Nepasižadėkite per daug. Žadėkite tiek, kiek sugebėsite įvykdyti.
Šiuos vienuolės žodžius Birutė įsiminė dar lankydama vaikų darželį ir vadovavosi jais visą gyvenimą. O jos sūnaus S.Karoso (55 m.) įkurtas labdaros ir paramos fondas dabar gerokai priartina kelią į pasaulio scenas daugeliui jaunų Lietuvos muzikų.
– Kodėl remiate būtent juos? – paklausiau B. Karosienės.
– Muzika buvo mano gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės. Mano tėvelis Viktoras Kiveris yra pasakęs: „Visi trys mano vaikai fortepijonu gros, kol baigs gimnaziją.“
Muzikuoti mūsų šeimoje buvo normalu. Didžiąją gyvenimo dalį pati dirbau koncertmeistere ir fortepijono pedagoge, todėl gerai suprantu, kokia svarbi yra finansinė parama karjeros pradžioje.
– Ar jūsų šeima tarpukariu turėjo namuose muzikos instrumentą?
– O, taip. Turėjome legendinį pneumatinį pianiną su pedalais.
Instrumente buvo įtaisytas volelis su perforuotu popieriumi.
Kai mindavai pedalus, volelis sukdavosi, o per skylutes einantis oras judindavo klavišus.
Nuostabiausia, kad muzika skambėdavo tiksli. Nuolat klausydavome Ferenzo Liszto ir kitų klasikų. Tai buvo natūralu, kaip kvėpuoti.
Mūsų pianinas buvo garsus visoje Marijampolėje.
– Koks garsiojo pianino likimas?
– Kai užėjo sovietai, rusų armijos generolui turėjome užleisti namų svetainę. Pianiną teko išgabenti.
Tada mes patikėjome jį Alytaus veterinarijos gydytojui A.Nikšai.
Bombų sproginėjimai instrumento nesugadino, bet rusai traukdamiesi ypatingąjį pianiną išsivežė.
Laimė, per karus buvo išsaugotas antrasis šeimos pianinas „Ronisch“.
– Kas jus mokė groti?
– Skambinti pianinu visus tris mūsų šeimos vaikus mokė Varšuvos muzikos akademijos absolventas Julijonas Braunas.
Už vieną pamoką reikėjo mokėti 10 litų. Tai buvo labai didelė kaina, nes centneris rugių kainavo tik penkis litus.
Mokytojas turėjo gerą vardą ir gyveno iš muzikos pamokų.
Tarpukariu Lietuvoje dar nebuvo muzikos mokyklų, bet nemažai lietuvių važiavo studijuoti muzikos į Varšuvą, Londoną, Leipcigą, Paryžių.
– Kaip jūsų tėvai užsidirbo lėšų vaikams lavinti?
– Mano tėvelis 10 metų dirbo Amerikoje ir taupė pinigus verslui pradėti. Už Atlanto jis išvyko vengdamas patekti rekrūtu į carinę armiją.
Kai sukaupė pakankamai pinigų, pasidėjo juos į Klivlando lietuvių banką. Jo planas buvo toks – grįžti į Lietuvą, vesti lietuvaitę, susilaukti vaikų ir paauginti juos tėvynėje, kad spėtų gerai išmokti lietuvių kalbą.
Jis taip ir padarė – parvažiavo į Lietuvą ir vedė mano mamytę Salomėją Besasparytę. Juodu laukė, kol mes paaugsime, ir ketino su šeima grįžti į Ameriką imtis verslo.
Nors tėvai gyveno Marijampolėje, jie buvo įsigiję namą Kaune, Aukštaičių gatvėje. Jie svajodavo apie tai, kaip senatvėje grįš į Kauną ir ten augins anūkus. Bet išėjo visai kitaip.
– Papasakokite apie savo mamą.
– Mano mamytė Salomėja – lietuvė, gimusi Londone. Kai pasikeitė santvarka, ji patyrė visokių įtarinėjimų vien dėl to, kad buvo gimusi ne Lietuvoje. O visus šeimos planus suardė Antrasis pasaulinis karas.
– Ar tėvai nesuspėjo pasitraukti iš Lietuvos prieš okupaciją?
– Išvakarėse, kai dar buvo įmanoma pabėgti, šeima svarstė, kaip elgtis. Jie būtų spėję, bet mamytė pasakė: „Mes tai išvažiuosime. O kas rūpinsis mūsų senais tėvais ir artimaisiais?“
Ir jie liko.
– Kokius prisiminimus tėvelis pasakodavo vaikams apie gyvenimą Amerikoje?
– Amerikoje jis ne tik dirbo, bet ir vadovavo saviveikliniam lietuvių teatrui. Buvo labai muzikalus ir meniškos prigimties. Tuo metu, kai tėvelis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten lankėsi kompozitoriai Juozas Naujalis ir Mikas Petrauskas.
Jie koncertavo ir rinko lėšas Lietuvos kultūrai paremti. Tėvelis mėgo pasakoti, kokius žinomus lietuvių muzikus yra sutikęs Amerikoje ir su jais bendravęs.
– Minėjote, kad jūsų šeima Marijampolėje nuolat šelpė nepasiturinčius žmones ir jus, vaikus, stengėsi įtraukti į labdarą.
– Tėvelis turėjo sudaręs 60 vargdienių sąrašą ir kas mėnesį kiekvienam skirdavo ketvirtį lito.
Už tiek beveik buvo galima kukliai dieną pragyventi, nes tuo metu 10 kiaušinių kainavo 30 centų.
Labdarai buvo skirtos dvi dėžutės: į vieną buvo dedamos monetos po 20 centų, o į kitą – po penkis. Numatytą dieną aš stovėdavau su tuo sąrašu ir dalydavau pašalpą. Tai buvo labai atsakingas ir gerbtinas darbas, kurį mielai atlikdavau, nors dar ir nelankiau mokyklos.
Mamytė dalyvaudavo šalpos organizacijų veikloje – su kitomis moterimis rinkdavo iš pasiturinčių žmonių vaikiškus drabužėlius, paskui mokykloje mokytojai išdalydavo tiems, kuriems labiausiai reikėdavo. Taip pat ji organizuodavo loterijas ir surinkdavo pinigų vargšams.
– Ar jūsų tėvai norėjo, kad vaikai studijuotų muziką?
– Studijuoti konservatorijoje labai troško mano brolis Bronislovas.
Jis buvo gabus, muzikalus. Bet tėvas jam pasakė, kad reikia rinktis tokią profesiją, kurią įgijęs galėtum išlaikyti šeimą nepriklausomai nuo santvarkos.
Brolis pasirinko mediciną, bet vokiečiai Kauno universitetą 1943 metais uždarė. Nors Bronislovas studijavo ne muziką, muzikuoti nesiliovė.
Jis labai susižavėjo akordeonu ir išmoko puikiai juo groti.
Vėliau šis gebėjimas ne kartą jį išgelbėjo ir padėjo pelnytis duoną karo ir pokario metais. Vokiečiai karo metais Kaune suėmė grupę studentų ir išvežė darbų į Vokietiją.
Vokietijoje veikė M.K.Čiurlionio vardu pavadintas ansamblis.
Dvi lietuvės merginos norėjo į tą ansamblį įstoti ir paprašė brolį akompanuoti. Jų nepriėmė, o mano brolis buvo priimtas išskėstomis rankomis.
Jis nesmagiai jautėsi, bet pakeisti komisijos sprendimo negalėjo.
Su ansamblio koncertais jam teko lankytis įvairiose valstybėse. Po koncertų Prancūzijoje brolis išplaukė į Australiją.
Kelionėje vos nežuvo, nes jų laivas du mėnesius sugedęs plūduriavo vandenyne. Kai buvo išgelbėti, brolis atsidūrė Sidnėjuje.
Muzika jam rūpėjo ir ten. Kai Anglijos karalienė atvyko dalyvauti Sidnėjaus operos atidaryme, mano brolis toje šventėje dirigavo lietuvių chorui, kuriame dainavo net 80 žmonių.
– Bet jūs su seserimi pasirinkote muziką. Papasakokite apie savo dėstytojus ir mokinius.
– Karui pasibaigus mudvi su sesute Ramute, dabar Buožiene, muzikos mokslus tęsėme Kaune ir Vilniuje.
Seserį mokė dėstytoja Teresė Klimavičiūtė, pianistas profesorius Jakovas Ginzburgas. Po studijų ji dirbo tuometėje Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.
Mano dėstytoja Kaune buvo profesorė Aldona Dvarionienė, o Vilniuje teko laimė tapti fortepijono studente profesorės Mariam Azizbekovos klasėje.
Koncertmeisterės praktikai vadovavo profesorė Olga Šteinberg. Po studijų dirbau Kauno specialiojoje muzikos mokykloje (dabar Juozo Naujalio muzikos gimnazija).
Iš pradžių buvau koncertmeisterė, vėliau pedagogė ir direktoriaus pavaduotoja. 1970-aisiais ministro Henriko Zabulio įsakymu buvau perkelta į Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Pedagoginė veikla truko net keturiasdešimt metų.
– Kaip klostėsi jūsų šeimos gyvenimas sovietiniais metais?
– 1944-aisiais namas Marijampolėje sudegė. Tėvai persikėlė gyventi į Kauną, į Aukštaičių gatvę. Namas Kaune buvo nacionalizuotas 1947 metais ir grąžintas 2005-aisiais.
Dalis sklypo, dabar užstatyto garažais ir sandėliukais, iki šiol nėra grąžinta, nes registruojant nuosavybę kažkas padarė klaidą ir įrašė kitą namo numerį. Klaidos Kauno savivaldybė nesugeba ištaisyti jau 22 metus.
– Ar tėveliui pavyko atgauti pinigus, kuriuos jis buvo pasidėjęs Klivlando banke?
– Jie ten išgulėjo apie 50 metų, priaugo procentų procentai. 1967 metais netikėtai gavome raštą, kad tie pinigai gali būti šeimai grąžinti.
Mums iš pradžių pasiūlė pinigus grąžinti daiktais. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tie siuntiniai – beverčiai.
Tada siuntinių daiktais atsisakėme ir gavome dalį pinigų.
Mums leido nusipirkti du automobilius „Moskvič“.
Tais laikais labai mažai kas turėjo automobilį. Aš iškart išmokau vairuoti ir pati važinėjau iki 1997 metų.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų sūnaus Sauliaus verslas.
– 1987 metais Saulius viešėjo pas tetą Violetą Karosaitę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji buvo balerina, turėjo baleto studiją. Kad ją išlaikytų, reikėjo papildomų lėšų.
Tada baigė specialius kursus ir atidarė optikos studiją.
Violetos svajonė buvo Čikagos centre šalia optikos studijos atidaryti prašmatnią ledainę, kurioje būtų ir karšto šokolado.
Teta manė, kad inžinieriumi ką tik tapęs Saulius jai padės organizuoti tos kavinės darbą, bet jis netikėtai pareiškė, kad nori savarankiškai imtis verslo.
Tuo metu sūnus susipažino su JAV finansininku ir ekonomistu Vyteniu Rasučiu.
Juodu tarėsi, kokį verslą Sauliui pradėti Lietuvoje, ir nusprendė, kad labiausiai apleista sritis yra dantų gydymas. Taip atsirado „Denticijos“ klinikos idėja. Įrangą siuntėsi iš Amerikos ir Vokietijos. Vienas profesionaliausių Lietuvos stomatologų Jonas Skvernelis ilgus metus vadovavo šiai klinikai.
Tam verslui buvo panaudotas ir likutis senelio pinigų, saugotų Klivlando lietuvių banke.
– Kodėl jūs užsiimate labdara? Daugelis žmonių ramiai mėgautųsi prabanga bei komfortu ir nesuktų sau galvos rėmimo rūpesčiais.
– Aš puikiai atsimenu, kaip vaikystėje lankiau vienuolių vadovaujamą vaikų darželį. Ten mes karpydavome spalvotus norų popierėlius. O į kitą dėžutę reikėdavo dėti gerų darbelių pažadus.
Sesutės vienuolės sakydavo: „Nepasižadėkite per daug. Iškirpkite tiek figūrėlių, kiek gerų darbelių iš tiesų sugebėsite atlikti.“
Visą dieną galvodavau, kokį gerą darbelį galiu padaryti kitų labui. Noras padaryti gerų darbų ne vien savo, bet ir kitų labui yra normali žmogaus būsena.
Gera matyti, kad materialiai esame parėmę Lietuvos kultūrą ir jaunų muzikų profesionalų ugdymą. Jie šiandien garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
– Kam kilo idėja įsteigti labdaros ir paramos fondą?
– Sūnaus verslui plečiantis, į bendroves kreipdavosi daug žmonių, kurie prašydavo paremti įvairius projektus.
Saulius nusprendė, jog atėjo laikas susisteminti paramą ir įkurti fondą. Jam vadovauju jau 15 metų.
– Jūsų vyras Algirdas kilęs iš garsios muzikų Karosų giminės. Ar jums nebuvo noro žūtbūt pasiekti, kad ir sūnus Saulius rinktųsi muziko gyvenimą?
– Sūnus mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Sykį jis prasitarė: „Galiu baigti tą mokyklą, jeigu jūs norite, bet studijuosiu inžineriją.“
Matėme, kaip jį traukte traukė automobiliai, ir nesipriešinome.
– Koks darbas šiuo metu jums kelia daugiausia džiaugsmo?
– Mudu su sūnumi daug dėmesio, lėšų ir energijos skyrėme jo senelio Juozo Karoso tėviškei atkurti. Ją reikėjo atstatyti nuo pamatų.
Labai džiaugiamės, kad Spraguityje netoli Leliūnų Utenos rajone vyksta kraštiečių šventės, saviveiklinių liaudies teatrų tarptautiniai konkursai, koncertai ir kitokie renginiai.
Parėmė daugybę menininkų ir renginių
Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas buvo įsteigtas 1998 metais. Per 15 veiklos metų fondo remiami jaunieji muzikos atlikėjai turėjo galimybę stažuotis pas žymiausius pedagogus Zalcburgo Mozarteumo konservatorijoje, Graco menų universitete, Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitete Austrijoje, Londono karališkojoje muzikos akademijoje Didžiojoje Britanijoje, Niujorko Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje JAV, Malmės muzikos akademijoje Švedijoje, Ženevos muzikos akademijoje Šveicarijoje, Bostono konservatorijoje JAV.
Fondas yra nuolatinis respublikinių ir tarptautinių muzikinių projektų mecenatas. Remiamas „Didysis muzikų paradas“, Vilniaus tarptautinis fortepijono muzikos festivalis, Thomo Manno festivalis Nidoje, tarptautinis Vilniaus gospelo festivalis, tarptautinis pianistų konkursas-festivalis „Jazz improvizacija“ ir daugybė kitų renginių. Fondo lėšomis išleista nemažai leidinių apie muzikus ir dailininkus.
