Vasara dainininkei — laisvesnis metas. „Šis laikas profesinė prasme skirtas mintims ir idėjoms generuoti“, — sakė R. Ščiogolevaitė, šiuo metu pristabdžiusi koncertinę veiklą ir laiką leidžianti su šeima.
Nuo rudens ji vėl bus „X Faktoriaus“ (TV3) teisėja ir mokytoja. Be to, laukia koncertai ir renginiai. Vienas iš svarbiausių užsibrėžtų tikslų — magistrantūros antrasis kursas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur studijuoja dainavimo meną.
„Turiu daugybę planų ir sumanymų, o čia pasklido gandai, kad aš laukiuosi, — apmaudo neslepia Rūta. — Jeigu būčiau nėščia, argi per vestuves būčiau gėrusi šampaną prie Kauno rotušės? Taip, aš pasakiau, kad mes su Rolandu planuojame šeimos pagausėjimą, tačiau pabrėžiau, jog kada nors.
Žinoma, tas „kada nors“ gali būti netikėtas. Gyvenimas visuomet gali iškrėsti išdaigą. Kai kam nors labai priešiniesi, staiga taip ima ir atsitinka. Sakai: ne, ne, ne, o, žiūrėk, po trijų mėnesių ima pilvas matytis.“
Kol kas Rūta neplanuoja auginti antro vaikelio (dainininkė turi penkerių metų sūnų Adomą, kurio tėvas yra šokėjas Deividas Meškauskas. — Red.). Tad grįžtame prie televizijos temos.
— Renkami antro „X Faktoriaus“ sezono dalyviai. Jūs ir vėl būsite viena iš teisėjų. Ar laukiate šio projekto?
— Taip, „X Faktorius“ man labai patiko. Buvo įdomu stebėti, kaip auga dalyvių meistriškumas, kaip jie elgiasi susidūrę su sunkumais. Pasitaikė istorijų, kai negalėjai likti abejingas. Juolab kad mes privalėjome ne tik padėti ir patarti, bet ir turėti savo nuomonę. Tai spalvingas ir įdomus projektas.
— Koks ryškiausias prisiminimas liko?
— Net negalėčiau išskirti vienos akimirkos ar pasirodymo. Buvome pamiršę tą didžiulį jaudulį, kai kovoje dėl išlikimo rungėsi mūsų globojami dalyviai. Po pirmų balsavimų mes, teisėjai, tyliai prisipažinome nesitikėję, kad patys taip jaudinsimės. Jėgų pareikalavo didžiulė įtampa ir atsakomybė.
— Ar pamenate, dėl ko braukėte ašarą?
— Tai buvo akimirka, visiškai nesusijusi su projektu. Tą minutę prisiminiau kai ką skaudaus iš savo gyvenimo, ir taip jau sutapo, jog ašaros akyse suspindo tuomet, kai dainavo Martynas Kavaliauskas. Paskui juokdamasi skaičiau apie save, kad susigraudinau dėl Martyno dainavimo.
— Suėjus senaties terminui, ar galite pasakyti, kas buvo jūsų simpatija?
— Mano simpatijos nuolat keitėsi. Pusę projekto sirgau už Giedrę Vokietytę. Man ji atrodė įdomiausia, geriausia, talentingiausia. O antrąją pusę mano favoritė šiek tiek pabodo. Pusę projekto mėgavausi, o paskui mano akys ir ausys padėjo krypti į kitus. Mano simpatijos labai priklausė nuo pasirodymų, dainų, atlikimo.
Kartais norėdavosi patarti kitam teisėjui, kad vienam ar kitam dalyviui parinktų dainą, kuri padėtų labiau atsiskleisti. Emocijų buvo tikrai daug.
— Jūsų globotinė buvo Aleksandra. Gal ji ir buvo jūsų favoritė?
— Dėl Aleksandros man buvo didžiausias galvos skausmas. Kai kuriomis akimirkomis ji man atrodė kaip stebuklas, o kitais niekaip negalėdavau patikėti, kad žmogus, kuris sulaukė tiek daug simpatijų, nusidainavo. Atrodydavo, kad joje kažkas imdavo ir nutrūkdavo, nors iš vakaro per repeticiją viskas būdavo gražu. Mane tai priblokšdavo.
— Ar sunku būti ir teisėja, ir mokytoja?
— Įsivaizduoju, kad dalyviai dažnai pamanydavo: „Man išrinko blogą dainą, dėl to ir iškritau.“ Todėl jaučiau didžiulę atsakomybę ir siekiau viską padaryti geriausiai.
— Ar žinodavote, kaip ruošiasi kiti dalyviai?
— Ne, apie kitų dalyvių pasirodymus nieko nežinodavau, kaskart tai būdavo staigmena. Taip visi buvome susitarę. Nors patarimų ir dainų vienas kitam negailėdavome. Tarp teisėjų niekada nebuvo nei pavydo, nei piktos konkurencijos. Nors kartais ir pasibadydavome.
— Šiemet šalia jūsų teisėjų kėdėje nebesėdės amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas. Kaip su juo sutardavote?
— Mano prisiminimai daugiausia darbiniai, nes artimi draugai su Vytautu nebuvome. Apskritai vengiu megzti draugiškus santykius su pramogų pasaulio atstovais. Bet tai jau kita tema.
Man susidarė įspūdis, kad mūsų humoro jausmas yra panašus. Visi, kas netyčia įkišdavo galvą į teisėjų kambarėlį, išgirsdavo, kaip mes su Šapru dalijamės anekdotais. Tai buvo labai geras laikas. Nors ir nesileidome į artimą draugystę, ryšys tarp mūsų buvo. Dažnai keisdavomės įžvalgomis, juokais ar kokiomis nors istorijomis. Kartą jis prisipažino, kad į savo „Juodojo humoro turo“ programą įtraukė kelias mano juokingas frazes.
— O dėl vertinimų sutardavote?
— Dažniausiai mūsų nuomonės sutapdavo. O jei nesutapdavo, tai būdavo tik retos išimtys. Vertinant atsirasdavo nemažai žaidimo. Net kai sutapdavo nuomonė su kito teisėjo, kartais atrodydavo, kad verta atkreipti dėmesį į kitą vertinamo dalyko pusę. Tiesiog dėl kritinio mąstymo ar dėl žaidimo. Bet ne dėl tuščio žaidimo — kartais būdavo šnekama atsakingai priešingai.
— Kodėl jūsų vertinimų dalyviai bijodavo labiausiai?
— Neįsivaizduoju. Jei atvirai, didesnės bailės už mane pačią jūs nerasite. Tai patvirtintų visi mano aplinkos žmonės.
— Ir ko gi jūs bijote?
— Esu greitai kraujuojantis, jautrus ir viską labai asmeniškai priimantis žmogus. O bijau daugybės dalykų. Pradedant didžiuliu greičiu, ekstremalumu ir baigiant elementariu buitiniu pykčiu.
Man visur norisi taikos, ramybės ir teisybės. Kuo mažiau pykčio, daugiau nuoširdaus bendravimo ir tobulo pasaulio. Nors žmonės sako, kad tai nesąmonė, esą būtų nuobodu gyventi, man tai kaip tik nenuobodu. Liktų daugiau laiko pomėgiams, maloniems ir prasmingiems dalykams, kurie gali būti ir linksmi, ir emocingi.
— Tuomet su jumis ramu gyventi...
— Taip, bet jeigu kitas žmogus yra ieškantis nuotykių, aistrų ar isteriško būdo, tuomet tegul pasisaugo — jo laukia pragaras. Aš iškart kertu per visus sparnus ir rėkiu: „Kad man čia taip nebūtų! Niekas čia manęs nenervins! Leiskite man ramiai gyventi!“
— Rėkiate buityje savo gražiuoju balsu?
— Taip, taip... Taip... (Juokiasi.)
— Nesame didelė šalis. Dainavimo ir įvairiausių talentų projektų vyksta kasmet. Ar tikite, kad dar atsiskleis netikėtas talentas?
— Patirtis rodo, kad greičiausiai taip įvyks. „Lietuvos talentai“ vyko tris sezonus, tačiau visuomet kas nors nustebindavo. Gyventojų skaičius šį tą lemia, bet ne viską.
Daug kas suvedama į šou. Didelėse šalyse yra kitokios galimybės. Į šou ten galima investuoti didžiules sumas, daug dėmesio skirti dalyviams, detalėms, dainoms, aranžuotėms. Pas mus gali būti tokio pat lygio talentų, bet mes neturime sąlygų jiems atskleisti visu grožiu, iki išblizgintų pasirodymų. Taigi talentas lemia ne viską. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad esame maža šalis ir turime nedaug galimybių, šis projektas yra labai geras.
— Jums ir vėl reikia atlaikyti didesnį dėmesį — tik ką įvyko jūsų vestuvės, netrukus vėl pasirodysite televizijos projektuose. Ar sunku su tuo susitaikyti?
— Ateinu į parduotuvę dešimčiai minučių ir pamatau, kaip kokie penkiolika vaikų alkūnėmis baksnoja savo tėvus ir rodo į mane. O kokie keturi penki pypliai sekioja iš paskos prie kiekvienos lentynos. Norėčiau higieninius įklotus išsirinkti be palydovų.
— Kaip su viešumu susitaiko jūsų vyras?
— Iš pradžių jis tvirtindavo, kad nereikia kreipti dėmesio. Dabar sako, kad visus tuos vaikus reikia surinkti ir nuvesti į vaikų darželį.
— Minėjote, kad esate jautri. Negi iki šiol nepavyko užsiauginti apsauginio šarvo?
— Neįsivaizduoju, kaip nuo to atsiriboti. Manau, jeigu būčiau vyras, tokios įtampos nebūtų. Pastebėjau nuo buitinio lygmens iki viešojo — už viską atsakingos moterys. Dėl visų klaidų moteris visuomet yra atpirkimo ožys. O vyrams kažkodėl viskas galima. Moterims keliami kosminiai reikalavimai. Nors Europoje daug kur taip seniai nebėra, pas mus kažkodėl ši tradicija išlikusi.
— Ar sutuoktinis jums taip pat kelia reikalavimų?
— Suprantama. Juk visi lietuviai vyrai jų kelia. Kiekviena šeima turi savas taisykles.
Stengiuosi, kad manęs niekas neįkinkytų į tai, į ką įkinkyti labai lengva.
Turiu stiprų motinišką instinktą. Jeigu savęs disciplinuotai neprižiūrėčiau, manau, greitai pasidaryčiau ta, kuri skalbia kojines, lygina, verda, kepa, nuo ryto iki vakaro pluša buityje ir nieko nemato.
Vienintelis mano išsigelbėjimas yra mano talentas. Jis duotas Dievo ir su juo turiu elgtis pagarbiai, negaliu jo švaistyti bet kaip. Tad susigriebiu ir sakau sau: „Na, ne, palaukit, nesu kokia nors namų šeimininkė. Jei turiu tokių gabumų, tai yra pareiga. Negaliu jos numesti ar atidėti į šoną.“
— Tad jei nebūtų to stabdžio, kur save dažniausiai atrastumėte? Virtuvėje?
— Taip. Man tikrai patinka ruošti maistą.
— Kas jums geriausiai pavyksta?
— Čia jau reikėtų klausti draugų ir artimųjų. Kažkam labai patinka mano vaisinis tortas, kažkam mėsos kepsniai, kuriuos nusižiūrėjau iš mamos. Pati labiau mėgstu savo vegetariškus patiekalus, nors nesu vegetarė. Mūsų šeimoje nėra tokios prabangos, kad kiekvienam nariui ruoščiau skirtingus pietus.
— Kuo labiausiai džiaugiasi vyras?
— Neprisimenu, kuo nesidžiaugė. Pasakyti, kad nelabai skanu, man būtų didžiausias įžeidimas. Per tiek metų esu išlepinta komplimentų, todėl būtų įžūlumo viršūnė, jei jis tik ištartų: „Na, valgoma...“
— Kuo užsiima jūsų vyras? Ar jūsų pasauliai kaip nors susiję?
— Nelabai. Galbūt susiję tuo, kad ir jis mėgsta bendrauti, o jo darbo grafikas yra laisvas. Rolandas yra finansų konsultantas.
— Jums netrukdo, kad jūsų profesijos tokios skirtingos?
— Tikiuosi, kad mano vyro savybė neužgniaužti, nepavydėti ir nestabdyti manęs neišblės. Kol kas jis labai gerbia mano profesiją, supranta, kad tai mano darbas ir neapkrauna savęs mintimis, neva per daug maivausi, per didelė iškirptė ar per daug dėmesio. Tokio nesupratimo nepakęsčiau.
— Ar po vedybų pakeitėte savo pavardę?
— Taip, esu Damijonaitienė. Kita moteriškos pavardės forma man nepatinka. Kaip dainininkė ir toliau prisistatysiu mergautine pavarde, tai tarsi mano prekių ženklas.
— Ar namuose dainuojate?
— Labai retai. Jeigu klausausi muzikos, tuomet taip. Tačiau namie apskirtai retai klausausi muzikos.
— Neturite laiko?
— Kažkam vis dėlto to laiko lieka. Mėgstu žiūrėti filmus. Kartais netgi pykstu ant savęs — galėčiau geriau daugiau knygų paskaityti, nei filmus žiūrėti.
— Greičiausiai jūsų profesija sutampa su didžiausia aistra. Bet gal turite dar kokių nors pomėgių?
— Jeigu turėčiau daugiau laiko, turbūt turėčiau penkiasdešimt hobių. Man patinka daug dalykų, tačiau tiems pomėgiams netenka atsiduoti, nes net pailsėti neretai nelieka kada. Be to, daug laiko skiriu sūnui Adomui.
— Ar Adomas patenkintas pasikeitusia šeimos padėtimi?
— Mes visi trys labai laimingi.
Skyrybų virtinė
■ R.Damijonaitis — ne pirmas vyras, su kuriuo R.Ščiogolevaitė bando kurti laimę.
■ 2005 metais dainininkė ištekėjo už ketveriais metais vyresnio oreivio Vytauto Samarino. Maždaug po metų santuoka iširo.
■ „Numiriau, pasilaidojau ir vėl prisikėliau, — tuomet kalbėjo dainininkė. — Maniau, kad to, kas man atsitiko, nepakelsiu nei fiziškai, nei psichologiškai. Juo labiau kad vyras paliko mane, o ne aš jį.“
■ V.Samarinas — žinomas oreivis. 2006-ųjų lapkritį jis su kolegomis Himalajuose oro balionu pakilo į 8848 metrų aukštyje esančią Everesto viršukalnę. Tai Lietuvos rekordas.
■ 2008-ųjų sausį buvęs atlikėjos sutuoktinis su draugais perskrido Alpių kalnus. Jie yra pirmieji lietuviai, įveikę Europos Alpes.
■ Su kitu mylimuoju — dabar 25 metų Deividu Meškausku Rūta susipažino 2006-aisiais, dalyvaudama pirmajame šokių konkurse „Lietuvos šokių dešimtukas“ (LTV).
■ 2008-ųjų sausio 13 dieną jie susilaukė sūnaus Adomo.
■ Po poros metų Deividas mylimajai pasipiršo per TV3 laidos „Auksinis Valentinas“ filmavimą. Tačiau vestuvės taip ir neįvyko, pora pasuko skirtingais keliais.
■ Profesionalus šokėjas netrukus glėbyje jau glaudė kitą šokių partnerę — aktorę Inetą Stasiulytę. Pora iki šiol kartu.
■ „Rūtai, matyt, trūko mano dėmesio, pareigingumo. Reikėjo labiau stengtis, — tuomet kalbėjo D.Meškauskas. — Bandžiau išgelbėti mūsų santykius, bet nepavyko.“
■ Išsiskyrusi su D.Meškausku Rūta pamilo Vokietijoje gyvenantį bendraamžį dainininką ir aktorių Elviną Dandelį. Tačiau daugiau nei prieš metus pora išsiskyrė.
