Verslininkė jau kurį laiką svajojo nuvykti į Afriką kaip savanorė. Tad kai bičiulė pasiūlė jai prisidėti prie grupės, dešimčiai dienų vykstančios į Zambiją, moteris apsisprendė iškart – po kelių savaičių ji jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame į šią Afrikos valstybę.
Savanoriavimo tikslais apsilankyti Afrikoje buvo viena jos gyvenimo svajonių. Vilma ir anksčiau neužsimerkdavo prieš negandas siekdama išvengti emocinio sukrėtimo, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“.
Po kaimus Zambijoje kartu su kitais misijos dalyviais važinėjusi lietuvė nevengė ir padirbėti – padėjo dažyti vietos mokyklą, sodino augalus, žaidė su vaikais, aplankė ligonines.
„Būdama Zambijoje gavau vertingų pamokų. Nereikia verkšlenti, turime džiaugtis gyvenimu, nes pas mus viskas yra puiku.
Stebėjausi, kad Zambijoje, kur trūksta maisto, elementarių buities patogumų, medicinos pagalbos ir kas šeštas žmogus yra užsikrėtęs AIDS, žmonės šypsosi. Ta jų laimė mane įkvėpė”, – pasakojo V.Dagilienė.
Grįžusi namo moteris jautėsi dvasiškai atsigavusi, patirtis Afrikoje ją praturtino. Tris vaikus – šešiolikametę Ugnę, keturiolikos Igną ir šešerių Vytautą auginanti vilnietė džiaugėsi, kad atžalos susidomėjusios klausėsi jos pasakojimų ir žiūrėjo nuotraukas iš kelionės.
„Gyvename vartotojiškoje visuomenėje ir nuo to nepabėgsime. Taip, mano vaikai turi per daug, bet žaislai reikalingi. Tiesa, lauktuvių iš Zambijos neparvežiau.
Savo vaikams aiškinu, kad ten jų bendraamžiai elementariu balionu džiaugiasi lyg didžiausia dovana. Raginu suvalgyti visą maistą, kad jo nereikėtų išmesti, nes Zambijos vaikai dažnai jo stokoja”, – pasakojo Vilma.
Jei vaikai norės, V.Dagilienė juos nuveš į Afriką. Verslininkė ir toliau ketina savanoriauti – padėti rūpintis vaikų namuose augančiais kūdikiais. Emocinis artumas, motiniškos šilumos dovanojimas be tėvų augantiems mažyliams ne mažiau svarbu nei finansinė pagalba.
„Vaikai, negavę pakankamai meilės, gali užaugti pikti ir elgtis netinkamai. O jei esi mylimas, tavo širdyje piktų kėslų kur kas mažiau.
Todėl pasistengsiu įgyvendinti ir dar vieną svajonę – duoti meilės jos negaunantiems vaikams. Tai, mano akimis, prasminga”, – įsitikinusi V.Dagilienė.
