Nuo vaikystės sapnavusi, kad valdo debesis raižantį lėktuvą, E.Garnienė pati užsirašė į sklandymo mokyklą. Tuomet jai buvo dvylika metų. Dabar moteris teigia, jog atsiplėšti nuo žemės ir skristi – nuostabiausia, ką gali pajusti žmogus.
Prieš trejus metus teisę savarankiškai valdyti sklandytuvą gavusi 30 metų pilotė siekia didesnių tikslų. Ji svajoja apie dieną, kai jai bus leista sklandytuvu pakilti virš debesų ir skraidinti keleivius.
Dukart tapo Lietuvos čempione
Tapti oreive kaunietei padėjo užsispyrimas. „Mama, kuri jaučia aukščio baimę, manęs nieku gyvu nenorėjo leisti į šį sportą.
Nepadėjo nei pažadas, kad mokysiuosi dar geriau ir daugiau, nors ir taip buvau mokyklos pirmūnė. Leidimo išsiprašiau iš tėčio”, – prisiminė oreivė.
Į Pociūnų (Prienų r.) oro uoste įkurtą sklandymo mokyklą vos patekusi moksleivė suprato, kad rado tikrąjį pašaukimą. Nepakartojami pirmojo skrydžio įspūdžiai jai išliko visam gyvenimui ir paskatino labiau domėtis šiuo nuostabiu sportu.
Per mokslo metus kaunietė mokytis sklandyti atvažiuodavo savaitgaliais, o vasaromis iš oro uosto beveik neišvažiuodavo.
E.Garnienė prisiminė, kad tuomet jai nereikėjo Kaune likusių draugių, kelionių su tėvais prie Baltijos jūros, ežerų ar užsienio. Vasaros pradžioje ji išvažiuodavo į sklandytojų stovyklas ir grįždavo tik rudenį.
Atostogas leido oro uoste
„Parengti sklandytuvą skrydžiui, kilti į viršų ir sklęsti buvo geriausias bei įdomiausias užsiėmimas, kokį tik galėjau įsivaizduoti per moksleivių atostogas”, – pasakojo padangių klajūnė.
Tuomet kaunietė dalyvaudavo jaunųjų sklandytojų varžybose ir yra iškovojusi ne vieną medalį. Ji dukart tapo Lietuvos jaunųjų sklandytojų čempione.
Baigusi mokyklą ir pradėjusi studijuoti ekonomiką, E.Garnienė negalėjo lankyti sklandymo treniruočių ir dalyvauti varžybose. Moteriai reikėjo rimtai krimsti mokslus universitete. Be to, norinčiai tobulinti įgūdžius ir pereiti į suaugusiųjų sklandytojų lygį jaunajai sportininkei reikėjo turėti daug pinigų.
Sąsajos su oreivyste išliko
„Nors dešimt metų nevaldžiau sklandytuvo, sąsajų su oreivyste nenutraukiau: domėjausi, kas vyksta sklandytojų padangėje, dažnai vykdavau į oro uostą, stebėdavau varžybas, ne kartą šokau su parašiutu”, – sakė moteris.
Prieš trejus metus E.Garnienė nutarė, jog atsispirti didžiausiai gyvenimo aistrai ji negali.
Sėkmingai baigusi sklandymo programą ir išlaikiusi 11 teorinių bei praktinių egzaminų, moteris gavo sklandytojo piloto licenciją. Nuo tada ji vėl visą laisvą laiką leidžia oro uoste.
Atsižvelgdama į oro sąlygas ir debesuotumą, sklęsdama pilotė gali pakilti net į 2 kilometrų aukštį. Jos valdomas įrenginys gali skrieti iki 180 kilometrų per valandą greičiu.
Kol kas moteris turi teisę sklandyti viena, tačiau ore praleidusi tam tikrą nustatytą valandų skaičių, ji galės skraidinti keleivius. Kildama į padanges E.Garnienė apie pavojus negalvoja.
„Tikiu likimu. Jį galbūt galima šiek tiek pakeisti, tačiau išvengti to, kas turi įvykti, manau, dar nepavyko niekam. Todėl prieš kiekvieną skrydį baugintis ir galvą prikimšti nereikalingų minčių neverta.
