Tuomet prabangias sukneles pakeičia patogi pižama ar šiltas chalatas, o pašnekesius su rimtais verslininkais – žaidimai su vaikais.
„Sunkiausias darbo dienas užbaigiu smagiomis vakaro akimirkomis su vaikais. Jie visada linksmi, judrūs, laimingi. Aš užsikrečiu jų nuotaika, todėl mes pradedame šokti, žaidžiame teatrą, šukuojame lėles, konstruojame lego“, – pasakojo R.Arlauskienė.
– Ką pirmiausia padarote grįžusi namo?
– Įprastai darbą baigiu vėlai vakare. Grįžusi namo šoku po dušu, įlendu į pižamą, įsisupu į minkštą chalatą, įsipilu taurę vyno ir pasėdžiu valandėlę su vyru prie židinio ar žvakių šviesoje. Pasikalbame apie praėjusią dieną, kitos dienos planus.
– Kaip atrodytų tobulas jūsų laisvadienis?
– Nekelčiau kojos iš namų. Malonu, kai visą dieną nieko neveiki, tik mėgaujiesi ramybe, svajoji, guli vonioje tol, kol vanduo atšąla, pažiūri šimtą kartų matytą mėgstamą filmą, paskaitinėji knygą. Jokių telefono skambučių, kompiuterio, susitikimų ar svečių... Laisvadienis – labai reta diena. Užtat ji tobula ir labai geidžiama.
Kai kam atrodo snobiška atostogauti ramiai drybsant paplūdimyje, be tikslo vaikštinėjant po Europos senamiesčius ar plaukiojant jachta visą savaitę, o man maloniausia tai. Tik taip galiu pailsėti nuo pašėlusio gyvenimo ritmo, darbų gausos, intensyvaus bendravimo su žmonėmis.
– Kiek laiko skiriate grožio procedūroms? Kokios jos?
– Man pati svarbiausia grožio procedūra – miegas. Tačiau jis vis mažiau padeda. Mano kosmetologė perspėjo, kad per mažai dėmesio skiriu savo odai. Ji užrašo mane įvairioms veido procedūroms, į kurias aš vis nespėju atvykti. Tikiuosi, kad naujaisiais metais būsiu protingesnė ir labiau save lepinsiu.
Pastebėjau, kad joga yra vienintelė išeitis išlikti sportiškai, grakščiai, jaunatviškai. Po jogos švyčiu, esu atsipalaidavusi, puikiai nusiteikusi, o tai ir daro mane gražesnę.
– Kokia jūsų paskutinė perskaityta knyga?
– Esu romantiškosios ir pragmatiškosios Rasos derinys. Mėgstu filmus ir knygas, kur daug grožio, gerumo, meilės, bet mielai pasimėgauju ir sudėtingais, filosofiškais, žmogaus protą analizuojančiais ar egzistencinius klausimus keliančiais kūriniais.
Prieš miegą skaitinėju po kelias knygas – priklauso nuo nuotaikos. Vis bijau, kad nespėsiu perskaityti visų geriausių, man reikalingiausių knygų.
Dabar skaitau Laurent’o Gounelle’io „Dievas visada keliauja incognito“, Johno Gray „Vaikai kilę iš dangaus“ ir nuolat kaip Bibliją paskaitinėju Stepheno R.Covey „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“.
– Kokiai avantiūrai niekada nesiryžtumėte?
– Anksčiau buvau pašėlusi adrenalino fanatikė. Bet vaikai paakino pakeisti požiūrį – negaliu rizikuoti gyvybe šokinėdama parašiutu, lėkdama milžinišku greičiu automobiliu ar nardydama egzotiškose jūrose. Juk esu atsakinga už sūnų ir dukrą.
Taip pat nesiryžčiau iš artimųjų ir kartu iš savęs atimti laiko šokdama televizijos projekte, dalyvaudama realybės šou. Tai laiko eikvojimas, kuris daugiau atima nei duoda.
Su metais ateina išmintis, kad kūnui ir sielai naudinga tik vertę kurianti veikla bei prasmingi darbai. Gyvenimo gerovė nieko neverta, jei turi tik daug pinigų.
Žmonės miršta šypsodamiesi ne todėl, kad buvo turtingi, o todėl, kad buvo laimingi ir juos lydėjo sėkmė, buvo mylimi ir mylintys, nugyveno prasmingą ir gražų gyvenimą.
– Jei galėtumėte vienai dienai tapti bet kuo, kuo norėtumėte pavirsti?
– Nežinau, ar kas nors yra už mane laimingesnis ir labiau patenkintas viskuo, ką turi. Iš smalsumo nebent norėčiau tapti Anglijos karaliene. Vieną dieną tenorėčiau pajusti, kiek ji turi galios, įtakos pasauliui, šaliai. Kažkodėl jaučiu, kad būdama jos vietoje galėčiau padaryti labai daug gera.
– Prisiminkite savo vaikystę. Kuo svajojote būti užaugusi?
– Svajojau tapti vokiečių kalbos vertėja. Ja tapau ir supratau, kad noriu daugiau nei būti tik verslo pokalbių tarpininke. Klausiausi, mokiausi, siurbiau informaciją apie tarptautinį verslą, daug keliavau. Mano galvoje virė daug idėjų, strategijų, užmojų, kuriuos būtinai turėjau įgyvendinti.
Todėl ėmiau mokytis verslo vadybos Vilniaus universitete, įsisukau į verslą, kurį pati kūriau. Esu lydima sėkmės. Tačiau vis tiek suvokiu, kad sėkmę ir laimę turi susikurti pats.
– Koks jūsų gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Turiu labai gražių vaikystės prisiminimų, ypač susijusių su tėvų meile ir nuostabiomis šeimos atostogomis.
Vis prisimenu sekmadienio rytą mane pažadinantį mamos kepamų čirvinių blynų kvapą. Atsliūkinu tiesiai iš lovos ir slapta nugvelbiu pirmąjį iškeptą blyną. Kokia man brangi mama! Aš nevalgiau mėsos, o ji manęs niekada nebarė. Tik gamino tai, ką aš mėgau.
Prieš dvejus metus mano mama mirė. Nuo to laiko nevalgiau vanile kvepiančių skaniųjų širdučių.
Dar prisimenu, kaip tėvelis mėgdavo daryti nuotraukas. Šiandien jos atrodo nekaip: nespalvotos, dažnai neryškios, vietomis dėmėtos... Tiesą sakant, jam ne visada pasisekdavo išgauti net vidutinę kokybę. Bet niekas jo dėl to nekritikavo. Jis su tokia meile mus fotografavo, kad džiaugėmės su juo drauge.
Vieną kadrą iki šiol saugau. Kai buvo daroma nuotrauka, ruošėmės vykti į svečius. Visa šeima lakstė po namus, rengėsi, krovė daiktus, mama pyko, kad nespėjame, aš niekaip negalėjau susipinti kasyčių, o čia dar tėtis bando visus nufotografuoti! Jis greitai susodino šeimyną, įsakė šypsotis, pats prisėdo šalia ir iš kokio dešimto karto padarė nuotrauką, nes vis šokinėdavo pareguliuoti fotoaparato.
– Jei galėtumėte grįžti į praeitį, ką pakeistumėte?
– Lyg ir nieko nekeisčiau. Tik jei prieš keletą metų būčiau suvokusi, kad mamos liga iš tiesų yra mirtina, būčiau nė akimirkos nuo jos nepasitraukusi, nė dienos neišvažiavusi dirbti. Negalėjau tada suprasti, kad jos nebeliks, kad daugiau niekada nebegalėsiu jos apkabinti ir pasakyti, kokia ji man brangi ir reikalinga.
