Prieš metus susidraugavusi su Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktore dizainerė Kristina ėmė linksmais piešiniais marginti šių namų sienas. Taip ji stengėsi padovanoti vaikams kūrybinį įkvėpimą, praskaidrinti jų gyvenimą.
Žaislų vaikams užtenka, žmonės jų dovanoja nemažai. O štai praskaidrinti nuotaiką galima ir piešiniais ant sienų. Dabar jau vaikai nebenori dizainerės paleisti – jie trokšta ir spalvingos sporto salės, ir išpiešto logopedo kabineto, ir žaismingų piešinių koridoriuose.
„Mažieji turbūt norėtų, kad spalvingai išpieštos būtų visos jų patalpos. O man daryti gerą darbą yra smagu.
Atiduodu visą save, kad iš pietų miego pabudę mažyliai džiaugtųsi. Pamatę naujus piešinius, emocijas reiškia net tie, kuriuos auklėtojoms sunku prakalbinti.
Pamenu, kaip pati vaikystėje norėdavau piešti ant kambario sienų, o tėvai drausdavo. Piešdama ir pati grįžtu į vaikystę. Tie vaikučiai nėra laimingi, o matyti, kaip jie džiaugiasi, – didelė laimė. Nusisuku nuo jų, kad nepastebėtų man bėgančių ašarų”, – pasakojo K.Valančiūtė.
Lankydamasi kūdikių namuose Kristina vis dažniau pamąsto, kad jau norėtų ir savų vaikų. Jauna moteris svarsto galimybę kada nors įsivaikinti tėvų paliktą kūdikį. Juolab kad jos šeimoje augo ir du mamos sesers, iškeliavusios anapus, sūnūs.
„Man artima įvaikinimo tema, tai išgyvenome savo šeimoje. Taip, ateityje galvoju paimti kūdikį, kuris kam nors nereikalingas, o man bus labai reikalingas.
Kūdikių namuose vaikai mažiukai, todėl mama manęs nevadina, labiau priima kaip draugę. Bendravimas su tais vaikučiais manęs neliūdina, sukelia tik gražias emocijas ir norą juos džiuginti”, – kalbėjo Kristina.
Vaikiški piešiniai Kristinai visada buvo labai artimi. Juk juose slypi pats tikriausias nuoširdumas ir grožis.
Su kolege Simona Slavinskaite dizainerė kuria ir skudurines lėles. Kristinos bakalauro darbo tema buvo „Vaikiškos realybės pėdsakais”.