Šiandien savo gyvenimą V.Jakučinskaitė lygina su beprotnamiu. Jai sunku atsakyti, nuo kada jis toks yra. Nuo ryto iki vakaro jauna moteris paskendusi veikloje, o eidama miegoti nebepamena, ką įdomaus nuveikė per praėjusią dieną.
Kovo mėnesį ji planuoja surengti didelį naujos kolekcijos pristatymą. Viktorija nori visiems parodyti, kaip ji pasikeitė, todėl į renginį žada pakviesti muzikos grupę, nustebinsiančią visus.
„Muzikantai patys išsigando, kai pasiūliau groti mano kolekcijos pristatyme!“ – juokėsi Viktorija.
Dizainerė V.Jakučinskaitė ir mados namai „Tiulio fėja“ visiems besidomintiems mada iki šiol buvo siejami su mamų ir dukterų įvaizdžiu. Kai pačios kūrėjos dukrelės buvo mažytės, ji ir pati norėjo jaukumo, lengvų siluetų, švelnių audinių.
Dabar dizainerės mintys kitokios, o kuriami modeliai – gundantys, seksualūs, drąsūs, suknelės atviros, perregimos.
Salone „Tiulio fėja“, iš Užupio neseniai perkeltame į sostinės širdį – Vokiečių gatvę, – ir išskirtiniai kasdieniai, ir šventiniai drabužiai.
„Man drabužis – ne daiktas, o emocija. Noriu kurti naujas emocijas. Moteriai reikia gyventi linksmai, jausmingai. Aš ir pati noriu patraukti dėmesį, nebūti šeimos šešėlyje“, – atviravo dizainerė.
– Kokia bus jūsų kolekcija be to, kad ji bus drąsesnė?
– Noriu parodyti spinduliuojančią, pakylėtą moterį. Ši kolekcija bus skirta fėjai, kuri atsiranda iš tamsos, kad sutiktų savo svajonių princą ir taptų karaliene.
Esu įsitikinusi, kad laimę randa tik tos Pelenės, kurios kruopščiai planuoja savo ėjimus ir negaišta laiko laukdamos princo. Dėl jų kovoja, jų laukia, jas apkalba ir dievina.
Naujosios kolekcijos modeliai tiks karjeros siekiančioms moterims, kurios mėgaujasi laimėjimais, trokšta spindėti ir gundyti, nori jaustis fatališkos.
„Valdyk savo gyvenimą! Karūna, nors ir nematoma, tau tinka“, – noriu garsiai ištarti visoms būsimoms ir esamoms savo fėjoms.
Dizaineriai dažnai bijo būti išskirtiniai, mano, jog drabužį bus sunku pritaikyti ir jo niekas nepirks. Ir mano kolekcijose buvo drabužių, kuriuos išvydusios moterys klausdavo, kas tokį dėvės.
Vyrai dizaineriai, pavyzdžiui, Juozas Statkevičius, Valentinas Judaškinas, kurdami per gyvenimą žengia drąsiai. Jie niekada nesikuklina, didžiuojasi savo darbais, giriasi jais. Dėl to ir laimi!
Nustoti bijoti, neberiboti savęs turi ir moterys – pati to siekiu. Kiekvienas mano sukurtas drabužis, tikiu, ras savininkę. Noriu kurti laisvai, negalvoti, kur tai pritaikysiu.
Drąsa, rizika visada pasiteisina. Tik tuo vadovaudamasi sukursiu vertingų kūrinių. Nesvarstau, ar apsimoka, neskaičiuoju. Siekiu paleisti savo baimę, ją pamiršti.
Labai mažai žmonių tai žino. Dėl to Lietuvoje dominuoja pilka masė, daug naujovių bijančių žmonių.
– Kaip tą baimę nugalėti, kokiu būdu išmokti ją paleisti?
– Tai labai didelis darbas! Niekada nebijau ištaškyti viską, ką uždirbu. Nesu turtinga, nes nebijau už idėją atiduoti viską iki paskutinio cento!
Kūryba ir investicijos į ją – mano polėkis, gyvenimas, tikrieji norai. Menininkui nereikia bijoti skurdo. Tik atidavęs gausi.
Taip pat yra ir bendraujant su mylimu žmogumi – turi duoti daug ir negalvoti, kiek tau grįš atgal. Tik tada galime kalbėti apie tikrąją meilę.
– Pragmatiškesni pasakytų, jog elgiatės neatsakingai. Juk jums reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie dvi dukteris – Ievą Mają ir Veroniką.
– Tie, kurie gyvenime elgiasi atsakingai, dirba nuobodų darbą, atsakingai augina vaikus, atsakingai perka dovanas. O daugelis ryškių kūrėjų patrūkčios pečiais, paklausti apie atsakomybę.
Kas tai yra? Man būti atsakingai yra nuobodu. Nekenčiu, kai nuobodu!
– Ar yra buvę taip, kad kišenėse švilpavo vėjai?
– Taip, mano gyvenime buvo pavojingų momentų. Planų gausybė, o atidarai piniginę ir pamatai, jog ji tuščia. Bet Dievas saugo drąsius žmones – visada atsiranda kitų galimybių.
Netikiu, kad azartiškai žaidimą žaidžiantis žmogus gali pralošti. Tai neįmanoma! Pralaimi tie, kurie gyvena atsargiai, nedrįsta daryti to, ko iš tikrųjų trokšta. Tokie žmonės paprasčiausiai iššvaisto savo gyvenimą ir netenka galimybės būti laimingi.
Lietuviai turi keistą savybę – jie bijo investuoti net ne pinigus, o savo laiką ir širdį.
Daugelis geriau nieko nedarys, nei dirbs už mažą atlyginimą. Gal reikia pigesnių audinių? Gal siūti mažesnį kiekį? Gal sutaupyti ne tik pinigų, bet ir savo jėgų? Niekada sau neužduodu tokių klausimų.
Pamenu, kai buvau maža mergaitė, paklausiau mamos: ką lengviau pasiūti – palaidinę ar sijoną? Mama atsakė, jog lengviausia – nedaryti nieko, todėl reikia siūti ir palaidinę, ir sijoną.
– Kiek jūsų lieka šeimai – dukterims, mylimajam Vitalijui, mamai? Ar turite laiko namuose visi ramiai susėsti prie puodelio arbatos?
– Tai man skaudi tema. Šeimai manęs lieka vis mažiau. Tačiau per dešimt metų – nuo tada, kai baigiau mokslus ir laukiausi pirmojo vaikelio, geriausių rezultatų pasiekiau darbe.
Anksčiau daugiau laiko leisdavau su šeima, dabar esu atsidavusi darbui. Esu ten, kur man įdomiau.
Dukras visada pabučiuoju prieš miegą, pasikalbame apie jų rūpesčius. Nesijaučiu kalta, nes žinau, jog mano vaikai gauna kokybišką dėmesį.
Rūpinuosi, kad dukros veiktų tai, kas joms įdomu. Jos lanko daug būrelių – vos spėjame vežioti. Nuo mažų dienų jas pratiname planuoti laiką, lavinti įgūdžius, mokytis, turėti sau įdomios veiklos, o ne tuščiai švaistyti laiką socialiniuose tinkluose ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus.
Pamiršau tą jausmą, kai visą dieną būni namuose. Nemoku ilgai voliotis lovoje. Man malonumas – veikla. Tik iš veiklos atsiranda laimė. O sėdėjimas namuose nėra veikla.
Taip, prisipažinsiu, man trūksta puodelio arbatos sėdint ant palangės. Norėčiau rasti laiko išgerti arbatos žiūrėdama, kaip už lango sninga, kokie žmonės praeina.
Jei mano telefonas neskambėtų, išsigąsčiau. Ką tada daryti? Žinau, ką reiškia, kai tave ignoruoja, nepastebi. Juk ne visą laiką buvau žinoma, populiari.
Dirbu dešimt metų, o mane vertinti pradėjo neseniai. Vartau, būdavo, žurnalus, matau juose kitus dizainerius, o savęs – ne.
Būdavo skaudu. Juk kūrėjui svarbiausia, jog jo darbai būtų matomi. Kuriu ne sau pačiai.
– Pamenate, kaip jautėtės atėjus pirmiesiems klientams?
– Buvo beprotiškai baisu! Manote, žinojau, kaip elgtis? Mane ištikdavo panika, nes nežinojau, ką kam pasiūlyti.
Bijojau ką nors padaryti ne taip, per matavimus nesuvokdavau, gražiai pasiuvau ar ne. O dabar supratau, jog tie pirmieji klientai ir liko ištikimiausi.
Dabar viskas visiškai kitaip – šiandien jau iškart matau, koks drabužis žmogui tiks, o koks – ne. Dabar lengva ir gera dirbti.
Pasitikėjimas, didžiavimasis savimi atėjo su metais. Pradedi jausti, ką darai. Mėgaujuosi rezultatu, žmonės pagiria.
Pasiimu žurnalą ar įsijungiu televizorių ir matau damas, pasipuošusias mano kurtomis suknelėmis. Tai didžiulė laimė, atpildas. Tik trūksta laiko pasimėgauti tuo.
– Kuriate daug nuotakų drabužių. Jaunosios labai skirtingos: viena tiksliai žino, ko nori, kita nė neįsivaizduoja, kaip tikisi atrodyti per vestuves. Viena aikštinga, kita itin kukli. Turite būti ir gera psichologė.
– Esate visiškai teisi. Nuotaka prieš didžiąją šventę yra itin jautri. Mane jaunoji pasirenka, nes žino, ką kuriu. Ji pasitiki manimi, todėl dažniausiai nuotakos būna ramios. Tačiau būna ir aikštingų panelių.
Visos nuotakos žino, ko nori. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tiksliai jos žino. (Juokiasi.)
Tos, kurios abejoja, atsineša 20 skirtingų suknelių nuotraukų. Iš vienos nori rankovių, iš kitos – gražios sagos, iš trečios – nėrinių rašto.
Iš bendrų minčių, trupinėlių ir sukuriama suknelė, skirta svarbiausiai gyvenimo dienai. Man įdomu įgyvendinti kiekvienos nuotakos svajonę.
– Kokios vestuvinės suknelės bus madingos kitą sezoną?
– Tortiniai sijonai, nuo kurių anksčiau visos bėgo, grįžta į madą, jie darosi vis pūstesni. Nuotakos šiais metais bus laisvesnės, seksualios, perregimomis suknelėmis.
Moterys per savo šventę nori gerai jaustis, kad nebūtų varžomi judesiai. Atsisakoma nepatogių korsetų, ilgų šleifų. Dažna jaunoji renkasi prigludusias nėriniuotas glaustinukes.
Dažnai vakarui nuotaka persisega trumpą sijoną, ilgą dėvi tik bažnyčioje. Nė viena nebenori apsimetinėti, kad liemuo siauresnis, o krūtinė didesnė.
Ir vyrai jau kitokie, labiau atsipalaidavę – jie iš moters nieko nereikalauja, įsimyli moterį tokią, kokia ji yra.
– Kada savo vestuves atšoksite jūs su mylimuoju?
– Kai jau turi didelius vaikus, kurie turi savo nuomonę... Dukros, šeimos, draugai mus labai dėl to spaudžia. O mes lyg ir nejaučiame tokio poreikio.
Tas klausimas visada sukasi virš mūsų galvų. Ir vyresnioji dukra liepia susimąstyti, kad dar būčiau jauna ir graži nuotaka. (Juokiasi.) Vaikai ilgai manė, jog mes susituokę. Kai išsiaiškino, kad taip nėra, pradėjo reikalauti vestuvių.
Visada sakiau, jog per mano vestuves gros Džordanos daina „Aš tave myliu galbūt labiau“. Draugai nutarė, kad susimes Džordanos koncertui, jei ištekėsiu per metus. Praėjo daugiau nei du mėnesiai.
Misijai „Vestuvės“ dar turiu laiko. Reikia. Nebegalime tempti. Turėčiau ištekėti vien dėl pagarbos vyrui, kad kartu esame jau tiek laiko.
– Bet ant jūsų piršto nėra sužadėtuvių žiedo.
– Prieš kokius šešerius metus iš vyro esu gavusi sužadėtuvių žiedą. Man jis nepatiko. Tradicinis žiedelis su iškilusiu brangakmeniu yra baisiai nepatogus.
Bandžiau jį nešioti, bet jis visur užsikabina, drasko drabužius. Turiu tą žiedą, bet tikrai jo nenešiosiu.
Kitaip šį reikšmingą papuošalą įsivaizdavau, norėjau, jog jį rinkdamas mano žmogus galvotų apie mane. Juk Vitalijus mane pažįsta – esu savotiška, nestandartinė, kitokia.
Tokio norėjau ir žiedo. Nekenčiu standartinių žmonių, frazių, daiktų... O tas žiedas toks ir yra.
Noriu pati išsirinkti papuošalą, kuris visą laiką puoš mano ranką. Dabar mylimasis turi progą rasti kitą žiedą. Aš laukiu. Tegul žino!
Mielai eičiau kartu išsirinkti žiedo. Žinau, kokie juvelyrikos namai gamina mano skonio papuošalus. Juk sužadėtuvių žiedas kasdien bus tarsi mano kūno dalis!
– O lemtingąjį „Taip“ tuomet, prieš šešerius metus, ištarėte?
– Nepamenu. (Juokiasi.)
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
