandymą pinigais, neims rodyti savo galios, priklauso tik nuo jo sąžinės.
R.van Calcar neslepia vienu metu pajutusi, kad jų šeimos gyvenime atsirado dar viena moteris.
„Iš pradžių tik nujaučiau, kad kažkas negerai, todėl kol neišsiaiškinau iki galo, nekaltinau jo. Kai galiausiai turėjau įrodymų, viskas išsisprendė savaime“, — pasakojo R.van Calcar.
Moteris neslepia, kad ir dabar yra išlaikoma turtingo vyro — toks buvo jų susitarimas prieš pasukant savais keliais.
Atsiėmė senelių žemę
Ruthos motina Elena po Antrojo pasaulinio karo ištekėjo už vokiečių kareivio Arthuro ir išvyko iš Lietuvos. Vokiečio ir lietuvės duktė gimė ir augo Vokietijoje, Kelne.
Prieš 30 metų, būdama studentė, Rutha susipažino su patraukliu aristokratu iš Nyderlandų Hendriku. Po kelerių metų pora susituokė ir apsigyveno Amsterdame. Viena po kitos gimė dvi dukterys — Stella (24 m.) ir Diane (22 m.).
Pasiturinčioje šeimoje Ruthai nieko netrūko. Kiek vėliau ji atsiėmė senelių žemes Lietuvoje. Porą metų R.van Calcar su šeima vasarojo sodyboje Lietuvoje, tačiau tuomet, kai statė modernų namą, net neįtarė, kad netrukus jis taps užuovėja, kad čia ji įsikurs visam laikui.
Draugės negali patikėti
Iš pirmo žvilgsnio Ruthos namai — lyg rojaus kampelis iš romantinių filmų. Tačiau tam, kad tokia didžiulė sodyba būtų idealiai sutvarkyta, reikia dirbti kiekvieną dieną ne tik jai, bet ir pagalbininkams.
Iš Nyderlandų atvykstančios Ruthos bičiulės negali patikėti, kad jų draugė vienkiemyje šalia Molėtų šeimininkauja kone viena.
„Kai grįžtu namo, manęs pasitikti atbėga penki šunys, avių banda ir žirgai. Tai pamatę mano svečiai puola skambinti namiškiams ir pasakoja kaip kokį anekdotą.
Žinau, kad daug moterų bijo likti vienos. Jos turbūt nežino, kad gali gyventi ir be vyrų, nes niekada to nepatyrė, o visko, ko nežinome, mes bijome. Kartais moterys bijo palikti šeimą, nes nėra tikros, kad sugebės išsilaikyti“, — svarstė R.van Calcar.
Rutha iki šiol bendrauja su sutuoktiniu. „Mes nesipykstame, — tvirtino žavi šviesiaplaukė. — Tik drauge negyvename.“
R.van Calcar sodyba, kuriai priklauso 11 hektarų žemės, būtų tinkama didelei šeimai. Dviaukščiame name — daugybė kambarių, o didžiulėse terasose tilptų ir keliasdešimties žmonių draugija.
Tačiau Ruthai maloniausia būti vienai su gyvūnais. Dėl to ji stengiasi samdyti kuo mažiau pagalbininkų.
Su gyvūnais — paprasčiau
Į apylinkes atvykus užsienietei kaimo žmonės bandė visaip pasipelnyti: iš Ruthos miško kirto medžius ir bandė medieną parduoti jai pačiai, o žolę nupjauti pasamdyti darbininkai iki sodybos atvažiuodavo su kvapeliu ir dar taksi — juk žinojo, kad poniutė iš užsienio sumokės ir už tai.
R.van Calcar kantrybė neatlaikė, todėl savo ūkį ji sutvarkė taip, kad reikėtų kuo mažiau pagalbos. Pavyzdžiui, didžiulį plotą žolės dabar gražiai nuskabo banda skudų veislės avių.
„Man nebūna nuobodu ir liūdna. Man tik būna sunku, ypač žiemą, — prisipažino R.van Calcar. — Žiemą ir darbo daugiau, ir jėgų reikia, ir gyvūnai kenčia.“
Kai Rutha buvo maža, motina vasaromis dukterį atveždavo į Lietuvą. Iš betoninio didmiesčio ištrūkusiam vaikui turėti tiek daug šunų ir katinų atrodė tarsi stebuklas. Greičiausiai dėl meilės gyvūnams R.van Calcar ir ryžosi kraustytis į vienkiemį Lietuvoje.
R.van Calcar sodyboje visi gyvūnai laksto palaidi, o namo durys atviros ne tik šunims ir katėms, bet ir avelei Anastasijai. Avelė gimė tokia silpna, kad net nesugebėjo atsistoti ir prieiti prie motinos, todėl Rutha pasiėmė ją į namus ir iš butelio maitino pienu.
Anastasijai — jau 4 mėnesiai, tačiau ji taip ir nepritapo avių bandoje, tarsi šuniukas sekioja Ruthai iš paskos. Kartais R.van Calcar avį net pasiima į Vilniuje vykstančius renginius ar televizijos laidas.
„Su gyvūnais bendrauti daug paprasčiau nei su žmonėmis“, — neabejoja R.van Calcar.
