Tačiau likimas buvo negailestingas – perkopęs per penkiasdešimtmetį L.Jonys dėl sunkios ligos buvo priverstas atsisakyti padangių.
Užkluptas galvos smegenų auglio lakūnas dar ilgai nesitaikstė su liga, veržėsi skraidyti ir pyko ant gydytojų, atėmusių licenciją. Tačiau L.Jonys palūžo ir nustojo kabintis į gyvenimą po žmonos Vilijos mirties.
Praėjus metams po jos laidotuvių Jonių sūnūs Paulius ir Gediminas atsisveikino ir su tėvu.
Šių metų vasario 2-ąją, nesulaukęs 62-ojo gimtadienio, kamuojamas baisių skausmų, L.Jonys užgeso vienoje Vilniaus ligoninėje.
Tyliai, be iškilmingų kalbų ir nuopelnų aviacijai paminėjimo jis atgulė Vilniaus Rokantiškių kapinių Lakūnų kalnelyje.
Jonių šeimos istoriją ženklina ne vienas skaudus įvykis. Tačiau Leonui nesėkmė visada buvo tarsi variklis, vertęs aiškintis jos priežastis ir judėti į priekį.
Vaizdingame Daugų miestelyje gyvenę jo tėvai Viktoras ir Ona Joniai užaugino du lakūnus. Dar nežinia, kuris iš brolių Jonių – vyresnysis Alfonsas ar tik metais jaunesnis Leonas – danguje buvo pranašesnis.
Likimas buvo negailestingas Alfonsui – būdamas vos trisdešimties jis žuvo kartu su savo mokiniu – lėktuvas nukrito Prienų rajone.
„Kad ir kokiu maršrutu skrisdavo, Alfonsas visada prasukdavo pro Daugus tėvų pasveikinti.
Atskrisdavo virš gimtųjų namų, pamojuodavo sparnais ir jau tada tęsdavo savo maršrutą. Tėvai visada išbėgdavo į lauką sūnui pamojuoti.
Tąkart, 1980 metų rugpjūčio 29-ąją, pasisveikinimas su sūnumi buvo paskutinis, simboliškai tapęs atsisveikinimu“, – net ir dabar be jaudulio negali kalbėti Jonių kaimynas, žinomas Daugų gamtininkas Algimantas Zubavičius.
Nepraėjo nė valanda, ir A.Jonys žuvo netoli Prienų.
„Nors po tokių tragedijų kiti lakūnai bent kelis mėnesius neskraidydavo tokiu lėktuvo modeliu, koks sudužo, Leonas šiam nerašytam įstatymui nepakluso.
Jau netrukus jis pakilo tokiu pat Jak-52 lėktuvu, kokiu užsimušė Alfa“, – prisiminė A.Jonio našlė Danutė Jonienė, po vyro žūties likusi su vos aštuonių mėnesių dukrele Neringa.
L.Jonys nelaukė, kol, kaip būdavo įprasta sovietmečiu, įvairios komisijos išsiaiškins, kodėl sudužo lėktuvas.
„Jis pats savo rankomis ir paprasčiausiu atsuktuvu išrankiojo visą Jak-52 ir vėl surinko. Taip surado priežastį, kodėl įstrigo brolio pilotuoto lėktuvo vairas ir kodėl lėktuvas rėžėsi žemyn“, – prisiminė D.Jonienė, taip nė karto ir nepakilusi į dangų nei vyrui esant gyvam, nei vėliau.
Alfonsas ir Leonas Joniai vidurinę mokyklą baigė Varėnoje, nes jų tėvas, puikus ryšių specialistas, sovietmečiu buvo pasiųstas dirbti į Valkininkus.
Mokykloje abu Jonių sūnūs buvo gabūs tiksliesiems mokslams – Leono galva buvo tiesiog pramušta matematikos formulėmis, o Alfonsą traukė ir fizika, ir kiti tikslieji dalykai.
„Galbūt jie būtų pasukę visai kitu gyvenimo keliu, jei ne mamos parnešta knygelė apie lėktuvėlius. Ji ir Alfą, ir Leoną tiesiog užbūrė. Nuo tada jie ir susirgo lėktuvais – meistraudavo modelius svajodami apie skraidymą“, – prisiminė D.Jonienė.
Svainiui Leonui ji dėkinga ne tik už tai, kad jis atskleidė vyro žūties aplinkybes, bet ir už viso gyvenimo draugystę.
„Mes visi susipažinome studijų metais važinėdami traukiniu iš Kauno į Vilnių ir atgal. Buvome jaunystės laikų draugai ir tą draugystę išsaugojome visą gyvenimą.
Buvau šalia Leono, kai jis sunkiai sirgo, buvau šalia ir tuomet, kai likus metams iki jo mirties šį pasaulį paliko jo žmona Vilija“, – atsiduso D.Jonienė.
Jos svainis buvęs žmogus, kokių reta, – nepažįstantis pykčio: „Leonas galbūt galėdavo pyktelėti dėl kokio blogo reiškinio ar įvykio, bet nėkart negirdėjau, kad jis būtų pykęs ar negražiai kalbėjęs apie kokį nors žmogų. Niekada.“
Legendinis lakūnas neištvėrė tik tada, kai gydytojai atėmė iš jo licenciją skraidyti, – L.Jonys, kaip tikino artimieji, su tuo niekaip negalėjo susitaikyti, tad pyko ir ant gydytojų, ir ant viso pasaulio.
Pastaruosius trejus metus jis praleido prikaustytas prie lovos. Dėl auglio jam buvo atliktos kelios galvos smegenų operacijos.
Kartais jį taip kankindavo skausmai, kad naktimis arba paryčiais jo klyksmas priversdavo krūptelėti net ir daug mačiusius medikus.
Buvę padangių draugai ligoninėje pasirodydavo retai. Tik įvairiais rekordais pagarsėjęs Jurgis Kairys beveik po kiekvienos savo išvykos atskubėdavo aplankyti seno draugo, kurį vadino Levu.
„Romantiškas, pasinėręs į smulkmenas, nagrinėjantis kiekvieną skrydžio figūrą – analitinis mąstymas jam tiesiog neleido elgtis kitaip.
Tačiau gyvenime kažkodėl elgdavosi priešingai ir tuo mane dažnai stebindavo – Levas galėdavo susitaikyti ir bendrauti net su visiškai svetimais jam siela žmonėmis. Kitaip tariant, į širdį įsileisdavo bet kurį“, – prisiminė padangių bendražygį J.Kairys.
Artimesni draugai L.Jonį dėl jo sugebėjimo bet kokį reiškinį ar įvykį išsiaiškinti iki mažiausių smulkmenų vadino krebžduku.
„Kartą kažkas iš mūsų parsinešė į kambarį mažą ežiuką. Jis visą naktį krebždėjo ir nedavė miegoti. Taip ir Levas per naktis krebždėdavo prie savo matematikos formulių ar knygų.
Prie to jau buvome įpratę ir nebekreipdavome dėmesio, bet jo gilinimasis į įvairias aviacijos problemas yra išgelbėjęs ne vieną lakūną.
Juk būtent Levo pasiūlymai po brolio žūties, kaip patobulinti tam tikrus Jak-52 vairo parametrus, leido buvusioje SSRS išvengti ne vienos šio modelio lėktuvo katastrofos“, – tikino J.Kairys.
Kita vertus, jis neatmeta, kad begalinis siekis viską išsiaiškinti ir pakirto jo draugo sveikatą: „Jeigu apie Levą reikėtų pasakyti vieną žodį, pasakyčiau – stiprus.“
Bet kartais jis į viską lįsdavo taip giliai, kad tai net imdavo trukdyti. Ko gero, jo smegenys neišlaikė įtampos mėginant sužinoti, išsiaiškinti ar pačiupinėti viską pačiam.
Nors prieš mirtį L.Jonys jau sunkiai kalbėjo, J.Kairio apsilankymai ir pasikalbėjimai apie skraidymus jį tarsi sugrąžindavo kelis dešimtmečius atgal.
„Eidamas pas Levą stengdavausi atsiriboti nuo bet kokių emocijų ir prisiminti tik kokius nors mums abiem malonius įvykius, – prisiminė J.Kairys. – Tai jį tarsi sugrąžindavo į realybę. Levas pradėdavo visai blaiviai kalbėti apie įvairias pilotažo figūras, o per paskutinį mūsų pasimatymą jis kaip visada, gražiai dzūkuodamas, paklausė: „Ar kilpų dar padarysim?“
Mažakalbis. Bet jo humoras būdavo toks, kad kartais iš kojų išversdavo.
Tokį tėvą prisimena lakūno sūnus Paulius Jonys (27 m.).
„Bet labiausiai, žinoma, man į atmintį įsirėžė vakarai, kai tėvas grįždavo po visos dienos skraidymo su mokiniais Kyviškėse, pavakarieniaudavo ir, pagriebęs mane, vėl sugrįždavo prie lėktuvo.
„Benzino yra likę, apsuksime dar kelis ratus“, – prisiminė Paulius.
Architektu dirbantis jaunas vyras ir jo brolis būsimasis teisininkas Gediminas per kelerius pastaruosius metus neteko senelių, motinos ir tėvo.
– Ar tėvas skraidindavo tik jus, vaikus, ar į lėktuvą sėsdavo ir mama? – paklausiau P.Jonio.
– Skrisdavo ir mama, nes jaunystėje ji taip pat buvo susirgusi dangumi, tik labiau mėgo šokinėti parašiutu, o ne skraidyti. Šis jos pomėgis ir lėmė pažintį su tėvu.
Dirbdama mokytoja Kaune ji nutarė atgaivinti studijų laikų įgūdžius šokinėti parašiutu. Nuėjusi į aviatorių klubą netyčia įėjo ne į tą auditoriją ir pataikė ten, kur tėvas skaitė paskaitą būsimiems lakūnams.
Nors ir supratusi, kad ne ten pataikė, neišėjo – instruktorius labai patiko. Taip prasidėjo tėvų meilės ir bendro gyvenimo istorija.
Netrukus jie apsigyveno Kyviškėse, šalia aerodromo. Net mano gimimo liudijime įrašyta, kad gimiau Kyviškėse.
Aš ilgai pasaulio ir apskritai gyvenimo nesuvokdavau be lėktuvų gausmo, tėvo skraidymo ir kasdienių kalbų apie aviaciją.
Kitaip ir būti negalėjo, nes mūsų šeima Kyviškėse dalijosi vadinamąjį alytnamį su kitų žinomų lakūnų Lapėnų ir Kniazevičių šeimomis.
Vėliau jie vieni kitiems statė namus Kyviškių sodų sklypuose. Tėvas buvo puikus konstruktorius – šie įgūdžiai praversdavo ir statybose.
– Kodėl nei jūsų tėvas, nei anksti žuvęs dėdė Alfonsas neužkrėtė savo vaikų skraidymo liga?
– Kai reikėjo rinktis profesiją, maniau, kad galėčiau būti tik lakūnas, nors tikslieji mokslai mokykloje nesisekė.
Kai stojant į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos fakultetą manęs paklausė, kuo dar, be lakūno profesijos, save įsivaizduoju, atsakiau, kad svarstau ir apie architektūros studijas. O tuomet išgirdau dėstytojų patarimą: „Lakūnas gali būti atsidavęs tik aviacijai.“
Toks dėstytojų nuosprendis tėvą labai įsiutino: „Kaip draugai išdrįso nepriimti mano sūnaus?“
O aš pats supratau, kad aviaciją gali rinktis tik ja be išlygų tikintys žmonės, tokie, koks buvo mano tėvas.
Architektūros studijos man sekėsi puikiai. Dabar džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, nors dažnai ilgiuosi aviatorių draugijos, kokia supo mano tėvą, nes jie – išskirtiniai. Nuoširdesnių žmonių jokioje kitoje veiklos srityje nesu sutikęs.
– Jūsų tėvas buvo talentingas žmogus – matematikas, puikus lakūnas, konstruktorius, be to, subtilus fotografas. Kaip visa tai tilpo vienoje asmenybėje?
– Turbūt kiekvienas žmogus turi ne vieną talentą, tik neišbando jų, neatskleidžia.
Mano tėvui buvo daug kas įdomu.
Konstravimas, matematika, aviacija – lyg ir susiję tarpusavyje dalykai, o fotografuodamas tėvas greičiausiai bandydavo atskleisti savo meninius gebėjimus.
Skraidydamas su mokiniais dažniausiai pasiimdavo ir fotoaparatą.
Begalėje nuotraukų iš paukščio skrydžio įamžinti beveik visi Lietuvos miestai, daugybę kartų jis yra apsukęs aplink Trakų pilį, nufotografavęs visas vaizdingas Daugų ežero apylinkes.
Kai nebegalėjo skraidyti, fotografija tėvui tapo vienintele galimybe kurti, ieškoti pro objektyvą žemėje to, ko nematė pro lėktuvo langą. Prieš mirtį jis spėjo išleisti kelis nedidelius fotoalbumus.
– Tėvo draugai yra pasakoję, kad jis buvęs prisiekęs rūkalius. Kaip jis iškęsdavo be cigaretės ore?
– Neiškęsdavo. Kaip konstruktorius buvo radęs išeitį – ištiesdavo cigaretę ventiliacijos angos link ir pro ją išpūsdavo dūmus.
– Ar sunkiai šeimoje būdavo išgyvenamos ilgos tėvo išvykos?
– Mes su broliu ypatingo nerimo nejusdavome, bet mama, kaip dabar suprantu, jaudindavosi. Ypač ją baugindavo tėvo skrydžiai per Atlantą, kai jam tekdavo iš Amerikos parskraidinti lėktuvus.
Yra buvę atvejų, kai nedideliu lėktuvėliu jis skrisdavo vienas.
Pamenu, kad prieš tokias keliones ilgai dėliodavo maršrutą, apskaičiuodavo kiekvieną smulkmeną.
– Skraidymas, apkrovos greičiausiai atimdavo daug jėgų. Kur jūsų tėvas rasdavo atgaivą?
– Danguje. Nusileidus ant žemės vėl užgriūdavo įvairios buitinės, finansinės problemos, o pakilus į orą jis viską pats kontroliuodavo, nuo visko atitrūkdavo.
Pamenu, kartais tėvas įšokdavo į lėktuvą tik su glaudėmis.
– Apie ką kalbėdavotės su tėvu skraidydami?
– Tada tų kalbų nesureikšmindavau, bet dažniausiai jis man kalbėdavo apie kokius nors vyriškus dalykus. Nekreipdavau dėmesio ir į jo pamokymus, nors dabar suprantu, kiek juose būta išminties.
Kai prisėsdavo padėti man spręsti matematikos uždavinius, jį erzindavo, kad nesugebu susidoroti su elementariomis užduotimis, ir kartais tuos uždavinius apversdavo aukštyn kojomis, kad tik būtų įdomiau. O man tuo metu rūpėdavo kuo greičiau bėgti žaisti su vaikais.
Kai gaudavau prastą pažymį, tėvas mane protindavo: „Mokykis dešimtukais. Juk tai taip paprasta.“
Tada nesupratau, ką tėvas turėjo galvoje. O dabar ir pats suvokiu, kaip paprasta gyventi, kai viską išsiaiškini ir suvoki.