Ant galvos – rankšluostis, per liemenį sujuostas baltas chalatas. Ką tik išėjusi iš Druskininkų sanatorijos „SPA Vilnius“ baseino ir lėtai kaip per miglą artėjanti balta dėmė – tai nespėjusi pasiruošti vilnietė aktorė ir režisierė G.Tuminaitė-Radvinauskienė.
Skubanti, taupanti savo ir kitų laiką, nenorinti dėl pokalbio su žurnalistais aukoti smagaus plaukiojimo mineraliniame vandenyje ir kaitinimosi pirtyje, rašo „Lietuvos rytas“.
Apie jos darbą – Maskvos teatro „Sovremenik“ spektaklį „Emilija Galoti“ kalbama kaip apie naują žodį. Tarptautiniame Druskininkų festivalyje „Vasara“ šis spektaklis buvo vienas įdomiausių.
Komisija šiam G.Tuminaitės darbui skyrė net tris apdovanojimus – už geriausią režisūrą, scenografiją ir kostiumų dizainą.
Priėjusi arčiau moteris nė kiek nesutriko, kai jos tėvas R.Tuminas pasiteiravo: „Ar taip apsirengusi fotografuosiesi?“
„O ką? Druskininkuose tau darbas, tu – tarptautinio teatro festivalio prezidentas, o man – poilsis“, – ramiu balsu paaiškino režisieriaus duktė.
Atrodė, tokia dialogo pradžia nežada nieko gera. Dar vienas garsaus tėvo ir jo aikštingos dukters duetas?
„Gal geriau būtų, kad ji visai išsirengtų?“ – išgirdau už nugaros šnabždantį kolegą fotografą.
O man nuo tokių juokelių kaito skruostai. Juk kalbėjomės ne su striptizo šokėja.
R.Tumino dukters iš antrosios santuokos laukė rimtas išbandymas – stebėti ir klausyti, kaip žiūrovai reaguoja į maskviečių spektaklį, kurį ji režisavo.
Nusileidus į žiemos sodą – nė gyvos dvasios, čiurleno tik vanduo. Rodos, nerasi geresnės vietos, kur galėtų įsiamžinti du Tuminai.
„Mes su tėvu matomės ne taip dažnai, negaiškime laiko“, – paragino Gabrielė, o jos pasirinkimas – be makiažo atsidurti prieš objektyvą – ne tik buvo vertas susižavėjimo, bet gali tapti ir dar viena mada.
Gabrielės žvilgsnis – tiesus, išlipus iš baseino akys ryškesnės, nes jų neslėpė storu dažų sluoksniu sutankintos blakstienos.
Toks veido ovalas tiktų labiau tapyti madoną, bet ne įamžinti valdingą moterį, nurodančią aktoriams, ką daryti.
Žiemos sode radome tik vieną raudono aksomo kėdę, labiau panašią į sostą nei į fotelį. Iškart tapo neaišku, kas turi sėdėti, o kas stovėti.
R.Tuminas – išskirtinė figūra. Vien šį pavasarį Lietuvoje apie jį išleistos dvi knygos. O Rusijos spauda apie penktus metus Maskvoje gyvenantį Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovą R.Tuminą yra rašiusi – „geriausias rusas yra lietuvis“.
Druskininkuose režisierius nesijautė vienišas. Nors į tarptautinį teatro festivalį jis nekvietė atvykti artimųjų, čia susirinko visa šeima: režisieriaus antroji žmona aktorė I.Burneikaitė, anūkė Izabelė (4,5 m.) – Gabrielės duktė.
Izabelei nepabodo maskviečių spektaklis, mergaitė ištvėrė iki galo, nors tai suaugusiesiems skirta pjesė, kur daug juodos spalvos.
„Geras spektaklis. Bet kodėl taip atsitiko, kad bjauriausias pasaulyje princas atsidūrė tavo spektaklyje?“ – klausinėjo motinos vietoje nenustygstanti Izabelė.
Pasakas mėgstančios Izabelės laukė staigmena. Kai princą vaidinęs rusų aktorius Ilja Lykovas jai įteikė dovaną, mergaitė negalėjo patikėti, kad čia – tas pats žmogus.
Viešnagė Druskininkuose R.Tuminui – ne tik lengvas pasibuvimas. Jis vadovavo čia įsikūrusiai režisierių laboratorijai, kurios dalyviai – iš visos Rusijos suvažiavę žmonės. Savo mokinius režisierius vadina kraujo broliais, su kuriais sieja bendri dalykai.
Nors kurorte dažnai lijo, dangus režisieriui čia neatrodė toks pilkas kaip Maskvoje.
– Rusijos spauda rašė, kad „geriausias rusas yra lietuvis“. Ar tai apie jus?
R.Tuminas: Buvo laikraštyje tokia antraštė. Man tai sukėlė juoką.
– Ar dažnai jaudinatės dėl Gabrielės sėkmės? Ar nėra kančios sėdėti salėje tarp žiūrovų?
R.Tuminas: Šį spektaklį esu matęs. Esu ramus, be to, nebuvau festivalio komisijos narys, man nereikėjo vertinti šio darbo. Kita vertus, neturiu pasididžiavimo ar džiaugsmo. Jaučiau, kad tai turi įvykti, taip turi būti.
Kai Gabrielė dirbo Maskvoje, gyveno atskirai, dažniau bendraudavome telefonu. Ji yra man išsakiusi daug kančių, kitaip ir būti negalėjo, jos kančios buvo ne tik kūrybinės, buvo įvairių nesusipratimų.
– Ar ne per sunkią, galbūt net nemoterišką išsirinkote dalią – režisūrą. Lietuvoje garsiausi režisieriai – vyrai: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, jūsų tėvas. Ar dar liko vietos tarp jų kam nors įsiterpti?
Gabrielė: Neskirstau režisierių lyčių požiūriu.
– O kaip atsidūrėte Maskvos teatre „Sovremenik“?
Gabrielė: Mintis, kad galėčiau pabandyti ką nors sukurti Maskvoje, kilo prieš 5 metus. Tada Rusijoje trūko jaunų režisierių, vyko kartų kaita.
R.Tuminas: Kartą atsitiktinai supažindinau Gabrielę su teatro meno vadove Galina Volček, o ji paklausė, ką mano duktė veikia Maskvoje.
Gabrielė tikino, kad atvažiavo susipažinti su Maskva.
G.Volček nusistebėjo: „O ko? Reikia dirbti. Būsi tėvo asistentė, juk mokaisi režisūros.“
Aš tik palingavau galvą, bet valdinga G.Volček nenusileido: „Bus, bus vietos, tik jūs, tėveli, pasitraukite.“
Tąsyk pjesėje „Vargas dėl proto“, kurią režisavau, pasitaikė scena, kur baudžiauninkai rodo savo spektaklį ponams, ten vaidino jaunimas, tad pasiūliau Gabrielei: „Eik ir padaryk.“
Ji neblogai išsprendė šį uždavinį. Vėliau viename aktorių vakarėlyje sėkmingai parodijavo mane ir visus nuginklavo. Gabrielės aktoriniai gebėjimai nėra prasti, be to, kaip ir aš, yra užsispyrusi.
Tada G.Volček pasivedė mane į šalį ir pašnibždėjo: „Rimai, duok kelią Gabrielei.“
Ši maskvietė turėjo sumanymą kviesti jaunus režisierius.
Gabrielei pasisekė laimėti tokį konkursą, ir jai užsidegė žalia šviesa. O pernai gruodį teatre „Sovremenik“ gimė spektaklis.
– Kiek ištvėrėte tokią tremtį? Ar tiesa, kad neturėjote net interneto ryšio?
Gabrielė: Trys mėnesiai nėra daug, bet dėl šio pasiūlymo turėjau palikti Vilniuje savo vyrą Justiną, dukterį Izabelę.
Maskvoje, kur gyvenau, iš tikrųjų nebuvo interneto ryšio. Tėvas gyveno Rusijos sostinėje atskirai, man jis būdavo tik telefoninis draugas.
Daug dirbau, privalėjau režisuoti XVIII amžiaus filosofo ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesę. Visi buvome kūrėjai – tiek aktoriai, tiek aš, visi buvome lygūs.
– Ką davė Maskvos patirtis? Ar Vilniuje jums būtų galimybė kurti su jaunais žmonėmis?
Gabrielė: Maskvoje spektaklius žmonės lanko, o Vilniuje į teatrą einama kaip į Kaziuko mugę. Teatras Lietuvoje nėra dėmesio centre, nebent turėtum padaryti ką nors tokio, ko scenoje nesinori daryti.
R.Tuminas: Žinoma, juk nesinori aktoriaus apnuoginti ar brutaliai ką nors parodyti.
Gabrielė: Tai tu nenori aktorių apnuoginti, o man gal tai tiktų.
– Ar nebuvo kilusi mintis atkalbėti dukterį nuo režisūros?
R.Tuminas: Sužinojau atsitiktinai. Patyriau šoką. Iš pradžių Gabrielė Vilniaus universitete studijavo antropologiją ir kultūros istoriją. Baigusi tris kursus nutarė stoti į režisūrą.
Kartą sėdžiu egzaminų komisijoje, atneša popieriaus lapą, kur surašytos stojančiųjų studijuoti režisūrą pavardės, tarp jų skaitau: „Gabrielė Tuminaitė.“
Ką man daryti? Pasitraukiau iš priėmimo komisijos, paprašiau, kad Gabrielės likimas būtų sprendžiamas be manęs. To dar nebuvo tuometėje Konservatorijoje. Ko gero, aš tai padariau pirmas.
– Ar jūsų vyresnė duktė Monika iš pirmosios santuokos niekada nesvajojo apie aktorystę ar režisūrą?
R.Tuminas: Pasigirsiu, Moniką man pavyko atkalbėti nuo aktorystės. Dar būdama moksleivė ji prasitarė apie savo svajonę. Gerai, kad prisipažino. Man pavyko ją atkalbėti nuo tokio žingsnio.
Manau, tik Monika galėjo patarti Gabrielei slapta stoti studijuoti režisūros man nežinant.
Gabrielė: Tu galvoji tik apie save. O man reikėjo įgyti profesiją.
Neturėjau, kur trauktis – kai stojau, tais metais mano tėvas po dešimtmečio pertraukos rinko savo režisūros kursą.
Ar turėčiau gėdytis, kad esu Tuminaitė? Ar laukti dar 10 metų? Kai tikslas aiškus, nesunku apsispręsti.
Ėjau žinodama, kad esu Tuminaitė, ir pavardės nekeičiau.
Iki mirties bus manančių, kad mane tėvas prastūmė.
– O jūsų motina aktorė I.Burneikaitė ar pritarė tokioms studijoms?
Gabrielė: Žinoma, kad ne. Režisūra – nemoteriškas darbas, reikia aukotis, priimti daug sprendimų, o po to vilkti atsakomybės naštą.
Visada norėjau kino meno, gal būčiau išvažiavusi studijuoti į Čekiją, Lenkiją, viskas buvo numatyta, bet gimė Izabelė ir pakeitė planus.
R.Tuminas: Režisieriaus darbas labai nervingas, įtemptas, sakyčiau, nesveikas, pažeidžiantis psichiką.
– Ar taip gali būti? Ar R.Tumino psichika jau pažeista?
R.Tuminas: Žinoma, nerasite sveikų nei aktorių, nei režisierių. Mus reikia uždaryti į sanatoriją, tai daryti kasmet ir laikyti ne mažiau kaip mėnesį.
– Ko palinkėtumėte Gabrielei?
R.Tuminas: Būk rami, kad neįsiaudrintum. Išsekusio žmogaus laukia ligos patalas.
Ji privalo mokėti planuoti savo laiką. Gerai pasakiau? O juk pats to nedarau.
Kantrybės ir dar kartą kantrybės, režisierius turi mokėti laukti, būti valingas. Žmogus turi kantrybės, tik reikia tai sužadinti savyje. Reikia išsimiegoti, laiku gultis ir keltis, mokėti pailsėti.
Gabrielė: Neklausykite, jis moko to, ko pats nedaro.
Iki savo trisdešimtmečio supratau – vienas dalykas yra svajoti, o kitas – realiai ko nors pasiekti.
Jei tavo svajonės neatitinka tikrovės, yra du keliai: nekreipti į tai dėmesio arba daryti tai, ką užsibrėžei.
– O gal yra dar vienas kelias?
R.Tuminas: Nešti savo kryžių. Kaip rašė rusų dramaturgas Antonas Čechovas, sykį užsivertei kryžių ant pečių, malonėk jį nešti.
Žinoma, kryžius nebūtinai turi būti sunkus.
Gal tai laimės kryžius? Gyvenimo kryžius? Džiaugsmo kryžius? Dėkingumo pasauliui kryžius?
Kryžius nebūtinai yra pomirtinio gyvenimo ar kančios simbolis.
– Kai grįžtate į Lietuvą, kas jūsų labiau būna pasiilgęs – žmona, dvi dukterys ar trys anūkai?
R.Tuminas: Pažadėjau – kol šią vasarą sodyboje prie Trakų nepastatysiu anūkams sūpynių, tol neišvažiuosiu į Maskvą.
Kai anūkai sueina, būna daug triukšmo. Gabrielės Izabelė – puspenktų metų, o vyresnės dukters Monikos (37 m.) sūnui Augustui penkeri, jaunėliui Benediktui – dveji.
Esu įamžintas su jais vienoje dokumentinėje juostoje, bet gali susidaryti klaidinantis įspūdis, kad esu geriausias senelis Lietuvoje.
Buvau nufilmuotas, kaip su anūke Izabele kepu smėlio bandeles, bėgioju palei krantą, ieškau miške grybų. Idealus senelis, nors apie save to negalėčiau pasakyti, netgi bijau tai sakyti.
– Buvo metas, kai nešdavomės į teatrą persiauti batus. Kodėl dabar spektaklio premjera žiūrovams nebėra šventė?
Gabrielė: Iš dalies kaltas pats teatras, jis negali būti reklamos verslas. Yra žmonių, kurie pamatę trijų minučių klipą internete gali apie tai kalbėti savaitę, o į teatrą vis tiek neina.
R.Tuminas: Mes atsisakėme gilumos, analizės, reiškinių ir įvykių vertinimo, mokame tik kritikuoti. Pasidarė madinga išreikšti save.
Tokiu atveju noriu paklausti aktoriaus: „O kas tavęs prašė išreikšti save?“ Išreikšk autorių, laiką, leiskis į gelmę, kur atrasi naują teatro kalbą. Mes priešingai – pasilengvinome gyvenimą, vaizduojame, kad esame artistai, ir skundžiamės, kad mums skiriama mažai dėmesio.
Atsisakėme teatro laboratorijos, atsisakėme institucijos, analizuojančios žmogaus gyvenimą.
Gabrielė: Jauni aktoriai nori to siekti, bet jie yra nežinomi.
R.Tuminas: Reikia kantrybės, svarbu, kad aktorius taptų kūrėju, o ne atlikėju. Reikia save branginti.
Gabrielė: Tėti, visi tai žino, tai daro. Bet man gaila, kai baigę studijas aktoriai vyksta uždarbiauti į užsienį, kur nors į Norvegiją.
– Ar jūs nebuvote pirmas toks griovėjas, kuris paliko Vilniaus mažąjį teatrą ir pasitraukė kurti į Maskvą?
R.Tuminas: Ilgai brendo sprendimas nutolti nuo šio teatro. Išvykimas į Maskvą nebuvo staigus posūkis.
Svajojau gyventi kaime už Trakų, prie Semeliškių, kur turėčiau vištų, gal arklį.
Triskart per savaitę, bet ne dažniau atvažiuoti repetuoti į teatrą, repetuoti neilgai. Kūriau tokią iliuziją.
Netikėjau, kad kada nors šis teatras taps mano kalėjimu. Aš jį pasistačiau ir turėjau tenkinti darbuotojų poreikius.
Dieną naktį jausdavausi įkalintas, o jie ateidavo rytą ir išeidavo, nes buvo laisvi.
Buvo tokia teatro finansinė padėtis, kad tapo gėda jam vadovauti. Aktoriai buvo priversti dirbti po kelis darbus, filmuotis televizijoje, aš buvau priverstas taikytis. Kuo visa tai baigėsi?
Pakriko repeticijos, aktoriai susigundė tapti kokios nors pramoginės laidos vedėjais.
Gabrielė: Tėti, jei žmogus stoja į aktorystę, jis nori dėmesio, siekia pripažinimo, jam būtinas atpildas.
Galbūt dėl šios priežasties aktoriai drąsiai eina į televiziją, kad juos greičiau pamiltų.
R.Tuminas: Su meile sunku kovoti. Noras tapti mylimuoju nieko gera neduoda. Žmogus turi pamilti save, savo gyvenimą, kad per meilę jį suprastų.
– Tėtis jus remia, mama – taip pat. O jūsų vyras Justinas? Ar jis supranta jūsų poreikius?
Gabrielė: Aišku, kad ne, jis nesupranta, nes jis – kitoks žmogus. Kai aš dirbu, būnu priversta išvykti iš namų. O jis neturi kitos išeities, man padeda, prižiūri Izabelę.
– Ar tai reiškia, kad velkate sunkų jungą?
Gabrielė: Taip, būna sunku.
R.Tuminas: Reikia pailsėti, reikia užsidaryti sanatorijoje.
Gabrielė: Nejuokaukime, viskas gerai, kol nėra mirties, ligų. Viskas gerai.
