Praėjus kelioms dienoms moteris dar negalėjo atsigauti po rugsėjo 27-ąją restorane „Karpynė“ netoli Raseinių paslapčia įvykusių sūnaus vestuvių. D.Valančiūnaitė jautėsi sutrikusi, prastai miegojo. Pirmadienį jos dar nebuvo darbe.
Buvusioje senoje ligoninėje Utenos centre įkurta gydymo įstaiga nė iš tolo neprimena tokios paskirties pastatų. Moderniai įrengtose patalpose nėra jokių kvapų, primenančių senatvę ir sunkius ligonius.
Šviesus kabinetas skirtas ir ligoninės vyriausiajai slaugytojai D.Valančiūnaitei, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Kai šį antradienį moteris atėjo į darbą, jos veidas buvo išvargęs, be šypsenos, akys atrodė liūdnos, o balsas skambėjo tyliai.
„Liūdesio šioje ligoninėje užtektinai – čia atsidūrę žmonės kenčia gal daugiau nei aš.
Bet nėra ko slėpti, išsiskyrimas su sūnumi man visada sunkus, drasko širdį“, – prisipažino D.Valančiūnaitė.
– Ko palinkėjote atsisveikindama su sūnumi? – pasiteiravau talentingo krepšininko motinos.
– Palinkėjau laimingo skrydžio, laimingo nusileidimo, katalikiškai palaiminau abudu. Jonas skrido su savo sužadėtine Egle. Kiekvieną žmogų gerbiu, juo labiau – jo jausmus, o Eglė yra mano vaiko gyvenimo dalis.
Man Eglė brangi kaip ir Jonas. Palinkėjau, kad sveikata laikytų, kad gražiai gyventų ir sutartų, linkėjau jiems geriausių dalykų.
– O kodėl minėdama Eglę sakote „sužadėtinė“, jei santuoka buvo registruota dalyvaujant Raseinių civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai?
– Pakalbėkime apie kitką.
– Suprantu, kad sunku kalbėti. Bet Jonui gyvenime labai pasisekė, jis turi gerą motiną, tvirtą tėvą (Joną užaugino viena motina, jo tėvas – buvęs irkluotojas, sporto meistras Jonas Vilkas (60 m.), yra sukūręs kitą šeimą).
– Matote, kad žmogui sektųsi, reikia labai daug ko. Esu įsitikinusi, kad kai kuriuos iš mūsų Dievas pastebėjo, iš visos žmonijos atsirinko.
O to, kurio nepastebėjo, nors verskis per galvą, šliaužk keliais, kažin ar priartėsi prie savo tikslo.
Aš tikiu, kad Joną pastebėjo Dievas, nors ir mažu akies krašteliu.
– Ar teisingai supratau, kad be Dievo malonės žmogaus pastangos vertos nulio?
– Nėra vertos nulio, bet kai susijungia keli dalykai, būna geriau. Gal aš gilinuosi į sudėtingus dalykus.
Dabar skaitau tokią knygą, kaip svarbu būsimam kūdikiui tie devyni mėnesiai, kol jis dar negimęs. Jis viską perima – kaip gyveno jo motina, kokias emocijas patyrė, apie ką svajojo.
– Esate kartą užsiminusi, kad gimus Jonui akušerė pasakė: „Gimė amerikoniukas.“ Gal šie žodžiai buvo pranašiški, nes likimas Jonui lėmė žaisti krepšinį Šiaurės Amerikos žemyne?
– Gal akušerė ne veltui taip kalbėjo. Gal kad jis buvo didelio ūgio.
– Kada Jonas jus supažindino su Egle? Ar prieš keletą mėnesių, kai Panevėžio „Cido“ arenoje kartu su Egle stebėjote rungtynes?
– Ne, tai buvo gerokai anksčiau. Jis seniau mane supažindino su Egle.
– Ar manote, kad Jonas išsirinko sau tinkamą antrąją pusę?
– Jeigu jam tinka tokia pusė, tai man ji šimtą kartų tinkamesnė. Jei jis mylės ją, vadinasi, aš dar karščiau ją mylėsiu. Šiuo atveju Eglę.
Tą merginą ar moterį, kurią mylės Jonas, mylėsiu ir aš. Tokia mano nuostata ir aš tikrai taip elgsiuosi.
– Ar jūsų sūnaus vedybos buvo suplanuotos? Ar tai ir jums buvo staigmena? Ar jūsų, motinos, širdis jautė, kad gali taip atsitikti?
– Pakalbėkime kita tema.
– O kada Jonas žada vėl grįžti į Lietuvą ir jus aplankyti?
– Tik pasibaigus sezonui, kitaip jo niekas neišleidžia. Labai intensyvus treniruočių ir rungtynių grafikas. Jono laukia daug įvairių darbų. Kitą dieną po kelionės į Torontą Jonas jau turėjo pasitikrinti sveikatą, taip vyksta visuose krepšinio klubuose.
– Kas jums padeda atrasti ramybę? Ar esate giliai tikinti?
– Šv.Rašte parašyta – jei tikėjimas būtų toks, kaip garstyčios grūdelis, žmogus galėtų kilnoti kalnus. Dar nepakėliau nė vieno kalno, nemanau, kad esu nuveikusi didelių darbų.
Ko gero, mano tikėjimas dar mažas, bet aš mokausi ir stengiuosi. Tikėjimą gavau iš tėvų, tikėjimo gilumas ir supratimas – didelis darbas, reikia stengtis, norėti ir ieškoti. Gal kada nors man pavyks rasti tą garstyčios grūdelį.
