Aktorius A.Sakalauskas apie buvusią žmoną I.Dapkūnaitę: „Aš įsimylėjau elfą“

„Susiėjimų ir išsiskyrimų su Ingeborga Dapkūnaite buvo daug. O vestuvės – tik vienerios. Užtat simboliškos – „Medžiotojų“ restorane. Vieta jaunikiui sėkmingai buvo parinkta po išsišakojusiais elnio ragais. Ir kai atsistodavau tarti tosto, jie atsidurdavo tiesiai virš mano galvos,“ – pasakojo buvęs 50-metės aktorės I.Dapkūnaitės sutuoktinis 51 metų aktorius Arūnas Sakalauskas. Rusų žurnalui „Karavan istorij“ jis atvirai papasakojo, kaip susipažino su būsima žmona, kaip jie slėpė savo santykius, kaip susituokė ir išsiskyrė. „Po skyrybų su Ingeborga praėjo apie dvejus metus, kai vėl savo gyvenimą susiejau su Dapkūnaite. Ir štai mes kartu jau 20 metų... Taigi ši pavardė man tapo lemtinga,“ – prisipažino aktorius, gyvenantis su aktore Jolanta Dapkūnaite.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Aug 17, 2013, 8:11 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 9:57 PM

Trys muškietininkai ir gražuolė miledi „Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) seną parketą visada vaškuodavo... Ir dabar tereikia man uždegti žvakę ir pažįstamas kvapas trenkia į nosį, o prieš akis iškyla vaizdas: ilgo koridoriaus gale būrelis studentų. Vienas nesitveria savo kailyje – šokinėja ir šokinėja... Ant kėdės, ant palangės... Plati šypsena išsiskleidžia tai šen, tai ten... Skambus juokas. Ne vaikinukas, o kamuoliukas! Trumpai kirpti plaukai, velvetinės kelnės vejasi ant plonyčių kojų, smėlio spalvos palaidinė... Ne vaikinukas, o elfas! Žiūrėjau į šį purpčiojimą tarsi užburtas, kaip ir kiti bendrakursiai... Ingeborga tarsi turėjo spyruoklę – negali ramiai kalbėti, visą laiką sukasi... Atrodo,  įklimpau netgi anksčiau, negu suvokiau, kad priešais mane ne pasakų būtybė, o žavi mergina. Aš beprotiškai  įsimylėjau elfą“, – pasakojo A.Sakalauskas apie jausmus I.Dapkūnaitei.

I.Dapkūnaitė ir A.Sakalauskas mokėsi Konservatorijos Teatro fakultete tame pačiame kurse. Ilgai A.Sakalauskas jautėsi visa galva žemesnis už savo bendrakursius.

„Kaip ir daugeliui artistų, man turbūt per daug rūpėjo, kaip atrodau iš šalies. Tai man trukdė gyventi. Šalia savo bendrakursių jaučiausi „kiauliaganiu“ – atvykėliu iš nedidelio Lietuvos miesto. Ir kaip galėjau tapti aktoriumi, jei drovėdavausi net užkalbinti merginą? – jaunystę prisiminė aktorius. –   Mano draugas Saulius Balandis tuo metu jau buvo nusifilmavęs dviejuose filmuose. Ingeborga šoko, lankė garsiausią to meto Vilniaus dramos būrelį, iš kurio beveik visi įstodavo į Konservatoriją. Be to, ji laisvai kalbėjo angliškai – iki tol spėjo su tėvais pagyventi Šri Lankoje (I.Dapkūnaitės tėvas – diplomatas. – Red.). Niekas neabejojo, kad I.Dapkūnaitę priims. Ir ji niekada nekalbėjo apie tai, kad įstojo sunkiai.

Aš kankinausi suvokdamas, kaip neprilygstu Ingai, ir dienų dienas mąsčiau: „Ką, po velnių, man daryti?“ Negalėjau mokytis, pamiršau, dėl ko čia įstojau: tik stebėjau ją kaip dailią plaštakę. Per paskaitas kopijuodavau gėlytes nuo jos palaidinės, rašiau dienoraštį, kuriame išliedavau slaptas godas. Tačiau parodyti savo jausmų negalėjau. Buvau laimingas jau vien dėl to, kad su Ingeborga priklausėme tai pačiai kompanijai, kurioje dar buvo S.Balandis ir Tauras Čižas. Trys muškietininkai ir gražuolė miledi, kuriuos siejo bendras humoras, lengvas požiūris į gyvenimą ir studijas...

I.Dapkūnaitę kurse praminė Gaga – matyt, dėl dviejų raidžių „g“ jos varde. Dar, būdavo, prilipdavo koks nors etiudas ir nebeatsikratysi. O visa, ką sugalvodavo Inga, buvo originalu ir juokinga. Pavyzdžiui, ji vaizdavo alkaną paršiuką, kuris neėdė dvi savaites: pati liesutė ropojo po sceną keturiomis. Vėliau jai dar ilgai primindavo paršiuką barškančiais kaulais, – pasakojo aktorius. – Kartą dėstytojas davė užduotį parašyti scenarijų ir pastatyti pagal jį nedidelę sceną. Siužeto ilgai negalėjome sugalvoti ir tada iš nevilties nusipirkome „Benediktino“ likerio, ant kurio etiketės pavaizduotas senas vienuolis. Po kelių taurelių tas personažas atgijo... „Vesti benediktinui draudė Bažnyčia, bet jis, nusidėjėlis, įsimylėjo jauną parapijietę“, – žaismingai pirštu grasino buteliui Inga. „Ir tegul visą laiką kankinasi!“ – kvatojomės mes.

Kitą dieną dėstytojas, žinoma, neįvertino šito girto kliedesio ir rėkė ant mūsų pagiringų galvų: „Kas per idiotiškas benediktinas? Ką juo norite pasakyti?“

Teko bendrauti su režisieriumi V.Žalakevičiumi

Ir savo pirmajame filme 1984 metais Ingeborga ir Arūnas vaidino kartu – tai buvo Raimundo Banionio juosta „Mano mažytė žmona“.

Kaip prisimena A.Sakalauskas, „I.Dapkūnaitę bandė pagrindiniam vaidmeniui, bet davė antraplanį. Inga labai įsižeidė – tiesiog pasaulio pabaiga! Tai buvo ir pirmasis garsiojo Donato Banionio sūnaus R.Banionio filmas, todėl jam daug padėjo Lietuvos kino studijos meno vadovas Vytautas Žalakevičius. Jis tikino Ingeborgą: „Šis vaidmuo šimtą kartą naudingesnis negu pagrindinis. Jis tave atskleis.“ Ir iš tiesų po to režisieriai ją užvertė pasiūlymais. Tarp jų – ir pats V.Žalakevičius.

V.Žalakevičius buvo nelengvo charakterio. Kai jis atvykdavo į filmavimo aikštelę, mes iškart įsitempdavome. Jeigu jam nepatikdavo nufilmuota medžiaga, šaukdavo: „Nesuprantu, kas ką čia dulkina!“- ir visi jo veido raumenys trūkčiodavo nuo kiekvieno žodžio. Jis galėdavo susitikęs paspausti aktoriui ranką ir, nepaleisdamas jos, nusisukti ir pradėti pokalbį su dar kuo nors. O tu stovi kaip pririštas. Po kokių 10 minučių režisierius vėl tave pastebi: „A, tu dar vis čia?“ – ir kaip niekur nieko atleidžia spąstus.

V.Žalakevičius nesiskaitė nei su pradedančiaisiais, nei su garsiais aktoriais. Po kino studiją sklandė anekdotas apie Regimantą Adomaitį, kuriam iš karto po filmavimo V.Žalakevičiaus filme reikėjo vykti į teatrą. O režisierius jo vis nepaleidžia: „Dar vienas dublis! Dar dublis!“ Asistentai nedrąsiai paprašė automobilio, kad galėtų aktorių nuvežti į teatrą. „Kam? R.Adomaičiui? Automobilį? Duokit jam slides – kaip vaidina, taip tegul ir važiuoja!“ – pareiškė V.Žalakevičius. Nors iš tikrųjų R.Adomaitis tą sceną suvaidino puikiai.

Egoistiškas režisierius gali paprasčiausiai sužlugdyti pradedantįjį aktorių, tačiau mes laikėmės savo kurso vadovo priesakų: „Jeigu jus bara – nepriimkite tai asmeniškai, verskite visą kaltę personažui.“ S.Balandis taip pat gavo vaidmenį ir, kaip patyręs, mokė mus su Inga. Kai kadre pradėdavau garsiai kalbėti ir skeryčiotis kaip teatre, jis atšaldydavo mano įkarštį: „Ko rėkauji? Tai juk kinas.“

Jausmus slėpė net nuo artimiausių draugų

„Manau, kad Saulius ir Tauras taip pat buvo truputį įsimylėję Ingeborgą. Nebuvo galima neįsimylėti! Įtariu, kad ir mūsų kurso vadovas buvo jai neabejingas. Kartą net viso kurso akivaizdoje išbarė: „Negi tėra viena mergina? Ko jūs apstojote I.Dapkūnaitę?“ Inga atsakydama tik nusišypsojo savo šelmiška šypsena. Ji viską apie save puikiai suprato, – savo samprotavimais dalijosi A.Sakalauskas. – Mes žinojome, kad po paskaitų ją palydi kažkoks vaikinas. Vėliau su juo netgi susipažinome. Aš žiūrėjau į jį susižavėjimo kupinu žvilgsniu: juk tai tas, kuriam Ingeborga atsakė simpatija. Kuo jis už mane geresnis? Ogi viskuo! Aukštesnis, gražesnis, protingesnis ir dar dailininkas... Jei kas nors blogai atsiliepdavo apie jos vaikiną, užgaudavo ir mano jausmus – jie abu man buvo brangūs. O pats kartais būdavau arti to, kad pakartočiau vieno beviltiškai ją įsimylėjusio vyruko žygdarbį: kalbėta, kad nelaimėlis persipjovė venas tiesiai ant jos namų slenksčio...

Savo jausmus slėpiau 2,5 metų. Srovė pralaužė užtvanką netikėtai – paveikta alkoholio. Kėblinau Konservatorijos koridoriumi kiek įkaušęs, o priešais – jos šypsena! Kai susigretinome, švelniai ištariau: „Kaip gyvena mano meilė?“- ir nelaukdamas atsakymo nuėjau tolyn.

Ryte pabudau degdamas iš gėdos: „Kaip pasirodyti Konservatorijoje? Ar ji kalbės su manim? Atėjau į paskaitas vos vilkdamas kojas. Tame pačiame koridoriuje – vėl Inga. Stveria mane už rankovės, vedasi prie palangės: „Sėskis ir laikykis. Aš tave irgi seniai myliu, kvaileli. Seniai.“

Vos spėjau savo paslaptį tarsi akmenį nuritinti nuo širdies, kai Ingeborga vėl apsunkino mano gyvenimą: „Klausyk, niekam apie mus nepasakokime.“ Ir daugiau kaip ketverius metus gyvenome kaip šnipų romano herojai.

Savo vaikiną ji netrukus paliko, sugalvojusi kažkokią priežastį. Man jo netgi buvo gaila: grėsmingai vaikščiodavo po Konservatorijos kiemą, norėjo susigrąžinti Ingą...

Apie mūsų abipusę simpatiją neįtarė net artimiausi draugai. Per mano gimtadienį Ingeborga atėjo į mano nuomojamą butą. Ir staiga po langais suklegėjo sveikinimų choras: bendrakursiai nutarė parengti siurprizą. Atvyko be kvietimo – su tortu, buteliais... „Neįleisk jų!“ – įsako Inga slėpdamasi po antklode. Aš išeinu į balkoną ir kaip tikrų tikriausias paršas sakau savo draugams: „Bičiuliai, ačiū, kad prisiminėte, bet aš jūsų nekviečiu!“

Įsižeidė mirtinai – po to pusę metų tie draugai su manimi nebendravo. O kai po kiek laiko prisipažinau, kad pas mane buvo Inga, jie tiesiog nepatikėjo: „Nieko juokingesnio negalėjai sugalvoti?“ Jie negalėjo įsivaizduoti, kad jau tada susitikinėjome. Vadinasi, talentingai visus apgaudinėjome.

Tuo metu Inga pradėjo daryti karjerą, dažnai važinėti filmuotis į Rusiją. Ilgai be jos neištverdavau – savaitgaliais skraidydavau pas ją į Maskvą, o pirmadienį tiesiai iš lėktuvo lėkdavau į paskaitas. Ir negalėdavau draugams papasakoti, kad prieš keletą valandų su Inga vaikščiojau po Raudonąją aikštę.

Ingeborgai patiko slapstytis. Ji būtų numirusi iš nuobodulio, jeigu būtume tapę viena tų saldžių porelių, kurios vaikšto apsikabinusios. Atrodė, kad šis žaidimas ją traukia net labiau negu artimas žmogus. Tarsi mes tapome kažkokios keistos pjesės herojais. Manęs neapleido jausmas, kad jei tik praskleisime uždangą, mūsų santykiai pašlys. Ilgainiui taip ir įvyko: kai pradėjome kartu dirbti teatre, slėpti mūsų romaną darėsi vis sudėtingiau.“

Ir draugavo, ir pykosi, ir pavyduliavo

„Sakoma, kad vyras aktorius – mažiau negu vyras, o moteris aktorė – daugiau negu moteris. Reikėjo turėti kompozitoriaus klausą, kad pagautum Ingos intonacijų diapazoną: nuo švelnių ir minkštų iki plieninių natų, – teigė A.Sakalauskas. – Ką tik ji džiaugėsi dramblio kaulo apyranke, kurią atvežiau iš Piterio, mielai ją matavosi ant savo plono riešo. Tačiau pakako užsiminti apie pardavėją, kuri patarė apyrankę nupirkti, ir Ingeborga pereina prie pavydo scenos: „Ji simpatiška?“, o šypsena nedingsta nuo jos veido. Aš taip ir nesupratau, ar ji iš tiesų man pavyduliaudavo, ar taip palaikė santykių toną.

Tiesą sakant, jaunystėje aš irgi buvau ne dovanėlė: negalėjau pripažinti, kad mylima mergina gali turėti savo asmeninių reikalų. Pavyzdžiui, pakviečiau Ingeborgą į pasimatymą, o ji: „Negaliu, pietauju su šeima.“ Aš įsižeidžiu: „Kaip tai neisi su manimi? Atsisakai?“ Beje, jų namuose tokie pietūs – tradicija: kai susituokėme, du kartus per savaitę vaikščiodavome į svečius pas senelę ir tetą (jos buvo artimiausios Ingos giminaitės Vilniuje, nes tėvai tuo metu gyveno Ženevoje). Tiesa, kai susipykdavome, jausdavausi nekaip ir pirmasis skubėdavau atsiprašyti.

Aš lankydavau beveik visas jos repeticijas teatre, patardavau, o Inga įsiklausydavo į patarimus. Jai dažnai tekdavo keistų, negrabių herojų vaidmenys, kuriuos ji puikiai atlikdavo.Pavyzdžiui, vaidindama Zarečnają į sceną  įėjo su didžiule sausų gėlių puokštę ir laikė ją ant peties. Kai pasisukdavo, kiti aktoriai pritūpdavo, kad negautų šia vanta per veidą.

Žinoma, teatre negalėjau į mylimą moterį žiūrėti objektyviai, nebūčiau jos kritikavęs visų akivaizdoje. O jeigu Ingai nepatikdavo kieno nors vaidyba, neturėjau net moralinės teisės su ja ginčytis. Kitaip būčiau išvydęs įžeistą veidą ir tyliai išeinančią merginą. O paskui ji dar kamuotų mane savo sunkiu tylėjimu. Ypač jei tai buvo susiję su varžovės vaidyba – vyresniuose kursuose konkurencija tarp mūsų merginų buvo ypač ryški. Beje, neprisimenu, kad Inga būtų turėjusi draugių – ji aplink save būrė tik vaikinus.“

Ingeborga darė karjerą, Arūnas trypčiojo vietoje

Dėl to, kas susiję su profesija, pabrėžia A.Sakalauskas, Ingeborga laikėsi tvirtai. Ir iš Kauno dramos teatro ji vėliau išėjo dėl principinių sumetimų. Režisierius su ja detaliai aptarinėjo savo būsimo filmo scenarijų, siūlė Ingeborgai pagrindinį vaidmenį. O paskui staiga paėmė kitą aktorę – pagrindinę konkurentę iš kurso. Jau kitą dieną I.Dapkūnaitė parašė pareiškimą išeiti – tokių dalykų ji neatleisdavo. Be darbo, žinoma, neliko: ją iš karto pasikvietė Jaunimo teatras, režisierius Eimuntas Nekrošius.

„O kol dirbome kartu, mūsų paslaptis pradėjo aiškėti, už nugaros šnabždėdavosi, – prisiminė A.Sakalauskas. –  Santykiai prarado nervą, liko nesutvarkyta buitis. Tačiau svarbiausia – Ingeborga darė karjerą, o aš trypčiojau vietoje. Ji nuolat važinėjo filmuotis, grįždavo su daugybe įspūdžių apie žmones, darbą. Ir aš jau negalėdavau deramai diskutuoti apie kiną. Abu jautėme: tarp mūsų atsirado plyšys. Santykių krizė sutapo su mano tarnyba armijoje. Man tuo metu buvo 24 metai ir išsisukti nuo tarnybos būčiau galėjęs tik tuomet, jei būčiau atsigulęs į „durnyną“. Tačiau po to manęs būtų niekas nebeišleidęs vykti į užsienį ir viso gero gastrolėms. Kareivinės irgi tapo savotišku teatru, kuriame žmonės vaidino savo vyriškus vaidmenis...

Visus pusantrų metų mes susirašinėjome, bet grįžęs iškart supratau: ji mane mes. Kai susitikome, Inga elgėsi santūriai, ant kaklo nepuolė. Nevyniojo žodžių į vatą ir greitai pradėjo svarbų pokalbį, nors tai jai buvo ir nelengva. Ingeborga santykius nukirto vienu mostu: „Viskas praėjo...“ Aš jau tada supratau, kad mūsų meilės nebesuklijuosi, tačiau mano jausmai gyveno iš inercijos, tarsi važiuojančiame traukinyje būtų buvęs patrauktas stopkranas.

Vis dėlto mes kasdien matydavomės teatre. Man buvo nejauku. Inga geriau valdėsi: matydamas jos džiaugsmingą šypseną maniau, kad jai apskritai į mane nusispjauti.

Dėl išgyvenimų ėmiau nebesivaldyti, negražiai elgtis: svaidydavau replikas, dėl kurių vėliau būdavo gėda. Pavyzdžiui, vaidinau spektaklyje, kuriame visos aktorės vilkėjo aptemptus kostiumus, o užkulisiuose pareiškiau: „Žiūrėkite, kiek pas mus moterų ir nė vieno gražaus kaklo.“ Girdint Ingai. Jaučiau, kur smogti, taip gerai mes vienas kitą pažinojome. Jai tai giliai įstrigo į atmintį, vėliau man dažnai primindavo: „Ak, jam nėra gražaus kaklo – paieškok kitoj vietoj!“

Vedybos – su nuotykiais

„Tačiau tai buvo tada, kai mes vėl pradėjome susitikinėti, – pasakojimą tęsė A.Sakalauskas. –  Apie porą metų praleidome atskirai, o vieną gražią dieną po spektaklio Ingeborga staiga tarė: „Einame pas mane.“ Net dabar nesuprantu, kodėl tada vėl viską pradėjome. Širdimi jaučiau, kad sulipdyti mūsų meilės nebepavyks. O Ingeborgai, matyt, atrodė, kad praėjusį kartą mes taip ir nepasiekėme rimtesnės pakopos. Žodžiu, jau ir neprisimenu, kaip nutarėme tuoktis, tik tiksliai žinau, kad tai nebuvo mano pasiūlymas...

Kažkur išliko vaizdo įrašas: mes pristatome vienus kitiems savo artimuosius. Net kamera perteikė įkaitusią atmosferą gražiai apstatytoje I.Dapkūnaitės namų svetainėje. Ingos senelė seniai mane pažinojo ir visada draugiškai priimdavo: nors slėpėme santykius, matyt, viską suprato... Jos šeima iš lietuvių inteligentų, gerbiama mieste. Nepriekaištingos aristokratiškos manieros: senelė arbatos puodelį laikydavo dviem pirštais, niekada nepakeldavo balso. Ji daug metų dirbo administratore Operos ir baleto teatre, ten Ingeborga ir užaugo.

O mano motina iš paprastų žmonių, labai jaudinosi ir, norėdama sumažinti įtampą, prisiminė nevykusią istoriją iš mėsos kombinato, kuriame dirbo, kasdienybės: „Kai mėsa buvo deficitas, mes ją vogdavome.“ Ir dar su detalėmis: kaip slėpdavo ir išnešdavo kelnėse, rankovėse. Girdi, gausite išauklėtą žentą. Kaip man buvo gėda tomis minutėmis. Ingeborgos senelė pajuto mano sutrikimą ir nutarė pataisyti padėtį: „Taip, sunkūs buvo laikai. Mes taip pat...“

„Taip pat vogėte?!“ – vos nesušukau.

„... karo metais su vyru važiuodavome į kaimą pirkti mėsos iš valstiečių,“ – užbaigė ji.

Mano motina valdinga. Kartą ją įžeidė mano sesers jaunikio giminaičiai ir ji pasakė: „Nedalyvausiu vestuvėse.“ Ir tesėjo žodį.

Į Ingeborgą mano giminė žiūrėjo kreivai, su nepasitikėjimu. O kai išsiskyrėme, draugiškai atsiduso: „Žinojome, kad taip bus.“

Ingos tėvai atvyko iš Ženevos tik į vestuves. Po to mes kokį porą kartų pas juos svečiavomės. Jie neprieštaravo dukters pasirinkimui: „Tu su juo gyvensi.“ O tėvas vestuvių proga dosniai apdovanojo – įteikė prašmatnaus tiems laikams BMW raktelius.

Ingeborgos senelė norėjo, kad tuoktumės katalikų bažnyčioje. Užeiname su sužadėtine į šventovę, o joje aidi plūdimasis kaip turguje. Tai kunigas bara senutę, paprašiusią ateitį pas mirštantį žmogų: „O jis ar dažnai vaikščiojo į bažnyčią? Ne? Vadinasi, kai mirti susirengė, iškart Viešpatį prisiminė?“ Mes su Ingeborga persigandome ir pabėgome iš ten.

Susiradome Kaune pažįstamą jauną kunigą. Tas man sako: „Prieš santuoką tau reikėtų prieiti išpažinties ir priimti komuniją.“ Aš sutikau ir taip įklimpau! Nuo klausyklos pasitraukiau visas šlapias po kunigo apklausos. Beje, pagal Bažnyčios įstatymus mūsų su Ingeborga taip ir neišskyrė.

Vestuvės vyko pagal visas tradicijas, sveikinimų skaitymus iš popieriaus lapelių. „Medžiotojų“ restorane nuotaka baltu elegantišku kostiumėliu, pasiūtu ateljė, jaunikis – su elnio ragais virš galvos.

Tą patį vakarą Ingeborga turėjo vykti filmuotis į Minską. Vos grįžome namo keturiese – tie patys Konservatorijos laikų draugai, kai žmona sako: „Man laikas į traukinį.“ Nuvežiau Ingeborgą į stotį, bet pavėlavome. Teko į Minską važiuoti naujutėlaičiu BMW.

Grįžau tik paryčiais. Užeinu į butą: S.Balandis ir T.Čižas miega mūsų lovoje. Štai tokios nevykusios vestuvės.“

Užlipo ant to paties grėblio

„Naujasis mūsų su Ingeborga statusas truko tik pusantrų metų, – apie santuoką pasakojo A.Sakalauskas. –  Gyvenome nuomojamame bute Vilniuje, bandėme vaidinti šeimos buitį. Žmona itin mėgo tvarką: sudėlios mano daiktus, o aš nieko negaliu rasti. Jeigu viską išmėtau, gaunu barti. Kartais Inga paruošdavo valgyti, bet dažniau eidavome į kavinę – buvo praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis, kainos dar sovietinės, verstis galėjome.

Inga subrendo, pasidarė rimtesnė. Studijų metais ji buvo ne šio pasaulio fėja,o dabar jai ėmė rūpėti visos buitinės detalės. Mus kviesdavo į įvairius renginius – Ingeborga spręsdavo, kur dalyvauti, ko atsisakyti. Prieš pasirodymą viešumoje griežtai mane instruktuodavo: „Riškis šitą kaklaraištį!“ – „Man be jo patogiau.“ – „Tu kaip „lochas“. Riškis arba niekur neisim!“

Derinti santykių nemokėjome – jeigu tik kas ne taip, prasidėdavo vieno aktoriaus teatras. Kartą užtrukau iki vėlumos. Ingeborga baisiai supyko. Užeinu: sėdi virtuvėje tragiška poza. Atplėštas mano cigarečių pakelis, kiekviena  cigaretė vos uždegta ir tuoj pat užgesinta ir visos sudėtos peleninėje tvarkinga krūvele. Girdi, žmona laukdama vyro sėdėjo ir rūkė, rūkė, rūkė...

Bandydami dar kartą išgelbėti savo meilę užlipome ant to paties grėblio. Abu visąlaik panirę į darbą: aš perėjau į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, Ingeborga vaidino E.Nekrošiaus spektakliuose, bet daugiausia laiko praleisdavo filmavimo aikštelėse, išvykose. Ji jau vaidino „Intermergaitėje“, „Cinikuose“.. O aš buvau kaip inkaras, traukiantis į dugną – bandžiau pririšti prie vienos vietos.“

Užsimezgė tarnybinis romanas

Paskui britų režisierius Simonas Stokesas pakvietė Ingeborgą į Ameriką – norėjo, kad ji vaidintų jo spektaklyje „Kalbos klaida“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Johnas Malkovichius.

„Reikėjo išvykti pusmečiui, Inga tarsi nujautė, kad gali nebegrįžti, ir sprendimo naštą užkrovė man: „Elgsiuos taip, kaip tu pasakysi. Jeigu „ne“ – liksiu čia, sėdėsiu namuose, pasigimdysime vaiką.“ Man tai buvo sunkiausias gyvenime pasirinkimas, – prisipažino Arūnas. – Mes galėjome pagaliau tapti normalia šeima. Bet aš mylėjau Ingeborgą ir supratau, ko ji siekia visa siela. Ką ji dabar būtų veikusi Lietuvoje? Tai būtų apgailėtinas vaizdas – tokiai aktorei reikia erdvės. Mačiau filmus „Saulės nualinti“, „Morfijus“. Nepaprasta matyti Ingą ekrane, juk aš žinau, ką ji sugeba. Man atrodo ji dar nesuvaidino savo geriausio vaidmens. Ne veltui tada jai pasakiau: „Žinoma, važiuok, brangioji. Tai juk Amerika, šitokia galimybė.“

Mes dažnai susiskambindavome, vėliau aš nuvykau į premjerą Čikagoje ir pamačiau paprasčiausią spektaklį, kokį Lietuvoje kritikai į miltus sutrintų. Po spektaklio gėrėme alų: J.Malkovichius, Ingeborga ir aš. Johnas tada manęs paklausė: „Keliuose filmuose tu vaidinai?“ – „Dešimtyje“. Jis: „Čia tai bent – jėga!“ Aš mintyse pasišaipiau iš savęs: „Užtat kokiuose!“ J.Malkovichių vien „Pavojingi ryšiai“ iškart padarė pasauline žvaigžde.

Ingeborga turėjo likti, aš išvykau. O netrukus paskambino iš ten ir pranešė, kad pamilo kitą. Aš surikau į ragelį: „Kas tai – Malkovichius?“ – „Ne.“ – „Kas jis?“ – „Režisierius... S. Stokesas.“ Jie pradėjo regzti romaną dar per spektaklio repeticijas. Paskui jis viename interviu pasitikėdamas savimi pareiškė: „Kai tik pamačiau Ingeborgą, iškart supratau, kad ji bus mano žmona.“

Aš kitą dieną turėjau filmuotis, bet niekaip negalėjau atgauti pusiausvyros. Supratau, kad finalas iš esmės logiškas, bet niekaip negalėjau susitaikyti su nuoskauda. Tuo momentu mane slėgė netgi ne tai, kad mylima žmona atidavė pirmenybę kitam, o tai, kaip pasakysiu apie tai pažįstamiems. Ir vėl visi juoksis iš mano ragų kaip per mūsų vestuves.

Atsirado ir tokių žmonių, kurie ant Ingos pylė purvą. Mane nustebino, kad jų pasirodė esant daug. Ir kad jie tokie kvaili: demonstruoti pavydą žmogui, kuris taip mylėjo savo žmoną.

Teatro grimerinėje sutikau vieną seną lietuvių aktorių, tas sunkiai atsiduso: „Girdėjau, taviškė paliko tave? Labai gerai!“ – „Kas čia gero?“ – „Tai tau į naudą.“

Vėliau aš jį supratau: aktoriui reikia gyvenimo patyrimo.“

Nuo Dapkūnaitės nepabėgo

„Kai išsiskyrėme su Ingeborga, mano karjera iš tikro pradėjo kilti: pagaliau prisiminiau, dėl ko mokiausi aktorystės. Dabar dirbu penkiuose teatruose, daug gastroliuoju, filmuojuosi televizijoje, šešis kartus buvau nominuotas už geriausią metų vaidmenį ir tris kartus laimėjau. Dabar gerai suprantu buvusią žmoną: populiarumas – sunkus kryžius, tave visi visąlaik mato ir tu neturi teisės klysti. Bet aš klydau daug kartų... – prisipažino A.Sakalauskas. – Praėjus dvejiems metams po skyrybų, mūsų teatro koridoriuje pamačiau merginą – ji stovėjo nugara į mane. Ir šis rakursas man pasirodė labai patrauklus – figūra tarsi ištekinta iš dramblio kaulo.

Pasakiau komplimentą, ji atsisuko ir, kaip rašo romanuose, „jų akys susitiko“. Paskui mes kartu vaidinome spektaklyje „Helverio naktis“. Jame tik du veikėjai: protiškai atsilikęs vyras ir mergina, kuri jį priglaudė. Afišose buvo įrašytos vis tos pačios dvi pavardės: „Sakalauskas ir Dapkūnaitė“. Ne veltui aktoriai juokavo: „Žiūrėk, neįkrisk antrą kartą į tą pačią duobę.“ Ir jeigu jūs manote, kad Lietuvoje tai paplitusi pavardė, klystate. Kitų Dapkūnaičių, išskyrus šias dvi moteris, su kuriomis mane suvedė gyvenimas, niekada nebuvau sutikęs. Su Jolanta mes kartu jau dvidešimt metų, bet taip ir nesusituokę, nes abu nusivylėme santuokos institucija. Charakteriu ji panaši į Dapkūnaitę Nr. 1. Tokia pat savarankiška, pasitikinti savimi ir sykiu subtili, paslaptinga.

Iškart po skyrybų su Ingeborga nuėjome į restoraną ir ji pasakė: „Taip, gerai mes kartu pagyvenome.“ O aš kažkodėl prisiminiau anekdotą, kaip sėdi vyriškis ant tramvajaus bėgių su nutraukta koja ir galvoja: „Tai bent suvaikščiojau duonelės.“

Vėliau ji atvyko į Lietuvą su S.Stokesu. Aš tuo metu jau buvau išsinuomojęs butą Vilniuje, bet iš baldų ten buvo tik stalas. Paskambinau Ingeborgai ir paprašiau dviejų kėdžių. Ji lengvai sutiko: „Žinoma, imk.“

S.Stoukesą mano pasirodymas pralinksmino: ateina buvęs vyras ir išsineša dvi kėdes. Aš akies krašteliu nužvelgiau „išskyrėją“. Jis man pasirodė kažkoks nupiepęs, mažiukas... O kai išsiskyrė su Ingeborga, ko gero, pasidarė dar labiau apgailėtinas... Čia aš jį gerai suprantu.  Neištempė iki jos lygio ir S.Stokesas, anaiptol ne garsiausio Anglijos teatro režisierius... (Lietuvoje juokaujama, kad  į žinią apie Ingeborgos skyrybas A.Sakalauskas reagavo itin impulsyviai – kai tik pasirodė informacija apie I.Dapkūnaitės skyrybas su S.Stokesu, A.Sakalauskas taip padaugino alkoholio, kad, neblaivus lėkdamas per Vilnių, vienoje gatvėje nubraukė net devynis stovinčius automobilius. – Red.)

Šių metų vasarį iš žiniasklaidos sužinojau, kad Ingeborga trečią kartą ištekėjo. Ir visiškai dėl to nenustebau: žavinga moteris neliks viena.“ (I.Dapkūnaitė ištekėjo už 12 metų jaunesnio teisininko, verslininko, restoranų steigėjo ir bendraturčio Dmitrijaus Jampolskio. – Red.)

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.