Lukrecija buvo prastesnės nuotaikos – svečiai jos nė kiek nedžiugino. Ramaus būdo mergytė mūsų viešnagės metu daug verkė.
Karolina dukrą nuramino vaikiška knygute. Visą svetainės sieną užimančioje knygų lentynoje yra ir Lukrecijos knygelių skyrius.
„Daug kas sakytų, jog mes ją lepiname“, – nusijuokė Karolina ir tikino, kad sunku nelepinti vaiko.
Juolab kad Karolinos sužadėtinis Arnas Jurskis (43 m.) dar negimus Lukrecijai svajojo, kaip pins jai kasytes ir pirks mažyčius batukus.
Karolina džiaugėsi, kad tris vaikus iš pirmosios santuokos turintis Arnas yra nuostabus tėvas. Lukreciją jis jau dabar vežioja į baseiną, kur moko ją plaukioti.
Judri mažylė šiuose namuose pasiglemžia visą aplinkinių dėmesį.
Palikusi Lukreciją specialioje kėdutėje K.Liukaitytė išsitraukė dėžę saldainių. Buvusi balerina prisipažino – gera nebeskaičiuoti kalorijų.
– Esate tokia pat liekna, kaip ir prieš gimdymą. Kaip pavyko atsikratyti priaugtų kilogramų?
– Man nereikėjo nieko kratytis, viskas nukrito savaime. (Juokiasi.)
Per nėštumą buvau priaugusi 12 kilogramų, bet jie susikaupė ne ant sėdmenų ir kojų, todėl ilgai tilpau į savo drabužius.
Didžioji dalis kilogramų susikaupė ant pilvo – mat Lukrecija buvo nemaža. Tad to svorio lengvai netekau.
Po gimdymo praėjus porai savaičių buvau tokia pati, kokia ir prieš nėštumą. Man nereikėjo nei sporto klubų, nei dietų.
Kai turi mažą vaikelį, esi susijaudinęs, džiaugiesi juo – ne visada prisimeni pavalgyti.
– Lukrecija – retas vardas. Kodėl išrinkote būtent tokį?
– Kai dar nežinojome, ko laukiame – mergaitės ar berniuko, surengėme smagų vakarą.
Nusipirkome vardų knygą ir vakarieniaudami rinkome, kokie vardai mums patiktų.
Arnui patiko vieni, man – kiti, o Lukrecijos vardas abiem patiko vienodai. Be to, nenorėjome vaiko pavadinti vardu, kuris tais metais būna populiariausiųjų penketuke.
– Kaip reagavote sužinojusi, kad laukiatės?
– Manęs ši mintis neišgąsdino – Lukrecija nebuvo atsitiktinumas mūsų gyvenime. Tą akimirką supratau, jog beveik esu mama ir mano gyvenimas keisis.
Vaikas – didelė atsakomybė visam gyvenimui. Tai nėra tai, kas gali palaukti penkias minutes, ką gali atidėti. Mama esi 24 valandas per parą.
Jau anksčiau domėjausi, kas būtų, jei suplanuočiau šeimos pagausėjimą. Man kilo klausimų, kaip nėštumo metu seksis dirbti, kada mane išleis motinystės atostogų. Kai kurie lietuviai į besilaukiančią moterį reaguoja keistai, nors beveik kiekvienas žmogus turi šeimą, vaikų.
– Planuojate grįžti į eterį?
– Ketinu sugrįžti pavasarį, kai Lukrecijai bus devyni mėnesiai. Kadangi mano darbas trunka tik kelias valandas, tuo metu dukra bus su tėčiu arba aukle.
Auklės tikrai ieškosime, nes tėvams reikia apsilankyti koncerte arba ramiai pavakarieniauti dviese.
Dabar mūsų vakarienė atrodo taip: vienas supa, kitas valgo, paskui pasikeičiame.
– Kaip dar pasikeitė jūsų gyvenimas gimus Lukrecijai?
– Kai kas nors labai keičiasi, sakoma: gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Bet mano atveju jis apsisuko 360 laipsnių.
Viskas pasikeitė. Svarstau, kas liko kaip anksčiau? Nieko. Tik dabar visą dienos ritmą diktuoja vaikas.
Akimirkos, kai matau, kaip mažas žmogeliukas auga ir kiekvieną dieną darosi vis protingesnis, kai pirmą kartą nusišypso, – su niekuo nepalyginamos.
Kita vertus, paprasti dalykai tapo labai sudėtingi. Pusryčiauji, kai vaikas leidžia, o ne tada, kai nori.
Su Arnu juokiamės, jog gimus kūdikiui tėvai tampa labai greiti: išmoksta greitai valgyti, greitai praustis, greitai skaityti.
Juk nežinai, kada vaikas pabus ar ims pykti ir baigsis skaitymas ir lepinimasis vonioje.
Aišku, yra žmonių, kurie pataria palikti vaiką lovytėje: paverks ir nustos. Tačiau nesu šios mokyklos šalininkė.
Geriau vėliau pavalgysiu, kad tik Lukrecija jaustųsi gerai.
Aplinkiniai pasakytų, jog lepinu dukrelę, bet man atrodo natūralu nuolat būti su mažu kūdikėliu.
– Depresija po gimdymo – jums nepažįstamas dalykas?
– Pirmos savaitės gimus vaikui – euforijos laikas. Paskui supranti, jog tavo gyvenimas uždarytas tarp keturių sienų. Sunku, kai neišeini į darbą, universitetą.
Kai kurios moterys tai sunkiai išgyvena.
Man tos depresijos lyg ir nebuvo, bet buvo dienų, kai negalėjau sėdėti namuose. Dėl to gimus Lukrecijai mes su Arnu pradėjome keliauti – įgyvendinome mūsų idėją aplankyti aukščiausias Lietuvos vietas.
Reikėjo prasiblaškyti, nes vaikas jaučia motinos emocijas.
Jeigu mama nepatenkinta, ir vaikas nebus laimingas.
– Arnas jums padeda?
– Daugiausia laiko su Lukrecija būnu aš, nes Arnas dirba.
Bet, palyginti su statistiniais tėvais ir su pažįstamomis šeimomis, nemačiau, kad kuris nors kitas tėtis tiek daug laiko praleistų su vaiku.
Juolab kad mokėtų viską padaryti. Arnas sugeba išmaudyti Lukreciją, pakeisti sauskelnes, jis mato, kada mažylė verkia iš pykčio, kada iš nuovargio, kada dėl alkio.
Tarp Arno ir Lukrecijos užsimezgė glaudus ryšys.
Dar kai laukiausi, matydavau, kaip jis puikiai tvarkosi su draugų vaikais. Abejonių, kad jis bus geras tėtis, nekilo, bet vis tiek jis geresnis, negu galėjau tikėtis.
– Planuojate Lukrecijai padovanoti broliuką arba sesutę?
– Šiuo metu norėtųsi paauginti Lukreciją, o po to grįžti į mokslus ir darbą. Tačiau net nekyla abejonių, kad kada nors norėsiu daugiau vaikų. Manau, kad vienam augti liūdna.
Be to, lauktis labai gera. Vis dėlto dar noriu aktyviai pagyventi, nes mažas vaikas atima visą dieną. Moteriai reikia turėti daugiau vaidmenų negu mamos.
Jeigu būsi tik mama, tapsi nuobodi net savo vaikui. Kaip tu jį mokysi gyventi, jei neturėsi savo patirties?
– Kaip jūsų ir Arno artimieji sureagavo, kad laukiatės? Niekas nebambėjo, kad vaikas gims ne santuokoje?
– Mano mama seniai norėjo anūkų. Niekas nepriekaištavo, tik Arno mama paklausė, ar tuoksimės.
Išgirdusi teigiamą atsakymą, nurimo.
– Tad kada suskambės vestuvių varpai?
– Pavasarį su Arnu susižadėjome, o dėl vestuvių... Dar truputį norėtųsi paauginti Lukreciją.
– Galbūt krikštynos ir vestuvės taps viena didele švente?
– Nesu iš tų, kurie skuba vaiką krikštyti. Norėčiau, kad religingumas į vaiko gyvenimą ateitų tada, kai jis pats gali susivokti, ko nori. Todėl apie krikštynas dar negalvoju.
Vestuvės bus, bet kada, dar tik svarstome. Didelio aplinkinių spaudimo nejaučiu. Jeigu kas ir apkalba, man nerūpi.
– Kaip susipažinote su Arnu?
– Arnas parodė iniciatyvą. Tiesą sakant, susitikinėdama su juo net nevertinau to rimtai. Tačiau mes pradėjome įdomiai bendrauti, ir viskas taip susiklostė.
– Tarp judviejų nemažas amžiaus skirtumas. Be to, Arnas kartą jau buvo sukūręs šeimą. Sulaukėte dėl to piktų žvilgsnių?
– Buvo žmonių, kurie klausė, kaip tai atsitiko.
Mama ir močiutė mane auklėjo taip, kad visada turėčiau tvirtus įsitikinimus. Buvau nusistačiusi ribas, ko nedarysiu gyvenime.
Bet štai – Arnas ir išsiskyręs, ir daug vyresnis.
Jeigu prieš kelerius metus būčiau pagalvojusi apie tokią situaciją, būčiau pasakiusi sau „ne“.
Lengva kalbėti, bet kai susitikau su Arnu, man neatrodė, jog tai tas atvejis, kurio aš nesirinkčiau.
Buvo įdomu su juo bendrauti, todėl jo amžius ir praeitis neturėjo įtakos apsispręsti. Lukrecija buvo prastesnės nuotaikos – svečiai jos nė kiek nedžiugino. Ramaus būdo mergytė mūsų viešnagės metu daug verkė.
Karolina dukrą nuramino vaikiška knygute. Visą svetainės sieną užimančioje knygų lentynoje yra ir Lukrecijos knygelių skyrius.
„Daug kas sakytų, jog mes ją lepiname“, – nusijuokė Karolina ir tikino, kad sunku nelepinti vaiko.
Juolab kad Karolinos sužadėtinis Arnas Jurskis (43 m.) dar negimus Lukrecijai svajojo, kaip pins jai kasytes ir pirks mažyčius batukus.
Karolina džiaugėsi, kad tris vaikus iš pirmosios santuokos turintis Arnas yra nuostabus tėvas. Lukreciją jis jau dabar vežioja į baseiną, kur moko ją plaukioti.
Judri mažylė šiuose namuose pasiglemžia visą aplinkinių dėmesį.
Palikusi Lukreciją specialioje kėdutėje K.Liukaitytė išsitraukė dėžę saldainių. Buvusi balerina prisipažino – gera nebeskaičiuoti kalorijų.
– Esate tokia pat liekna, kaip ir prieš gimdymą. Kaip pavyko atsikratyti priaugtų kilogramų?
– Man nereikėjo nieko kratytis, viskas nukrito savaime. (Juokiasi.)
Per nėštumą buvau priaugusi 12 kilogramų, bet jie susikaupė ne ant sėdmenų ir kojų, todėl ilgai tilpau į savo drabužius.
Didžioji dalis kilogramų susikaupė ant pilvo – mat Lukrecija buvo nemaža. Tad to svorio lengvai netekau.
Po gimdymo praėjus porai savaičių buvau tokia pati, kokia ir prieš nėštumą. Man nereikėjo nei sporto klubų, nei dietų.
Kai turi mažą vaikelį, esi susijaudinęs, džiaugiesi juo – ne visada prisimeni pavalgyti.
– Lukrecija – retas vardas. Kodėl išrinkote būtent tokį?
– Kai dar nežinojome, ko laukiame – mergaitės ar berniuko, surengėme smagų vakarą.
Nusipirkome vardų knygą ir vakarieniaudami rinkome, kokie vardai mums patiktų.
Arnui patiko vieni, man – kiti, o Lukrecijos vardas abiem patiko vienodai. Be to, nenorėjome vaiko pavadinti vardu, kuris tais metais būna populiariausiųjų penketuke.
– Kaip reagavote sužinojusi, kad laukiatės?
– Manęs ši mintis neišgąsdino – Lukrecija nebuvo atsitiktinumas mūsų gyvenime. Tą akimirką supratau, jog beveik esu mama ir mano gyvenimas keisis.
Vaikas – didelė atsakomybė visam gyvenimui. Tai nėra tai, kas gali palaukti penkias minutes, ką gali atidėti. Mama esi 24 valandas per parą.
Jau anksčiau domėjausi, kas būtų, jei suplanuočiau šeimos pagausėjimą. Man kilo klausimų, kaip nėštumo metu seksis dirbti, kada mane išleis motinystės atostogų. Kai kurie lietuviai į besilaukiančią moterį reaguoja keistai, nors beveik kiekvienas žmogus turi šeimą, vaikų.
– Planuojate grįžti į eterį?
– Ketinu sugrįžti pavasarį, kai Lukrecijai bus devyni mėnesiai. Kadangi mano darbas trunka tik kelias valandas, tuo metu dukra bus su tėčiu arba aukle.
Auklės tikrai ieškosime, nes tėvams reikia apsilankyti koncerte arba ramiai pavakarieniauti dviese.
Dabar mūsų vakarienė atrodo taip: vienas supa, kitas valgo, paskui pasikeičiame.
– Kaip dar pasikeitė jūsų gyvenimas gimus Lukrecijai?
– Kai kas nors labai keičiasi, sakoma: gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Bet mano atveju jis apsisuko 360 laipsnių.
Viskas pasikeitė. Svarstau, kas liko kaip anksčiau? Nieko. Tik dabar visą dienos ritmą diktuoja vaikas.
Akimirkos, kai matau, kaip mažas žmogeliukas auga ir kiekvieną dieną darosi vis protingesnis, kai pirmą kartą nusišypso, – su niekuo nepalyginamos.
Kita vertus, paprasti dalykai tapo labai sudėtingi. Pusryčiauji, kai vaikas leidžia, o ne tada, kai nori.
Su Arnu juokiamės, jog gimus kūdikiui tėvai tampa labai greiti: išmoksta greitai valgyti, greitai praustis, greitai skaityti.
Juk nežinai, kada vaikas pabus ar ims pykti ir baigsis skaitymas ir lepinimasis vonioje.
Aišku, yra žmonių, kurie pataria palikti vaiką lovytėje: paverks ir nustos. Tačiau nesu šios mokyklos šalininkė.
Geriau vėliau pavalgysiu, kad tik Lukrecija jaustųsi gerai.
Aplinkiniai pasakytų, jog lepinu dukrelę, bet man atrodo natūralu nuolat būti su mažu kūdikėliu.
– Depresija po gimdymo – jums nepažįstamas dalykas?
– Pirmos savaitės gimus vaikui – euforijos laikas. Paskui supranti, jog tavo gyvenimas uždarytas tarp keturių sienų. Sunku, kai neišeini į darbą, universitetą.
Kai kurios moterys tai sunkiai išgyvena.
Man tos depresijos lyg ir nebuvo, bet buvo dienų, kai negalėjau sėdėti namuose. Dėl to gimus Lukrecijai mes su Arnu pradėjome keliauti – įgyvendinome mūsų idėją aplankyti aukščiausias Lietuvos vietas.
Reikėjo prasiblaškyti, nes vaikas jaučia motinos emocijas.
Jeigu mama nepatenkinta, ir vaikas nebus laimingas.
– Arnas jums padeda?
– Daugiausia laiko su Lukrecija būnu aš, nes Arnas dirba.
Bet, palyginti su statistiniais tėvais ir su pažįstamomis šeimomis, nemačiau, kad kuris nors kitas tėtis tiek daug laiko praleistų su vaiku.
Juolab kad mokėtų viską padaryti. Arnas sugeba išmaudyti Lukreciją, pakeisti sauskelnes, jis mato, kada mažylė verkia iš pykčio, kada iš nuovargio, kada dėl alkio.
Tarp Arno ir Lukrecijos užsimezgė glaudus ryšys.
Dar kai laukiausi, matydavau, kaip jis puikiai tvarkosi su draugų vaikais. Abejonių, kad jis bus geras tėtis, nekilo, bet vis tiek jis geresnis, negu galėjau tikėtis.
– Planuojate Lukrecijai padovanoti broliuką arba sesutę?
– Šiuo metu norėtųsi paauginti Lukreciją, o po to grįžti į mokslus ir darbą. Tačiau net nekyla abejonių, kad kada nors norėsiu daugiau vaikų. Manau, kad vienam augti liūdna.
Be to, lauktis labai gera. Vis dėlto dar noriu aktyviai pagyventi, nes mažas vaikas atima visą dieną. Moteriai reikia turėti daugiau vaidmenų negu mamos.
Jeigu būsi tik mama, tapsi nuobodi net savo vaikui. Kaip tu jį mokysi gyventi, jei neturėsi savo patirties?
– Kaip jūsų ir Arno artimieji sureagavo, kad laukiatės? Niekas nebambėjo, kad vaikas gims ne santuokoje?
– Mano mama seniai norėjo anūkų. Niekas nepriekaištavo, tik Arno mama paklausė, ar tuoksimės.
Išgirdusi teigiamą atsakymą, nurimo.
– Tad kada suskambės vestuvių varpai?
– Pavasarį su Arnu susižadėjome, o dėl vestuvių... Dar truputį norėtųsi paauginti Lukreciją.
– Galbūt krikštynos ir vestuvės taps viena didele švente?
– Nesu iš tų, kurie skuba vaiką krikštyti. Norėčiau, kad religingumas į vaiko gyvenimą ateitų tada, kai jis pats gali susivokti, ko nori. Todėl apie krikštynas dar negalvoju.
Vestuvės bus, bet kada, dar tik svarstome. Didelio aplinkinių spaudimo nejaučiu. Jeigu kas ir apkalba, man nerūpi.
– Kaip susipažinote su Arnu?
– Arnas parodė iniciatyvą. Tiesą sakant, susitikinėdama su juo net nevertinau to rimtai. Tačiau mes pradėjome įdomiai bendrauti, ir viskas taip susiklostė.
– Tarp judviejų nemažas amžiaus skirtumas. Be to, Arnas kartą jau buvo sukūręs šeimą. Sulaukėte dėl to piktų žvilgsnių?
– Buvo žmonių, kurie klausė, kaip tai atsitiko.
Mama ir močiutė mane auklėjo taip, kad visada turėčiau tvirtus įsitikinimus. Buvau nusistačiusi ribas, ko nedarysiu gyvenime.
Bet štai – Arnas ir išsiskyręs, ir daug vyresnis.
Jeigu prieš kelerius metus būčiau pagalvojusi apie tokią situaciją, būčiau pasakiusi sau „ne“.
Lengva kalbėti, bet kai susitikau su Arnu, man neatrodė, jog tai tas atvejis, kurio aš nesirinkčiau.
Buvo įdomu su juo bendrauti, todėl jo amžius ir praeitis neturėjo įtakos apsispręsti.
