Išprotėjusi optimistė K.Kazlauskaitė laiko sau neturi

Negalite susirasti draugų? Nekenčiate darbo? Nepavyksta padaryti karjeros? Trys šiuolaikiškos močiutės – Kristina Kazlauskaitė (60 m.), Joana Bartaškienė (63 m.) ir Aurelija Grabštienė (60 m.) – pasirengusios jums padėti, kad ir kokios bėdos spaustų.

K.Kazlauskaitės svajonė - tapti močiute.<br>R.Jurgaičio nuotr.
K.Kazlauskaitės svajonė - tapti močiute.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Erika Zabulėnienė

2013-11-02 19:19, atnaujinta 2018-02-20 16:01

Trys šios orios ponios – naujos LNK laidos „Pašėlusios močiutės” pagrindinės veikėjos. Ir ne paprastos veikėjos, bet tokios, kurios mes iššūkį eteryje karaliaujančioms šviesiaplaukėms ilgakojėms jauniklėms. Gal jos ir neturi paskyros feisbuke, bet jų koziris – 183 metai bendros gyvenimo patirties ir žinojimas, kas iš tiesų svarbiausia, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".

„Duoti patarimą nėra sunku. Juk pačiam nieko daryti nereikia, tik pakalbėti. Tačiau vienas dalykas patarti draugui, kitas – visiškai nepažįstamam jaunam žmogui. Juk reikia suprasti jo bėdas, mokėti išklausyti ir jokiu būdu neprikalbėti nesąmonių. Kitaip ir gyvenimą galima sugadinti”, – svarstė aktorė K.Kazlauskaitė.

Moteris įsitikinusi: jeigu ir iškils rūpesčių, su kolegėmis juos tikrai išspręs. Jų visų patirtys skirtingos, bet norai – tie patys: padaryti viską, kad į laidos kūrėjus kreipęsi žmonės įgyvendintų savo svajones ir pasiektų tikslus, kurie dėl kokių nors priežasčių atrodo nepasiekiami.

Nors ir pasivadino pašėlusia močiute, pati Kristina vaikaičių dar neturi. „Tai mano svajonė, kuri, manau, netrukus išsipildys. Mano sūnus vedęs dar tik metus, taigi laukiu malonių staigmenų. Kol nėra savų rūpesčių, galiu ir svetimus spręsti. Ateina laikas, kai su kuo nors norisi dalytis tuo, ką turi”, – sakė aktorė.

– Močiutė dar nesate. O kaip dėl kitos naujojo šou pavadinimo dalies – esate pašėlusi? – paklausiau K.Kazlauskaitės.

– Mes visos trys ne tik pašėlusios, bet tikri žarijų katilai. Savęs gal labai pašėlusia ir nelaikau, bet nesu iš ramiųjų. Gal ir norėčiau, bet niekada taip neišeina.

– Tad į pašėlusios močiutės vaidmenį įsijausti lengva?

– Neįsijausti neįmanoma. Juk šioje laidoje bendrauju su gyvais žmonėmis. Jeigu neįsijausiu ir jų nepajusiu, tai apie ką kalbėsiu? Tačiau tai nėra vaidmuo. Šiame šou esi toks, koks esi. Štai tada ir pamatysite, ar mes pašėlusios.

– Kaipgi šėlioja tos močiutės?

– Vyksta įdomūs pokalbiai su visuomet pakylėta nuotaika. Šioje laidoje daug pozityvo, noro suprasti kitą žmogų. Žinoma, nesėdime parėmusios galvas ir nefilosofuojame, viskas vyksta gyvai, giliai, smagiai. O kartais – net labai aukštoje temperatūroje.

Man visuomet svarbu esmė. Svarbu, kas į mane kreipiasi, dėl ko, ką galiu suprasti, patarti, pasiūlyti, į ką įsigilinti.

– Ar gyvenime jums labiau patinka aktyvūs žmonės?

– Tai visiškai neturi reikšmės. Gali būti ir labai flegmatiškas puikus, gilus ir išmintingas, geras, šiltas žmogus. Bet toks pat gali būti ir labai aktyvus žmogus. Svarbiausia, kad žmoguje tūnotų pliusas, o ne minusas.

Sąvoka „Žmogus iš didžiosios raidės” tikrąją prasmę visuomenėje jau prarado seniai, bet visi mes turime savo variantą. Yra atgaila, mokėjimas išklausyti, noras padėti, išgirsti ir net ne ausimis. Tai gilūs dalykai.

Liežuviais baladojasi daug kas, bet realiai padėti nenori niekas. Todėl aplink tiek daug vienišų žmonių ir tų, kurie šaukiasi pagalbos.

Dabar daug kam lengviau bendrauti su kompiuteriu nei su gyvu žmogumi. Nematai kito ašarų, nejauti širdies plakimo, pulso.

– Ekrane nebijote savo emocijų ir ašarų?

– Jeigu ašara man ir išrieda, niekaip negaliu įstumti jos atgal. Šito meno dar neįvaldžiau.

Jeigu galėčiau, tikrai jas atgal sugrūsčiau, nes dėl to man nepatogu. Kodėl turiu sėdėti eteryje apsisnarglėjusi, apsiašarojusi, nubėgusiu tušu? Bet nieko sau negaliu padaryti. Dėl to tos ašaros ir teka. Ir aktorystė man nepadeda. O gal skysčių per daug vartoju?

– Dalyvaujate daugybėje TV projektų: LNK „Žvaigždžių duetuose” dainavote ir dirbote komisijoje, kuriate personažus „Dviračio šou”, vaidinate serialuose. Ar televizija įtraukė į savo liūną? Ar kartais norisi iš viso to ištrūkti?

– Visaip būna. Priklauso nuo to, ką darai. Nuo komandos, su kuria dirbi, nuo medžiagos, turinio. Kartais pradedi dirbti ir viskas pakrypsta kitaip, nei manei. Nutraukti sutarties negali – gresia milžiniškos baudos. Galiausiai nuo tavęs priklauso daug žmonių.

Žinoma, yra tokių projektų, kai griežtai pasakai „ne”, ir viskas. Projektų, kur viskas šlykštu, chamiška ar net neįdomu.

Būnu ten, kur galiu įdėti bent truputį širdies. Jei negaliu dirbti teatre, juk kur nors turiu dirbti, nes ir aš noriu valgyti, ir mano šuo. O automobiliui reikia benzino. Taigi dirbu tai, ką moku. Štai ir viskas. O jau kaip moku, spręsti ne man, o žiūrovams.

– Ar yra projektų, kurie paglosto širdį?

– Jeigu sėdžiu komisijoje, man glosto širdį tai, ką matau gražaus ir tikro. O kai to nematau, pagalvoju: „Viešpatie, ir ko aš čia dabar sėdžiu? Kodėl dabar kam nors turiu sakyti tuos nemalonius žodžius?”

Viskas kaip ir gyvenime – greta ir malonūs, ir nemalonūs dalykai.

– Ar darbas su „dviratininkais” jums malonus?

– Yra, buvo ir bus! Nežinau, ką po tiek metų jie jaučia man, bet aš į šį darbą visuomet einu su didžiuliu malonumu. Galbūt netgi tie „Dviračio šou” personažai jau gyvena manyje kaip kokie žmonės, kurie man įaugę į kraują.

– Kuris iš jų jums brangiausias?

– Neišskirčiau nė vieno. Tiesiog vienų dabar labiau reikia pagal politinę situaciją, kitų mažiau. Smagu pabūti visokiame kailyje.

– Neseniai sukūrėte vaidmenį naujame Agnės Marcinkevičiūtės filme „Vardas tamsoje” – vaidinate provincijos miestelio viešbučio savininkę.

– Nieko negaliu pasakyti apie šį vaidmenį, nes filmo dar nemačiau. Jei atvirai, labai bijau eiti į kino teatrą. Geriau jau pasižiūrėsiu šį filmą namie, tyliai, patamsy, pasislėpusi po „kaldra”...

Suprantu, kad viskas jau padaryta, nufilmuota, sumontuota ir nieko nepakeisi, bet, patikėkite, kad ir kokiais žodžiais kas tave vadintų, didesnio kritiko, nei esi pats sau, būti negali.

Nors mano vaidmuo ten ir nedidelis, turiu didelį atsakomybės jausmą. Po tiek metų įdirbio nesinori ko nors sugriauti, užbraukti, sugadinti.

– Ar filmuodamasi pajutote nostalgiją kinui? Juk didžiajame ekrane matėme jus senai (1992 m. Vytauto Žalakevičiaus „Žvėris, kylantis iš jūros”).

– Tikrai nesu kino aktorė. Tai žinau ir pripažinau jau labai seniai. Filmuotis nemėgstu. O štai žiūrėti filmus galiu iki išprotėjimo.

Keista, kad nuolat atsiduriu prieš kameras, nors tų kamerų nemėgstu. Ir kinas man nėra priimtinas. Tie dėliojimai iš paskirų gabalų... Esu ilgų distancijų bėgikė. Beje, dar mokyklos laikais 60 metrų distanciją nubėgdavau blogiausiai, o pusę kilometro – geriausiai.

– Bet „Dviračio šou” vaizdeliai – trumpos distancijos?

– Čia jau kitas dalykas. Visuomet gaunu gerą tekstą, o tai labai svarbu, nes su humoru Lietuvoje labai sunku. O gavęs gerą medžiagą gauni impulsą ir iškart pajunti, ką ir kaip reikia daryti.

– Televizija atima daug laiko, ar jo lieka sau?

– Laiko sau? Geriau patylėsiu. Mėgstamus filmus žiūriu, muzikos klausau ir knygas skaitau naktimis.

– Bet aplink namą žydi gėlynai ir veši žolė...

– O ką, manote, kad turiu sodininką? Retsykiais į talką ateina kaimynai ar studentai. Kai jau negaliu susilenkti, tuomet paprašau pagalbos.

Šiaip džiaugiuosi, kad aplink namą yra aukšta tvora, ir laimingiausia jaučiuosi, kai grįžtu namo ir užsidarau vartus. Yra žmonių, kurie mane dėl to supras.

Tik nesupraskite manęs klaidingai – laiminga jaučiuosi ir tada, kai galiu su gamta pabendrauti ar kieme pasikapstyti, kai smagiai vyksta filmavimas, kai partneriai geri, kai medžiaga stipri. Daug kur esu laiminga. Duok Dieve, visiems sveikatos.

Tikrai jokio pesimizmo manyje nėra. Esu išprotėjusi optimistė!

– Paminėjote studentus. Esate dėstytoja?

– Dėstau Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos Vizualinių komunikacijų katedroje. Jos studentams pusmetį reikia mokytis vaidybos pagrindų.

– Veiklos jūsų gyvenime tikrai daug. Laiko anūkams net ir neliktų?

– Oi, ne, priešingai. Su didžiausiu malonumu daug ką mesčiau ir įsidarbinčiau tikra močiute.

Humoras su nostalgijos atspalviu

Laida „Pašėlusios močiutės” rengiama pagal ką tik Izraelyje sukurtą formatą „Gran Plan”. Šį valandos trukmės humoristinį realybės šou sukūrė „Artza Productions”.

Formato kūrėjai tvirtina, kad jis užpildė tuščią nišą televizijoje, nes padeda žmonėms keisti gyvenimą su humoru ir šiais sunkiais laikais siūlo tikrą paguodą su nostalgijos atspalviu.

Visuomenėje, kurioje karaliauja jaunystė ir grožis, „Pašėlusios močiutės” įrodo, kad norint patirti gyvenimą tikrai reikia gyvenimo patirties. Kiekvienoje laidoje matysime, kaip trys ryžtingos močiutės dorojasi su įvairiomis situacijomis – nuo pirmų iki paskutinių pasimatymų, nuo skyrybų iki žalingų įpročių. Jos padeda jaunimui imti gyvenimo vadžias į savo rankas laidydamos juokus!

Pirmoji bėda, kurią sutiko išnarplioti lietuviškosios „pašėlusios močiutės”, – liūdnoka jauno verslininko istorija. 32 metų Artūras turi viską: patrauklią išvaizdą, pinigų ir puikų humoro jausmą. Vienintelis trūkstamas dalykas – nuotaka. Kodėl iš pažiūros tobulas vyras vis dar vienišas, močiutės tikrai išsiaiškins.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.